Pasaulio pabaiga – dar ne dabar, bet po keturiasdešimties metų?

2012 metų gruodžio 21-ąją baigiasi majų kalendorius. Milijonai žmonių baiminasi, kad tądien bus pasaulio pabaiga. Mokslininkai paniką vadina perdėta ir atremia šias teorijas argumentais. Bet perspėja: pražūtį žmonija gali susikurti pati. Ir labai greitai.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=54290&s=5&f=3

Jei kitą savaitę pasaulio pabaiga neateis, bus daug suglumusių, neišvengiama apokalipse gruodžio 21-ąją patikėjusių ir jai rimtai besiruošusių žmonių.

Kita vertus, kaip ir po 2000-ųjų sutikimo galima laukti ir savotiško palengvėjimo atodūsio, nerūpestingų šypsnių – esą nesugriuvus pasauliui laukia šviesi ateitis.

Vis dėlto netrūksta ir perspėjimų, jog tas jaukus pasaulis, kuriame iki šiol gyvenome, iš tiesų baigiasi.

Jau po 40 metų mūsų Žemė atrodys nesvetingai. Dėl atšilusio klimato pasaulio gyventojų laukia sausros ir potvyniai.

Šiltnamio efektas ir toliau tirpdys ledą Šiaurės ašigalyje, tad jūros lygis toliau nenumaldomai kils.

Kai kuriose vietose Žemė bus faktiškai negyvenama, nes gamta bus visiškai sunaikinta. Tuo pat metu išsivysčiusių šalių augimas gerokai sulėtės.

Prognozuojama, jog visame pasaulyje 3 milijardai žmonių gyvens skurde.

Bent jau tokį niūrų ateities pasaulio vaizdą piešia Romos klubas („Club of Rome”) šiemet pasirodžiusioje knygoje „2052: pasaulio prognozė artimiausiems 40 metų” („2052: A Global Forecast for the Next 40 Years”).

Jos autorius – norvegų ekonomikos ekspertas ir ateities tyrėjas Jørgenas Randersas. Jis pakvietė dar 35 tarptautiniu mastu žinomus mokslininkus, ekonomistus bei ateities tyrėjus pareikšti nuomonę ateities temomis. Bet ar jų prognozės – įtikinamos?

Ar žmonija išliks?

Šių pranešimų pagrindas – ne būrimas kavos tirščiais. Ateities modelius mokslininkai išliejo iš daugybės statistinių tyrimų, todėl J.Randersas šias argumentuotai pagrįstas hipotezes vadina ateities prognoze.

Klausydamasis J.Randerso prognozių neatsipalaiduosi, nors daugelis panaudotų teiginių – ne sykį kartoti, įvairiai interpretuoti ir negailestingai kritikuoti.

Romos klubas atvirai klausia, ar žmogus apskritai pajėgs išlikti, jeigu gyvens taip, kaip iki šiol.

„Žmonija baigia išnaudoti Žemės išteklius.

Kai kuriais atvejais kai kuriose Žemės vietose mes jau prieš 2052-uosius patirsime, jog įprastos sistemos nebeveikia”, – įspėja J.Randersas.

Gamtosaugos klausimai knygos autoriui rūpi labiausiai. Jis domisi klimato strategija jau daugelį metų, kurį laiką buvo WWF („World Wildlife Fund”) – Pasaulio laukinės gamtos fondo generalinio direktoriaus pavaduotojas, o dabar dėsto Norvegijos verslo mokykloje.

„Mes kasmet išmetame į atmosferą dvigubai daugiau šiltnamio efektą skatinančių dujų, negu gali sugerti miškai ir jūros”, – žeria skaičius jis.

Perspėjo ir anksčiau

J.Randerso prognozės pasirodė praėjus 40 metų po didžiojo pranešimo „Augimo ribos” („The Limits to Growth”), kurį parengė Dennio Meadowso suburti mokslininkai Romos klubo užsakymu.

„Jeigu ir toliau tokiu mastu didės pasaulio gyventojų skaičius, industrializacija, maisto produktų gamyba, bus teršiama aplinka ir eikvojami natūralieji Žemės ištekliai, augimo ribos Žemėje bus pasiektos per ateinančius šimtą metų”, – tokią išvadą mokslininkai pateikė dar prieš 40 metų.

1972-aisiais ekonomikos augimo zenite išleista knyga, kurią rengė ir tada dar jaunas J.Randersas, daugeliui skaitytojų buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Buvo parduoti milijonai jos egzempliorių.

Vos knygai pasirodžius kritikai šaipėsi, esą pranešimas – visiška nesąmonė. Po to prasidėjo naftos krizė ir kritikams liko prikąsti liežuvį, o kalbos apie visuotinį atšilimą, šiltnamio efektą įgavo pagreitį.

Kurdami pasaulio raidos tendencijas mokslininkai dažnai pasitelkia tuos pačius prieš 40 metų sukurtus scenarijus, juos tik atnaujindami, patikslindami arba interpretuodami. Kartais – visiškai neatsakingai.

Kai kuriuos gamtos išteklius mokslininkai įvertino nepakankamai, tačiau iš esmės 1972 metais paskelbta visuotinė tendencija, anot daugelio mokslininkų, išties pasitvirtino: skirtumas tarp turtuolių ir skurdžiai gyvenančių vis didėja.

Dirbti tinkami žemės plotai apimti erozijos nyksta, žuvų skaičius jūrose pavojingai mažėja. Kaip ir gamtos ištekliai.

Nors dalis šių teiginių tebėra vertinami itin prieštaringai ar net sulaukia argumentuoto paneigimo, Romos klubo nariai įsitikinę: užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, labai pavojinga.

Mūsų netrukus ims mažėti

Bet ar galima išties prognozuoti, kaip atrodys 2052-ųjų pasaulis? J.Randersas siūlo pažvelgti į skaičius.

Pasaulinė gerovė, iki šiol matuojama BVP, didės lėčiau, negu manyta anksčiau: iki 2052 metų pasaulinis BVP padvigubės, o ne išaugs keturgubai.

Mokslininkai yra apskaičiavę, jog pramonė jau dabar dirba nepelningai, ypač jeigu priskaičiuosime žalą, kurią ji padaro gamtai. Be to, pasaulyje vis mažėja vandens ištekliai, žemės našumas, gyvenimo kokybė, o klimatas darosi nestabilus.

Daugelis brandžios ekonomikos šalių jau išeikvojo savo raidos potencialą. Jose gimsta vis mažiau vaikų, nes dauguma gyventojų gyvena miestuose, kur nebūtina rūpintis, kad būtų kam dirbti šeimai priklausančią žemę, ir patys pajėgia reguliuoti gimimų skaičių.

Ar tai gerai, ar blogai? Pastaraisiais metais mokslininkai kėlė hipotezę, kad žmonija auga per greitai.

Žmonių skaičius didėjo labai pamažu beveik visą žmonijos istoriją iki 1960 metų, kai paaiškėjo, kad mūsų yra 3 milijardai. Bet jau per kitus 40 metų žmonių skaičius pasaulyje padvigubėjo, o dar po dešimtmečio išaugo iki dabartinio skaičiaus – 7 milijardų.

Kas bus toliau? Ar Žemė pajėgs išmaitinti visus savo vaikus?

J.Randersas prognozuoja, kad gyventojų skaičius Žemėje augs gana tolygiai dar apie 30 metų, bet maždaug 2040 pasieks apogėjų. Tada mūsų bus 8,1 milijardo.

Po to žmonių skaičius Žemėje ims sparčiai mažėti ir 2075 metais sumažės iki dabartinio lygio.

Mus naikins ne badas ir netgi ne aplinkos tarša.

Dėl medicinos pažangos mirtinai pavojingų infekcijų faktiškai nebeliks, o vidutinis žmogaus amžius bus ilgesnis negu 75 metai.

Mus naikins mūsų savanoriškas sprendimas auginti mažiau vaikų, tačiau labiau rūpintis jų išsilavinimu.

Ši tendencija brandžiose šalyse pastebima jau dabar.

Prognozė – pasaulinė revoliucija

Ši demografinė prognozė aukštyn kojomis apverčia diskusiją apie socialines sistemas, veikiančias brandžiose šalyse, pirmiausia Europoje.

Iki šiol buvo skelbiama, jog dabartinis jaunimas turės nešti vis didesnę naštą – išlaikyti vis didėjančią pensininkų armiją.

Jeigu, pasak J.Randerso, pensininkų nedaugės, tai ir našta nebus itin didelė.

Be to, dirbančių žmonių dalis visuomenėje didės – moterų dėka. Mokslininkai pastebi tendenciją, jog vis daugiau moterų visame pasaulyje pereina iš nemokamo darbo namie į mokamą.

Taip produktyvumas didėja netgi tokiose srityse, kur, rodos, rankų darbo dar labai daug: švietimo, slaugos, kūrybos, pramogų sektoriuose. Tiesa, jo didėjimo sparta įvairiuose regionuose skirtinga.

Didžiulį produktyvumo potencialą mokslininkai įžiūri Kinijos visuomenėje, kuri esą tik 2052-aisiais pasieks išsivysčiusių valstybių lygį. Kinija vysis Vakarus ilgiau negu Japonija ir Pietų Korėja, nes Pekino išeities pozicijos buvo itin prastos.

Ar tai reiškia, kad dabartiniam jaunimui galima tikėtis šviesios ateities? Toli gražu: jie paveldės tėvų kartos nacionalines skolas, jiems teks sunkiai kovoti už vietą po saule ieškant savo rinkos, kurioje bus itin didelis nedarbas, jie negalės sau leisti gyventi taip patogiai, kaip gyvena jų tėvai. Ir pensijas tėvų kartai mokėti irgi reikės.

Vienas knygos autorių, austras Karlas Wagneris, prognozuoja netgi pasaulinę kartų revoliuciją maždaug 2020 metais.

„Ji turės daug pavidalų – nebūtinai visur turi vykti riaušės ir bedarbių jaunuolių protestai.

Tai gali būti ne tik klasių kova ar teroristų rengiamos atakos prieš bankus, bet ir kibernetiniai išpuoliai, per kuriuos gali būti paviešinti sąskaitų numeriai mokesčių oazėse”, – tvirtina jis.

Pasak K.Wagnerio, pasaulinė jaunimo socialinė revoliucija pirmiausia kils Europoje, JAV ir kitose Vakarų šalyse, kuriose jau vyrauja įtampa tarp kartų, tarp išsilavinusių žmonių ir asmenų be išsilavinimo.

„Mano karta visiems bandė įteigti, jog stengiamės sukurti savo vaikams geresnį pasaulį – mes vis aukojomės ir vis sunkiau dirbome, taupėme vaikų išsilavinimui ir mokėjome jiems už butą, netgi suaugusiems.

Elgėmės kaip valstietis, kuris nori palikti vaikams savo sodybą gražesnę negu buvo, ir nepamatėme, kad taip savo vaikams visai nepadedame: daugelis jų atsidūrė jiems nepalankioje pozicijoje”, – ne be kartėlio konstatuoja J.Randersas.

Pasaulis turės būti žalesnis

„2052 metais pramoninė revoliucija turtingose šalyse bus pasibaigusi – kaip kažkada agrarinė revoliucija. Žemdirbiai bus galutinai perėję dirbti į pramonės sritis, ir darbai toliau kelsis į aptarnavimo ir slaugos sritis”, – skelbia J.Randersas.

Jo nuomone, anksčiau ar vėliau pasaulyje prasidės tvaros (angl. sustainability) revoliucija – juk „kai žmogus sotus ir jam šilta, saugu ir jauku, jis ima ieškoti pasitenkinimo abstrakčiuose dalykuose”. Jis imsis kurti tvarų pasaulį.

Ką tai reiškia? Mes imsime labiau rūpintis savo aplinka.

„Ateities pasaulyje žmonių skaičius nebedidės. Žmonės vis dar naudos labai daug energijos, skaičiuojant vienam žmogui, tačiau ji bus protingai panaudojama ir atsinaujinanti.

Galų gale Žemė maitinsis saulės energija – arba tiesiogiai per saulės baterijas, arba netiesiogiai, per vėją, vandens energiją ir biomasę”, – optimizmo neslepia J.Randersas.

Tačiau tvaros revoliucija vyks labai lėtai, ir 2052 metais perėjimas prie visuotinės tvaros bus tik įpusėjęs.

Kai kurie pesimistiškiausiai nusiteikę knygos autoriai teigia, jog žmonija dar labai ilgai nesistengs užkirsti kelio aplinkos ir klimato niokojimui, o tik stengsis sumažinti sausros, potvynių, ekstremalaus karščio ir itin didelio šalčio padarytą žalą. O to esą nepakaks.

Lietuva taps rojumi?

Jeigu norite gyventi daugmaž pasiturimai ir galite rinktis, artimiausius 40 metų gyvenkite pereinamosios ekonomikos šalyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje.

Tokia išvada peršasi perskaičius Argentinoje gimusio investicijų vadybininko Carloso Joy mintis apie ekonomikos raidą.

„Ateityje brandžiose rinkose bus daugiau skurdo ir neteisybės. Skirtumas tarp nuskurdusios daugumos ir keleto laimingųjų didės, o pereinamosios ekonomikos šalyse skurdo bus mažiau – jų laukia panaši ekonominė ir socialinė evoliucija kaip brandžių rinkų po Antrojo pasaulinio karo”, – tikina jis.

Pasak C.Joy, brandžių rinkų smagratis apskritai ims suktis atgal, nes jos nesugebės atsinaujinti ir pertvarkyti pramoninės infrastruktūros, kad ji taptų žalioji. Šį lošimą esą laimės Kinija tiek saulės, vėjo ir akumuliacinės technikos (baterijų), tiek ir geležinkelių transporto srityje.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos bei Skandinavijos šalys, artimiausius 40 metų bus patogi ir kita prasme – šiose geografinėse platumose bus ne taip karšta ir sausa, pavyzdžiui, kaip Viduržemio jūros pakrantėse.

O palankus klimatas esą leis lietuviams nuimti du ar net tris derlius per metus, taigi bado nejusime.

Nesprendžiamos žinomos bėdos?

J.Randersas pripažįsta, jog prieš 40 metų paskelbtas pranešimas nebuvo prognozė – mokslininkai nemanė, kad mokslas pajėgus tiksliai apskaičiuoti, kas laukia žmonijos. Be to, jie šventai tikėjo, kad supratę pavojų politikai kaipmat ims veikti. Jie apsiriko.

Šį kartą J.Randersas atvirai pripažįsta, jog „tikrasis iššūkis yra apskaičiuoti, kiek iš tų priemonių, kurių reikia tvariajam pasauliui sukurti, yra realiai įgyvendinamos”.

Kitaip tariant – mes žinome, ką reikia daryti, bet nedarome. O kai suskubsime, jau gali būti per vėlu. Apie visuotinį atšilimą kalbančių mokslininkų prognozės ta tema niūrios ir taip pat nepajudinamos.

C.Joy įsitikinęs, jog 2052-aisiais šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija pasieks tokį lygį, kad pasukti vairą atgal taps nebeįmanoma.

„Norint likti žemiau tos ribos, reikėtų per artimiausius 40 metų sumažinti emisijos kiekį du kartus – nemanau, kad tai įvyks: tarptautinė visuomenė lauks, kol mus ištiks katastrofa, tada kurs strategijas ir investuos į klaidų taisymą”, – prognozuoja jis.

Pasak J.Randerso, klimato kaita tebelieka didžiausias iššūkis mums ir ateinančioms kartoms. Jis pesimistiškai prognozuoja, jog jau pavėlavome.

Žemė išliktų, jeigu temperatūra pasaulyje iki 2030 metų pakiltų mažiau negu 2 laipsniais.

J.Randerso apskaičiavimu, priemonių, kurių imamės, neužtenka. Iki 2080 metų atšilimas pakils 2,8 laipsnio. Tai jau esą būtų pasaulio pabaiga.

Skeptikų nuomonė nepaneigta

Vis dėlto tokiomis prognozėmis abejojančiųjų tebėra išties nemažai. Apie visuotinį atšilimą, klimato kaitą kasmet kalbama vis garsiau, tačiau realių veiksmų – maža.

Antai neseniai pasibaigusios klimato kaitos konferencijos Dohoje, Katare, rezultatus ekspertai įvertino kaip itin kuklius, mat nė viena didžioji valstybė nenori prisiimti įsipareigojimų, kurie kainuotų itin didelius pinigus.

Taip esą vyksta ir todėl, kad skeptikų pozicijos dėl globalinio atšilimo temos dar itin tvirtos.

Skeptikai teigia, jog apie visuotinį atšilimą kalbantys žmonės tiesiog meluoja, išsigalvoja reiškinius ir žongliruoja skaičiais prieš lengvatikius. Juolab kad J.Randersas savo knygos už dyką nedalija.

Todėl, anot skeptikų, visa tai esanti gudrybė vilioti pinigus ir juos švaistyti bandant suvaldyti natūralius gamtos procesus.

Be to, netyla kalbos, kad trūksta tvirtų įrodymų dėl žmogaus veiklos sukeliamo neigiamo poveikio gamtai.

Kas tai – ekonomine logika, skaičiais grįsta kritika ar įgimta ir labai žmogiška savybė netikėti niūrios ateities pranašais?

J.Randersas ir mąstantys panašiai baiminasi, jog nesiėmusiai veiksmų žmonijai po 40 metų jau nebebus svarbu – tikėjai prognozėmis ar ne.

„Prašau padėti padaryti taip, kad mano prognozės neišsipildytų”, – visiškai be ironijos kalba J.Randersas.

Majų pranašystės kelia vis daugiau panikos

Baimė, kad 2012 metų gruodžio 21-ąją, kai baigiasi majų – Pietų Amerikoje gyvenusios ir astrologija bei astronomija besidomėjusios tautos kalendorius, ateis pasaulio pabaiga, vis labiau didėja.

Esą 2125 metų ciklas baigsis, o su juo turėtų įvykti apokalipsė. Bent jau taip tikina pasaulio pabaigai besiruošiantys žmonės visame pasaulyje. Pasaulio pabaiga galinti būti įvairi – nuo gamtinių kataklizmų virtinės, tokios kaip ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, iki kosminių kūnų smūgių, Žemei pražūtingos Saulės audros, atsitiktinio branduolinio karo ar net ateivių invazijos.

Pasiruošimų taip pat esama įvairių – pastaruoju metu išaugo ilgai negendančių produktų, vaistų, žvakių, ginklų, kitokių būtiniausių išgyventi dalykų pardavimas Kinijoje, Rusijoje, JAV.

Pastarojoje valstybėje ypač pagyvėjo ginklų, šaudmenų prekyba, taip pat įrengiama vis daugiau bunkerių, kuriuose amerikiečiai ketina slėptis po vieną, šeimomis ar ištisomis grupėmis.

Yra tikinčių, jog nuo pasaulio pabaigos, kurią lems iš nežinia kur atskriesianti planeta Niburu, žemėje galima apsisaugoti nuvykus į kelias vietas.

Viena jų – Biugarašo kalnas Pirėnų kalnuose, Prancūzijoje. Prie kalno jau kurį laiką plūsta minios tiesiog lauke pasiruošusių nakvoti ir į kalną kopti keistuolių, kurių neatsigina vietos miestelio bendruomenė.

Tačiau įkyruoliai tikina, jog būtent nuo Biugarašo kalno, kaip nuo stovėjimo aikštelės, juos į saugią planetą išsigabens draugiškai nusiteikę ateiviai.

Panašaus dėmesio sulaukė ir piramidės formos Rtanio kalnas Serbijoje. Čia taip pat plūsta minios tikinčiųjų, kurie viliasi, jog būtent šioje vietoje bus galima išvengti apokalipsės.