Pats laikas keistis

Neseniai lietingą dieną teko eiti pirkti mėsos. Nuotaika, lyg tyčia, buvo labai prasta. Eilė kaip visada toje parduotuvėje, kurioje dažnai lankausi ir pažįstu kasininkes, buvo ilga. Priminė sovietinius, deficitinius laikus, kai valandą kitą žmonės laukdavo, kad gautų kokių vaisių ar mėsytės.

Atėjus į parduotuvę reikėjo pasirinkti, prie kurios kasos eiti: ar ten, kur sėdi nuotaikinga kasininkė, ar pas tą, kuri niekada nei „laba diena“ sako, nei šypt. Eilė pas linksmuolę akivaizdžiai buvo ilgesnė, teko eiti pas kitą. Laukdama stebėjau piktąją kasininkę, ji visą darbo laiką buvo susitelkusi į skaičiuotuvą.

Staiga į galvą atėjo kažkada skaityta frazė: „Šypsena priverčia pasaulį šypsotis kartu.“ Tuomet šypsodamasi tariau: „Laba diena, norėčiau...“ Tai pasakius buvo kažkaip nejauku, nes pati buvau subjurusios nuotaikos. Pardavėjai atsakius tuo pačiu, t. y. šypsena ir pasisveikinimu, pasidarė labai gera, dingo bloga nuotaika, pamiršau problemas namie.

Po kelių sekundžių gavau produktą ir linkėjimą „Geros dienos“. Likau apstulbusi. Negi tik tiek pakako, kad šypsotųsi žmonės? Eidama durų link dar kartą atsisukau. Kasininkė šypsodamasi pardavinėjo prekes ir visą dėmesį skyrė klientui, o ne vien skaičiukams. Ir tam teprireikė šypsenos ir pasisveikinimo - jie suveikė lyg saulė po didžiulio lietaus.

Mano manymu, mes - lietuviai - vis dėlto per pikti, nemalonūs. Pats laikas mums būti linksmesniems ir daugiau kituose įžvelgti gero.