Pavojai gamtoje: sužaloti gali net paukščio jauniklis

Miestietis gamtoje – senas anekdotų herojus. Tačiau kaip sakoma – dūmų be ugnies nebūna. Tas pats ir su gamta bei žmonėmis. Pasibuvimai miškuose – toli gražu ne visos situacijos virsta linksmais nesusipratimais. Todėl susiruošusiems į gamtą specialistai pataria teisingai įvertinti savo žinias ir nepamiršti, kad esate svečiuose.

Aplinkos ministerijos biologinės įvairovės skyriaus specialistas Selemonas Paltanavičius neslepia, kad dažniausiai nesusipratimai ar pavojingos situacijos gamtoje žmones ištinka vien dėl jų pačių kaltės.

Gamtininko manymu, visada reikia žinoti, ko atėjai į gamtą. Ir suprasti, kad reikia elgtis kaip svečiuose – neliesti visko iš eilės, galvoti, kur ir kaip sėdi, ką imi, į kieno erdvę įsibrauni. Nepamiršęs šių tiesų, Lietuvos gamtoje žmogus bus saugus.

„Prisimenu vaikystę, kai kaime eidamas miško taku pastebėjau vienoje jo pusėje esančią briedę, kitoje porą jauniklių. Tada tiesiog atsargiai atbulomis pasitraukiau. Tą patį turėtų daryti visi gamtoje esantys žmonės“, – sakė specialistas.

Pavojingi net paukščiai

Pasak S. Paltanavičiaus, gamtoje žmogų sužaloti ar sukelti išgąstį gali daugybė žvėrių, paukščių, vabzdžių. Neatsargiam poilsiautojui gamtoje nemalonumais gali baigtis net iš lizdo iškritusio paukščio jauniklio neatsargus paėmimas.

„Radusiems nuvargusį paukščio jauniklį ant žemės rekomenduočiau pakišti jam šakelę, o kai į ją įsikabins, užkelti kuo aukščiau ant greta esančio medžio ar krūmo šakų. Liesti paukščio rankomis tikrai negalima“, – pasakojo gamtininkas.

S. Paltanavičius prisimena ne vieną atvejį, kai paukščių jauniklius bandančius žieduoti ornitologus apdaužė, nagais apibraižė, apkapojo vaikus ginantys tėvai. Situacijose, kai žmonės priverčia skraiduolius pajusti pavojų ar grėsmę jaunikliams, įsivaizduojamus užpuolikus yra puolusios net pelėdos.

„Prisimenu, kai tekdavo žieduoti paukščius. Kartą keli vyrai bandėme sužieduoti gulbių šeimyną. Kol jaunikliams movėme specialius žiedavimo žiedus, gulbinas blaškėsi aplink, daužė mus sparnais, gnaibė. Malonumas buvo menkas, ypač žinant, kad sparnų smūgiais suaugusi gulbė gali užmušti net šunį ar lapę“, – prisiminė specialistas, kartu pabrėždamas, kad situaciją sukėlė pačių žmonių elgesys.

Pavojingiausi – nedideli

S. Paltanavičiaus manymu, vieni pavojingiausių padarų Lietuvos gamtoje – erkės. Pastarosios gali sukelti sunkiai pagydomus susirgimus – encifalitą, Laimo ligą. Lietuviai dažnai klaidingai mano, kad atvėsus orams erkės tampa nebeaktyvios. Tai klaida. Net tada, kai gamtą spusteli pirmosios šalnos, užtenka saulėtos popietės, kad šie gyviai vėl imtų kelti grėsmę.

Trumpalaikių nemalonumų gali sukelti ir kita galybė vabzdžių, kurių įgėlimai ar įsipainiojimai plaukuose tiesiog nesmagūs.

„Gamtoje siūlau būti atidiems ir neprispausti, nepriminti angies. Šių gyvačių nėra daug, jos vengia žmonių. Tačiau jei sukelsite jai skausmą, įspausite į kampą, gyvis tikrai bandys įgelti užpuolikui“, – pasakojo gamtininkas.

Vilkai nepuola

Nors Lietuvos miškuose yra plėšriųjų žvėrių, žmonėms pavojaus jie beveik nekelia. Vilkai, lūšys vengia kontakto su žmonėmis.

„Prieš pusšimtį metų Lietuvoje buvo naikinami vilkiukai. Tuomet už tai net pinigus mokėjo. Nežinau nė vieno atvejo, kai žmonėms naikinant guolį su jaunikliais vilkė būtų puolusi“, – tvirtino S. Paltanavičius.

Gamtininko manymu, jauniklius arčiau gina tos gyvūnų rūšys, kurios juos augina vedžiodamos, o ne guolyje. Todėl vaikščiojant miške reikėtų vengti briedžių, šernų. Tuo tarpu elniai ar stirnos jauniklius iš pavojingų situacijų stengiasi tiesiog išvesti, bet akistatos su agresoriais vengia.

Tačiau šernė ar briedė gindama savo atžalas gali rimtai sužaloti.

„Prisimenu, kai vaikystėje kaime lipdavome į gardą pažaisti su kiaulės jaunikliais. Vaikams būdavo labai linksma, nes paršiukai tikrai gražūs. Tačiau, neduok dieve, jei kuriam iš jų netyčia suskausdavo ir jis kvykteldavo. Kiaulės reakcija būdavo tikrai pavojinga. O laukinė šernė – dar pavojingesnė“, – pasakojo gamtininkas.

Dar vienas svarbus faktas, kad patinai savo jauniklių niekada negina. Nors ragai ir dydis, tarkime, briedžiui leistų susidoroti su daugeliu užpuolikų, šis to nedaro. Ragai patinui reikalingi rujos metu ir konkuruojant su kitais patinais, kad pabrėžtų savo padėtį ir brandą.

Į kaulus davė kiškis

S. Paltanavičius neigia pastaruoju metu sklandančius gandus, kad daliai miestiečių poilsis gamtoje baigėsi liūdnai, kai nedidelius jų šunelius nusinešdavo plėšrieji paukščiai.

„Žinau kiek kitokį atvejį, kai nedidelis šuo laukuose aptiko kiškio patelę su jaunikliais. Tada šunėkas inkšdamas gavo sprukti, nes kiškė jam gerokai išvelėjo šonus“, – juokėsi gamtininkas.