Špicbergene mirti draudžiama

Krautis į kuprinę striukę, žieminius batus, pirštines ir vilnonę kepurę liepos viduryje buvo neįprasta. Dažniausiai mano maršrutai nusidriekia į rytus, vakarus ir pietus, o dabar keliaujame toli į šiaurę, arčiausiai Šiaurės ašigalio apgyvendintą salą – Špicbergeną (kaip pastebėjau, vokiečiai, lietuviai ir rusai šį archipelagą vadina taip, o skandinavai ir amerikiečiai – Svalbardu).

Tuo metu, kai palikome Lietuvą, ją šildė beveik 25 laipsnių šiluma, o Špicbergeną kaustė liepai būdinga vėsa – vos 7 laipsniai aukščiau nulio. Tam pasiruošėme, lagaminas plyšo nuo šiltų drabužių, bet oro linijų pradangintas bagažas pusiaukelėje mus bloškė į nepavydėtiną padėtį: į Špicbergeną vidury nakties, kai temperatūra vos aukščiau nulio, atskrendame be striukių.

Nuo kovo iki rugsėjo – ištisa diena

Nusileidžiame Longiuearbiuene (Longyearbyen) – Špicbergeno sostinėje ir šiauriausiai esančiame komerciniame oro uoste pasaulyje. Antra valanda nakties, o šviesu lyg vidudienį. Maloni arktinė vėsa gaivina po atsibodusių karščių, įlankos vandenys tyliai ošia, kalnai spindi sniegu viršūnėse, o atvykę turistai iš susižavėjimo aikčioja ir spragsi fotoaparatais, pasišokinėdami nekantriai lekia į atvykimo salę.

Nuo oro uosto iki miestelio – keli kilometrai, kuriuos padeda įveikti maršrutinis autobusas. Jo vairuotojas čia gyvena 23-ejus metus ir, kaip pats sako, miega po tris valandas per parą nesibaigiančios dienos periodu. Nors Špicbergenas nutolęs nuo civilizacijos labai toli (daug šiauriau nei Aliaska, Grenlandija, Islandija ir daugiau kaip tūkstantis kilometrų nuo Nordkapo Norvegijoje), čia judėjimo netrūksta ir susisiekimas puikus – lėktuvu iš Oslo ir Tromsės kasdien bei kruiziniais laivais, kurie vasarą ir pavasarį čia švartuojasi šimtais per sezoną.

Nepaisant to, kad Šiaurės ašigalis visai netoli, gyventi čia įmanoma. Šiltoji Golfo srovė neleidžia įsivyrauti per daug šaltiems orams, vasaros vidutinė temperatūra +7, žiemos –15, gyventi galima. Nepaisant normalių gyvenimui tinkamų sąlygų, žmonės čia pradėjo keltis palyginti vėlai – apie 1900-uosius, o etninių gyventojų visai nėra.

Nepainiokite čia gausiai emigravusių tailandiečių su inuitais, paplitusiais panašiose platumose. Kaip aš suprantu, iki Špicbergeno inuitai nenuplaukė, buvo per toli, o ledas viso Arkties vandenyno nesukausto, kad galėtum jį įveikti tokiu būdu. Kol nuvažiuojame iki viešbučio, Špicbergeno atšiauri gamta ir neregėta egzotika spėja pakerėti. Laukti ryto tyrinėjimams nereikia – tyrinėk šį kraštą kad ir visą parą!