Požeminiai urvai pražudantys žmones.

Peru, netoliese Naskos dykumos, žinomos savo
milžiniškais paveikslais, matomais tik iš kosmoso,
yra urvai, kuriuose, anot vietinių gyventojų, gyvena
požeminės dvasios. Dauguma įėjimų į šiuos urvus
užversti daugiatoniais akmeniniais blokais.
Pradėti urvų tyrinėjimus pavyko tik 1971-ais
metais, kai viename tokių blokų buvo iškirstas
praėjimas…
Speleologai ilgai brovėsi klaidžiais praėjimais, kol
pagaliau pasiekė didžiulę salę, kurioje, tikriausiai,
kažkada vyko religinės ceremonijos. Nežinomi
akmenskaldžiai salės grindis išklojo akmens
plokštėmis su geometriniais ornamentais, ant
nupoliruotų sienų iškalė piešinius ir hieroglifus
primenančius ženklus. Salės centre stovėjo 98
akmeninės pakylos, panašios į majų altorius.
Kiekvienoje tokioje pakyloje buvo iškaltas griovelis
kraujui nutekėti.
Nuo salės į įvairias puses driekėsi tuneliai. Kai
kuriuose iš jų buvo rasta daug žmonių liekanų.
Pats ilgiausias tunelis siekė vandenyną ir leidosi
po vandeniu. Kokie žmonės pastatė salė ir iškasė
tunelius – to niekas nežino.
Paslaptingų požemių yra ir šventojo inkų miesto
Kusko apylinkėse. 1952-ais metais į vieną jų
nusileido tyrėjų grupė iš Prancūzijos ir JAV.
Speleologai neketino ilgai užsibūti tuneliuose, nes
maisto buvo pasiėmę tik penkioms dienoms.
Tačiau praėjo dvi savaitės, kol pagaliau į paviršių
išlipo vienintelis likęs gyvas grupės narys –
prancūzas Filipas Lamontjeras. Jis buvo ypač
išsekęs ir beveik nieko neatsiminė. Be to, pas jį
buvo aptikti buboninio maro požymiai.
Iš jo beryšio kalbėjimo pavyko suprasti, kad
urvuose buvo aptiktos senųjų valdovų kapavietės
ir daugybė auksinių dirbinių. Brangenybėmis buvo
pripildytos dešimtys salių, tačiau tose salėse buvo
paspęsta daugybė spąstų, į vieną kurių ir pateko
speleologai. Po jų kojomis staiga prasivėrė
akmeninės plokštės, ir jie nugarmėjo į prarają.
Lamontjeras liko gyvas tik dėl to, kad buvo
atsilikęs nuo grupės. Jo pasakojimų teisingumą
įrodė jo turima auksinė kukurūzo burbuolė,
meistriškai pagaminta senovės meistrų. Šiuo
metu ši burbuolė eksponuojama Limos muziejuje.
Žinia pasklido tarp gyventojų, ir šimtai žmonių
puolė į urvus, ieškodami aukso. Per keletą
mėnesių be žinios dingo daugiau kaip 200
žmonių, o tie nedaugelis, kuriems pavyko grįžti į
žemės paviršių, vietoje išsvajotojo aukso
parsinešė maro užkratą. Susirūpinusi dėl galimos
epidemijos Peru valdžia uždraudė leistis į
požemius, o įėjimus įjuos užmūrijo.
Tik šio amžiaus pradžioje autoritetingam inkų
civilizacijos tyrinėtojui daktarui Rauliui Sentenai
pavyko pakartoti dingusios ekspedicijos kelią.
Jam nepavyko gauti leidimo nusileisti į požemius,
todėl jis papirko sargybinius, saugojusius senovės
šventyklą porą kilometrų nuo Kusko ir kurioje buvo
vienas iš įėjimų į tunelį. Šešių speleologų grupė,
vadovaujama Sentenos, pateko į patalpą po
šventykla, nudaužė spyną nuo metalinių vartų ir
patraukė ilgu siaurėjančiu koridoriumi, kuris buvo
panašus, kaip vėliau rašė Sentena, į dalį didžiulės
ventiliacinės sistemos.
Užsukdami į šoninius praėjimus ir leisdamiesi vis
žemyn tyrinėtojai atsidūrė tunelyje, kurio grindys
buvo išklotos lygiomis akmeninėmis plokštėmis, o
sienos padengtos sidabro spalvos metalu.
Speleologams pavyko nuplėšti gabaliuką sienos
dangos. Vėlesni tyrimai parodė, kad sienas
dengiantis metalas savo struktūra labai panašus į
aliuminį. Tai buvo visiškai neįtikėtina. Nė vienas
mokslininkas negalėjo paaiškinti, kaip aliuminis
pateko į priešistorinį labirintą.
Nueiti toli “aliuminiu” tuneliu nepavyko. Už 100 m
jis tiek susiaurėjo, kad speleologams teko pasukti
atgal. Ekspedicija po žeme išbuvo neilgai ir,
Sentenos nuomone, ištyrė tik labai nedidelę
požeminio komplekso dalį. Grupė nerado jokių
kapaviečių ir brangenybių saugyklų, tačiau
Sentena įsitikinęs, kad didieji atradimai mūsų dar
laukia ateityje.