Poezija. Aivaras Veiknys

Laumiukas. Gimimas

(1) Jie pasakė sudiev, ir žvaigždė pabučiavo jų veidus*,
iš aukštybių tamsių per pakopą ar tris nusileidus,
savo lūpom jaunom; ir sužibo karalių karūnos,
ir greituoliai žirgai, – vos pajuto juos žergiančius kūnus, –
nudundėjo tolyn per laukus mėlynuosius; atvėsus
jiems nestigo liepsnų, kuriose lydės plienas, griuvėsiuos
jie nakvojo kaskart, kai užklupdavo lietūs ar vėjas;
amžiai lygo paroms; dviems dekadoms skylėn nugarmėjus,
(9) šonuos blyksi ženklai, kilometrų stulpeliai nurodo
ne atstumą, o tai, kiek jau žvirgždo – kampuoto bei juodo –
susispaudė širdy; apsauginės tvorelės, krūmynai
išryškėja aušroj, ir karalių žirgai žalvariniai
vėl šuoliuoja pirmyn – su šešėliais dienos lenktyniauja,
kas pastatė už juos, tiems lenktynės šios virina kraują;
bet kelionė baigta; ir nebūtina nieko ištarti –
plyšus juostai, plačiai atsivėrus numanomiems vartams,
(17) kiek aplinkui šviesos, koks didingas akropolio stilius,
virš kurio pamažėl saulės bronzinis diskas sudilo,
vėl atkuto barai, gatvėm srūva neblaivūs praeiviai:
valdininkai, meistrai, paleisti nuo tarnybos kareiviai
žengia maršo ritmu, elegantiškai sukasi poros –
jas palydint žvilgsniu, galvoje kirba mintys nedoros;
šis pasaulis kitoks, čia aiškiau viskas girdis bei matos –
tai pradėkim nuo to, kad kiekvienas čia – centras visatos;
(25) tai pradėkim nuo to, atsisakę saldžių gražbylysčių –
jos kaip gėlės, tačiau, vos įkvėptos dievų, tuoj nuvystų,
tad – naktis tik naktis, tad – mažieji veikiausiai tik miega,
šiaurėj niaukias dangus, žemė priima pirmąjį sniegą;
žemei maža erdvės, termometrams buksuojant ties nuliais,
šoka ugnys languos, kyla garas, reklamos įžūlios
mena liepą, kuri pasislinko atogrąžų juoston –
štai ir visas ruduo; trys karaliai nesudeda bluosto:
(33) apsvaiginti kvapų, pakerėti spalvų karnavalo,
šiuos žarnynuos painiuos trys išminčiai be nuovokos malas
tarp Hefaisto sūnų, Afroditės dukrų smailiakojų –
ten dar skamba varpai, čia jau laikrodžių strėlės sustojo
ties vienuolika: du; o pasuksi už kampo, ir gruodis
sidabrinius dantis tarsi antgalius iečių parodys,
vyrai eglių išeis, senės šluostys girliandas dulkėtas,
metai dvės, nenudvės – pasismaugs ant girliandų tų, vietos
(41) neberadę ramios; bet sugrįžkim atgal – baltos Kūčios:
atsiduoda žuvim, vėjui miestą į pietryčius pučiant
tarsi arką, kurioj prakartėlių daugiau negu reikia –
ir visur Marija kūdikėlį suvystytą laiko
(nors jis gims tik rytoj), ir galvijų šiaudinės kaliausės
to vaikelio širdies – savo snukiais sutaurintais – klausos;
o pačiam pariby, – kur šviesa su tamsa skaudžiai kertas, –
ką tik gimė žmogus, dekoracijų aukso nevertas:
(49) jam neduota žvaigždės, kad per naktį kaip kelrodė šviestų,
žiburiukas, – ir tas, – dar eilutės nebaigus, – jau blėsta
it paukštuko dvasia, pasiklydus brūzgynuos bekraščiuos –
visažinių šimtai, o paukštuko nė vienas nerastų;
ir tik laumės, kurios slėpynes čia pamėgo vaikystėj,
prie ugnelės drovios pamažėl prisiartinti drįsta –
storakasės, grubių veido bruožų, seniausiai išvytos
iš šventovių aukštų, naujo amžiaus dievams pastatytų,
(57) ir todėl jų nėra: laumių pėdsakus glotniai užpusto;
keičias vėjo kryptis – gruodis sausį pasveikina rūstų,
išsitaškius era, smilkalai neužgožia degėsių
debesylų aitrių; bet klausykime: vakarą vėsų
tyliai prunkščia žirgai, iš giliausių miegų išvaduoti –
tuoj trijulė prieis, ims juos glostyti, kalbint, balnoti –
ruoš kelionėn, kuri – tarsi amžiai – ilga nusimato,
pirmapradėms jėgoms sukant girgždantį kosmoso ratą;
(65) taigi prunkščia žirgai, kietą grindinį trypia (lyg burtų
palankius sau kelius), stojas piestu, sniegus nusipurto,
dar minutė kita – ir raudona pavirsta į žalią,
pareiga atlikta, čia jau niekas nelaiko karalių;
jie pasako sudiev, ir žvaigždė pabučiuoja jų veidus,
iš aukštybių plačių prakartėlės dėžėn nusileidus;
verias vartai, už jų kelio vingis į dešinę suka;
anei dvasios danguj – žemėj motina žindo laumiuką.

* veidus – sudiev (palindromas)

Laumiukas. Pasikėsinimas

(1) Gruodžiui įpusėjus – pilnatis, tarytum
viršum miesto vartų, nakčiai nerakintų,
apsnigtų jo gatvių, iškabų, žibintų
žiedo formos skydas danguje nušvito,
kad tave, vaikuži, – vos užmigsi, – gintų
(6) nuo tamsos kohortų – jos be vietos trankos:
kaukši vėl kanopom turgūs ir bažnyčios,
žybsi piktos akys, tirta lūpos gličios,
bet visų bjauriausios juodaskūrių rankos –
švilpdama alėjom, kariauna ši tyčia
(11) beldžiasi į langus pusgirčių kavinių,
neblaivių taisyklų, ateljė olandų,
graikų restoranų – kur žvelgi, girliandų
it kokių rožančių žmonės prikabino,
pluša nelabieji – jas nutraukti bando,
(16) nepavykus: staugia, spjaudosi, burnoja,
raižo upių ledą, kariasi ant tiltų,
patilčių dvaselėms šiepia savo iltis –
kipšai ir bildukai nudaužytais šonais –
didelis stebuklas, jei staiga prabiltų
(21) bent vienoj krūtinėj paukštis giesmininkas,
iš gilaus letargo pančių išvaduotas;
debesis kaip kalnas – senas ir kuprotas –
nuo tamsiausių tolių pamažėl atslinko,
įsakytas skydui pirmą smūgį tvoti:
(26) ir pažyra žvaigždės sidabru ant miesto
snaudžiančių stotelių, klombų, šviesoforų,
valkatos šunelio, veiksmą nepadorų
baigiančio atlikti, – eitų, išsitiestų
amžiams jau, šukuotas juodo speigo šuorų, –
(31) ir pabyra jaučiai, liūtai, ožiaragiai;
šienpjoviams darbštuoliams debesį šienaujant,
baltažiedis skydas danguje kaip naujas
spindi ir pulsuoja, apkaltai jo dega –
tai miegok, vaikuži, – ilsink savo kraują
(36) tą, kurį užuodžia gūdžios žemės dvasios:
į kiekvieno kiemą nekviestos užeina,
sukaliojas, trepsi, ūžia vėjo dainą,
ant stiklų kristalais šalčio pasirašo,
vos katrai pavargus, ją tuoj kitos maino –
(41) duodasi, nerimsta mėlynskarės, durų
odą skaudžiai žnaibo, rankenas klabena;
velnio pabučiuotos atlekia raganės,
dvišakiais saldžiausiais šnypščia gudrios, buria –
pašakykit, mieloš, kaš čionai gyvena,
(46) sudejuoja vargšės, burtų neatlaiko –
spaudžiamos gyvačių, imas darbo juodo –
klapsi liežuvėliais, tauškia, ir atrodo,
jau nežino jokio – net menkiausio – saiko –
taukšdamos gyvuosius paeiliui išduoda:
(51) čia – šeima chirurgų, ten va – irzlios našlės,
padavėjos, slaugės, šaltkalviai, draudikai,
plačiapečiai bokštai, laibakojai rikiai,
drovūs, trumparegiai, ilgapirščiai, gašlūs,
šiuos – aplankė džiaugsmas, tuos – visi paliko,
(56) o toliau: vėl slaugės, staliai, advokatai,
batsiuviai, kirpėjos, – kelios miesto kartos,
iš aistros kūrybai Viešpaties sutvertos, –
laikrodžių rodyklėms naktį skrodžiant ratais,
lovose – it plekšnės sužvejotos – vartos
(61) per miegus, vaitoja, vos pašoks kas – girdi,
padermė klastinga žemėj kelia puotą,
debesį – tarytum ožį neraliuotą –
įkalba, kad smogtų pilnačiai į širdį,
tau, vaikuži, laumių švelniai dovanotą:
(66) ir pasiunta vėjas – karčiais baisiai plakas,
pro balkonų langus veržiasi į vidų,
žarstos meteorais, kur suprunkš, ten lydos
riebios sniego pusnys, traška medžių šakos,
virš kurių – tik pusė baltažiedžio skydo
(71) švyst – dalgiu sidabro, gina kraują jauną,
demonus kaip žirnius saujomis kapoja,
inkščiant beuodegiams, keikiantis trikojams,
debesį barzdylą negyvai užpjauna –
tai miegok; te sapnas miegančiam diktuoja
(76) Pirmapradžio valią: fleitų bei trimitų
muzika švenčiausia velniui maišo kortas,
ir sukyla visos pragaro kohortos –
viršum miesto bangos siautulingos ritas,
mirksi kelios žvaigždės, išmestos už borto,
(81) kol visam nugrimzta jūron kalavijų,
žūtbūtinei kovai kruopščiai išgaląstų –
neapeis pelytė pašautų jai spąstų;
šienpjoviai seniausiai mergą nusivijo;
vienas tik šunelis maldai susimąsto;
(86) valanda – ir viskas: blogio jėgos aršios
į drobulę supa vaiką pūstažandį,
susupa, suvysto, linksmos gatvėm brenda –
tuoj dalinsis grobį; bet planus jų taršo
ties stogais rytiniais švintanti padangė –
(91) žemėn bliūkšta skaros, vietoje sudyla
džiūsnos plikaskūrės, tuščios plaikstos kilpos,
virduliai pirmieji ant viryklių švilpia,
kubiluos užraugtos tešlos sparčiai kyla,
aikštėje centrinėj džiugiai eglė virpa,
(96) tai sakyk, pelyte, pas ką žydi žiedas,
vėliavai skaistveidei viršum miesto tekant –
ir dvasia pilkoji, – sesė laumiaakio,
mirtimi vaduota, – strimgalviais nurieda
paklausyt, ką žiedas – jo krūtinėj – šneka.