Pokyčiai: lietuviškos raidės internete moksleiviams

Neraštingi „šveplų“ tekstų mėgėjai ar sąmoningi lietuvių kalbos puoselėtojai, grąžinantys išmaniuosius telefonus, kuriuose nėra įdiegta lietuvių kalba? Šiuolaikinį jaunimą vadinti kalbos darkytojais specialistai linksta vis rečiau. „Dabartiniai moksleiviai ir trumpąsias žinutes, ir elektroninius pranešimus rašo lietuviškomis raidėmis“, – vienoje laidoje prasitarė viena moksleivių konkurso „Švari kalba – švari galva“ sumanytojų, kalbinių technologijų plėtojimu užsiimančios bendrovės „Tilde IT“ direktorė Renata Špukienė.

Trečią valandą ryto trumpąją žinutę gavęs dvyliktokas keliasi iš lovos ir apgraibomis slenka prie lentynos. Išsitraukia žodyną, susiranda žodį, kurį norėjo rašyti savo pranešime, bet abejojo, ar jis taisyklingas. Ir tik įsitikinęs, kad žodis vartotinas, surenka iš miegų pažadinusiam bičiuliui atsakymą. Toks lietuvių kalbą gerbiantis dvyliktokas, pasak Šiaulių „Lieporių“ gimnazijos mokytojos, lituanistų metodinės grupės pirmininkės Irminos Petrauskienės, iš tiesų egzistuoja.

Atsisako „nelietuviškų“ išmaniųjų telefonų

Jau dešimtmetį šios gimnazijos darbuotojų pastangomis organizuojamas raštingiausio Šiaulių regiono moksleivio konkursas. „Moksleivių raštingumas neprastėja. Jie, ypač vyresnieji, turi stuburą – nors kartais rašo trumpąsias žinutes be lietuviškų raidžių, sava kalba, bet vieni kitus skatina puoselėti lietuvių kalbą.

Socialiniuose tinkluose moksleiviai buriasi į grupes, kuriose skatina taisyklingą bendravimą. Būti raštingam, taisyklingai bendrauti jiems – prestižo reikalas, išskirtinumo bruožas, karjeros pagrindas“, – optimistinį jaunimo kaip atsakingų kalbos vartotojų portretą piešė mokytoja.

Viename rašinyje – po šešiasdešimt klaidų, trumpa kaip cigaretė atmintis ir „švepla“ kalba visur, kur raštu bendraujama virtualiai. Taip kai kuriuos šiuolaikinius moksleivius neformaliame pokalbyje apibūdinusi pedagogė įžvelgė, kad kuriamas solidžių žinovų įvaizdis ne visada yra tikras. Besikeičiantį požiūrį į raštingumą virtualioje erdvėje lemia ir informacinių technologijų tobulėjimas.

„Tuo metu, kai atsirado naujos technologijos, daugelis programinės įrangos neturėjo įdiegtos lietuvių kalbos. Poreikis rašyti buvo, bet lietuviškų raidžių nebuvo – rašydavo taip, kaip išeina. Galbūt pirmas klaidingas žingsnis buvo leidimas naujoms technologijoms ateiti į rinką neišsprendus šio klausimo. Europos Sąjungoje yra šalių, griežtai pasisakančių už tai, kad programinė įranga turi būti pritaikyta vietinei kalbai.

Tik vėliau lietuvių kalbos puoselėtojai ėmė sąmoningai skatinti internete rašyti lietuviškomis raidėmis, nes tautų katile lengva pasimesti, o grįžti prie savo tapatybės – sunku“, – sakė švarios kalbos virtualioje erdvėje puoselėtoja R. Špukienė.

Taisyklingos kalbos vartojimo konkurso organizatorė pasakojo, kad nuo mažens skiepijant įprotį elektroninėje erdvėje rašyti lietuviškomis raidėmis, argumentas „be lietuviškų raidžių greičiau“ tampa nebeaktualus. Kur kas sunkiau perauklėti suaugusiuosius, bet pajutę, kad įmonėje netoleruojama „švepla“ kalba net vidiniame susirašinėjime su kolegomis, šie irgi pasitempia.

„Kai moksleivis gauna savo pirmąjį mobilųjį telefoną, jis pasijunta suaugęs, atrodo: rašysiu nelietuviškai, bus „kiečiau“. Tačiau augdamas ir bręsdamas jis nelietuviškų raidžių nebevartoja. Mano sūnus irgi rašė be lietuviškų raidžių, bet dabar išaugo ir draugus paragina bendrauti taisyklingai.

Yra ir kita problema: į Lietuvą ateina išmanieji telefonai, kuriuose nėra galimybės rašyti lietuviškomis raidėmis. Aš pati tokį turiu ir norėčiau grąžinti – negaliu sau leisti rašyti nelietuviškai. Pažįstu vieną žmogų, kuris tokį telefoną yra grąžinęs vien dėl to, kad jame nėra lietuvių kalbos“, – trukdžius bendrauti lietuviškai elektroninėje erdvėje įvardijo „Tilde IT“ direktorė.

Raštingumas irgi suteikia kelias minutes šlovės

Kartais raštingiausio moksleivio Šiaulių regione konkurse dalyvaujančiųjų sąsiuvinių paraštės tiesiog raudonuoja nuo pažymėtų klaidų, kartais juose nerandama nė vienos. Daug kas priklauso nuo tekstų sudėtingumo, nuo žodžių reikšmių – pasitaiko, kad jas nustatyti moksleiviams nėra paprasta ir dėl žodyno skurdumo, ir dėl nedidelės knygų skaitymo patirties. Vis dėlto Šiaulių „Lieporių“ gimnazijos mokytoja I. Petrauskienė įsitikinusi, kad skambinti pavojaus varpais dėl esą vis didesniais beraščiais tampančio jaunimo nereikėtų.

„Neseniai per klasės valandėlę žiūrėjome prevencinį filmą, moksleiviai pasipiktino jo metu skambėjusia kalba: „nerealus“, „tūsas“. „Atrodo, kad mes tokie esame, taip ir kalbame“, – sakė jie. Iš tiesų jaunimas priima sklandžią, taisyklingą kalbą, išraiškingai kalbančiam, kai tenka sakyti viešas kalbas, ploja. Taisyklingai kalbėti, rašyti yra ir prestižo reikalas. Raštingumo konkurso populiarumas irgi rodo, kad ne tik renkant sportiškiausią, dainingiausią moksleivį gali būti patirtos kelios minutės šlovės“, – savo pastebėjimus išsakė I. Petrauskienė.

Ne itin kenksmingu raštingumui virtualioje erdvėje paplitusį žodžių ir frazių trumpinimą, slengą laiko R. Špukienė. „Tam tikrą laiką tam tikra žmonių grupė vartoja slengą, drausdami jį sukeltume priešiškumą. Noras pabūti gudresniam nei kiti rašant neturinčias gilios prasmės trumpąsias žinutes nelietuviškai pamažu praeina“, – šyptelėjo ji.

Kur kas labiau švarios kalbos puoselėtojui nerimą kelia tai, kad lietuvių kalbą puikiai mokantys raštingi dešimtukų rinkėjai kitose pamokose leidžia sau rašyti bet kaip. „Paklausti, kodėl taip elgiasi, jie dažnai sako: „Taigi čia matematika, man nereikia taisyklingai rašyti.“ Tai toks keistas nukrypimas nuo supratimo apie lietuvių kalbą“, – pastebėjo R. Špukienė, pasiryžusi prisidėti prie šio raštingų moksleivių įpročio išgyvendinimo.

Tiesą sakant, raštingumą puoselėja ir patys jaunuoliai: ne vienas pedagogas patvirtino žinantis, kad jie vieni kitus ragina lietuviškas raides rašyti socialiniuose tinkluose, bendraujant realaus laiko pokalbių programomis.

Pokyčiai: lietuviškos raidės internete moksleiviams – prestižo reikalas