Ponia iš Kauno tapo provincijos siaubu

Ar vadinamieji skvoteriai, užgrobiantys namus ar butus, gyvena tik Didžiojoje Britanijoje? Pasirodo, ne. Nors Londoną nuo Ignalinos skiria 2279 kilometrai, nedideliame Aukštaitijos mieste nutiko net kelios istorijos, nuo kurių pašiurptų ir britai.

Ignaliniečiai įmantraus žodžio „skvoteriai” nevartoja. Pasisukus kalbai apie užgrobtus namus iš jų lūpų skamba lietuviški žodžiai – „siurbėlė” ar tiesiog „dėlė”.

Jie taikomi iš Kauno atsidanginusiai moteriai. Įsileidęs ją su neįgaliu sūnumi pagyventi į savo namus, ne vienas ignalinietis vėliau stvėrėsi už galvos nesugalvodamas, kaip iškrapštyti įnamius.

Šeimininkė nukirpo laidus

Ignalinietė Elžbieta Pelakauskaitė jau metus negali įkelti kojos į savo motinos namo dalį, mat ten šeimininkauja 53 metų Odettė Lunaitė su neįgaliu 22 metų sūnumi Jonu.

Kur tik nesikreipė E.Pelakauskaitė pagalbos – ir į savivaldybę, ir į policiją, tačiau niekas nepadeda O.Lunaitės iškraustyti.

Neapsikentusi E.Pelakauskaitė vasaros pabaigoje paprašė elektrikų nukirpti elektros laidus, vedančius į namą.

Bet tai nepadėjo – kaunietė neišsikrausto. Negana to, krūvą skundų prirašė: kad E.Pelakauskaitei išjungus elektrą nebeveikia šulinio siurblys ir ji su sūnumi gyvena be vandens.

O.Lunaitė per savo draugę E.Pelakauskaitei pagrasino, kad dėl išjungtos elektros gali prisiteisti nemenkus pinigus už moralinę žalą. Tiek esą net ta namo dalis nekainuoja, tad ignalinietė liks be trobos.

Nebeįsileisdavo pro duris

„Ar aš turėjau galvą, kad nepaklausiau, kaip ta ponia iš Kauno atsidūrė automobilyje?” – prisiminusi vieną telefono skambutį praėjusių metų lapkričio pradžioje vaitojo E.Pelakauskaitė.

Jai skambino O.Lunaitė, iš kažkur sužinojusi, kad E.Pelakauskaitės motinos namo dalis yra tuščia.

Moteris skundėsi, kad su sūnumi gyvena automobilyje. Buvo jau šalta, tad E.Pelakauskaitei pagailo skambintojos.

Šių metų balandį O.Lunaitė namo šeimininkei pareiškė, kad netrukus išsikraustys, nes jai netinka gyvenimo sąlygos. E.Pelakauskaitė apsidžiaugė, nes jai buvo įkyrėjusi įnamės netvarka.

Bet prabėgo vasara, o O.Lunaitė taip ir neišsikraustė. Negana to, ji ėmė nebeįsileisti E.Pelakauskaitės pro duris, išvadindavo ją bjauriausiais žodžiais.

Supratusi, kad kaunietės iškrapštyti nepavyks, namo šeimininkė pasikvietė apylinkės inspektorių Juozą Bučelį, dieną prieš tai apie vizitą informavusi ir O.Lunaitę.

Policininkai – bejėgiai

Pareigūnas O.Lunaitės laukė porą valandų. Niekas neatidarė durų. Kai policijos automobilis išsuko iš namo kiemo, pasirodė O.Lunaitė.

J.Bučelio būta atkaklaus. Jis atvažiavo dar kartą. Bet O.Lunaitė jam prieš nosį užtrenkė duris.

Netrukus J.Bučelis sulaukė O.Lunaitės nemalonės. Ji Ignalinos prokuratūrai įteikė skundą – esą pareigūnas buvo šališkas, mokė E.Pelakauskaitę, kaip iškraustyti užsibuvusią viešnią – išlaužti duris, nukirpti elektros laidus. J.Bučelis buvo nušalintas nuo istorijos tyrimo.

Netrukus šaukimo į policiją sulaukė pati E.Pelakauskaitė. Komisariatas taip pat gavo O.Lunaitės skundą. Nežadanti išsikraustyti įnamė jame tvirtino, kad namo šeimininkė ją iškeikė.

Ko dar skunde prirašė O.Lunaitė, jį tirianti inspektorė Ramunė Stasiūnaitė neatskleidė.

Tačiau pareigūnė tikino, kad jai būtina pasikalbėti su O.Lunaite, nes skunde prirašyta baisių dalykų. Bet ir su šia policininke skundų rašytoja nenori bendrauti.

Nepradžiugino inspektorė ir E.Pelakauskaitės. Atsidususi pareigūnė paaiškino, kad iškeldinti O.Lunaitę gali priversti tik teismas.

„Kad atgaučiau savo nuosavybę, dar pinigus turėsiu mokėti. Supratau, kad teks kreiptis į teismą”, – stebėjosi E.Pelakauskaitė.

Žadėdavo, kad pirks butą

Nors Onai Deksnienei tik po ketverių metų pavyko atsikratyti O.Lunaitės, ji iki šiol ignalinietės namų adresu yra deklaravusi gyvenamąją vietą.

O.Lunaitę pas O.Deksnienę iš Kauno atvežė viena tautodailininkė. Vėliau paaiškėjo, kad ji tos moters net nepažinojo.

Nuo 2006 metų liepos iki rugsėjo O.Lunaitę su sūnumi pailsėti priėmusi O.Deksnienė nelabai suprato, kokią naštą sau užsikrovė.

Rudenį O.Lunaitė išvežė Joną į Santariškių klinikas. Abu grįžo 2007-ųjų sausį, per pačius šalčius.

O.Lunaitė šeimininkės prašė leisti pagyventi dar dešimt dienų. Nemanė O.Deksnienė, kad taip prabėgs ir 2007-ieji, ir 2008-ieji, ir 2009-ieji.

Kai O.Deksnienė prašydavo išsikraustyti, O.Lunaitė žadėdavo tai butą pirkti, tai namą statytis. Panašiai kaunietė kalbėjo ir kitiems geradariams, bet išeiti nė negalvojo.

Po teismo prižadėjo malkų

Kai O.Lunaitės nepavyko iškraustyti geruoju, O.Deksnienė kreipėsi į teismą. Procesas greitai baigėsi taikos sutartimi – įnamė pasižadėjo išsikraustyti.

Nustatytas terminas atėjo ir praėjo, bet O.Lunaitė vis dar gyveno pas O.Deksnienę.

Antrą kartą į teismą kreipėsi antstolė, prašydama leisti iškeldinti O.Lunaitę. Suprantama, kad teismas prašymą patenkino.

Tos dienos, kai turėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, išvakarėse O.Lunaitė dar ciniškai pasityčiojo iš geradarės.

Žinodama, jog vienai gyvenančiai ignalinietei trūksta malkų, ji prižadėjo, kad jų atveš visą sunkvežimį. Nereikės nieko daryti ar mokėti, tik vyrams parodyti, kur sukrauti.

Nurodytą dieną O.Deksnienė malkų nesulaukė ir džiaugėsi bent tuo, kad O.Lunaitė ją apgavo paskutinį kartą. Namo dalyje, kurioje gyveno kaunietė, ji rado antisanitarines sąlygas, o šaldytuve – 1999 metais pagamintą prasmirdusį sūrį.

Vasarą išvijo iš palapinės

Ignalinoje gyvenantis Pranas Rastenis džiaugiasi, kad O.Lunaitės neįsileido į savo namus. Nors pas jį kaunietė buvo apsistojusi ir spėjo per porą mėnesių įkyrėti.

Po to, kai padedant antstolei O.Lunaitė buvo iškrapštyta iš O.Deksnienės namų, ją priėmė P.Rastenis. Buvo vasara, tad O.Lunaitė apsigyveno palapinėje ignaliniečio kieme.

Viešnia pareiškė, kad P.Rastenio namą reikia remontuoti, dengti stogą, ir pati pradėjo kambariuose sienų apmušalus plėšti.

P.Rastenis džiaugiasi, kad tada jo nervai neišlaikė, ir jis svečiams liepė kraustytis iš palapinės. Kurį laiką O.Lunaitė su neįgaliu sūnumi gyveno automobilyje.

Nubaudė už netvarką kieme

O.Lunaitė buvo tapusi galvos skausmu ir vienai pensininkų šeimai. Nieko blogo neįtardami, jie kaunietei buvo užleidę savo garažą. Į jį O.Lunaitė susikrovė savo daiktus.

Kai po dviejų mėnesių O.Lunaitė daiktų, kurių buvo prikrauta iki garažo lubų, nepasiėmė, pensininkų vaikai juos sukrovė į sunkvežimį ir išvežė į P.Rastenio kiemą. Prireikė net dviejų reisų.

Bet – vėl bėda. Už apšnerkštą kiemą P.Rastenį nubaudė Ignalinos seniūnija.

Parduotuvėse – kaip namie

Nuo O.Lunaitės nukentėję ignaliniečiai domėjosi – gal moterį iš Kauno išvijo skurdas? Pasirodo, ne. Kauno centre yra O.Lunaitei priklausantis butas, pakaunėje stūkso tėvų namas.

Vasarą O.Lunaitė Ignalinoje pasijunta kaip kurorte. Važinėjasi dviračiu, laiką leidžia paežerėje ar miške. Kai atšąla, bene vienintele jos veikla tampa pasivaikščiojimai po parduotuves.

Kaunietė prekybos centruose perskaito laikraščius, pavarto žurnalus. Jei kuris straipsnis patinka, reikalauja, kad pardavėjos jį nukopijuotų.

Prekybos centro „Iki” darbuotojai įsitikino, kad ir čia O.Lunaitė elgiasi kaip namuose.

Nusipirkusi maisto produktų, ji kartą viską sukrovė saugojimo kameroje. Kai pardavėjos paragino pasiimti maišus, moteris pareiškė, kad čia laikyti maistą jai patogiau. Iš kameros „Iki” darbuotojai maišus iškrapštė, kai jie ėmė skleisti blogą kvapą.

Sūnui reikia gryno oro?

Ignaliniečiai spėjo, jog O.Lunaitė iš Kauno išsikraustė, kad niekas netikrintų, ar ji rūpinasi nevaikštančiu sūnumi Jonu ir kur išleidžia invalidumui, slaugai ir transportui skirtas išmokas – apie 2 tūkst. litų.

Nors O.Lunaitė pastaruoju metu nieko neįsileidžia, „Lietuvos ryto” žurnalistams ji pravėrė duris. Moteris skundėsi, kad gyvenant be elektros, vandens jai tenka rūpintis paralyžiuotu sūnumi.

Paklausta, ar jai galėtų padėti socialiniai darbuotojai, O.Lunaitė pratrūko pykčiu: „Jie nieko neišmano. Ateina neturėdami ką pasiūlyti. Ateina nežinodami, ko jie ateina. Nejaugi mūsų valstybės strategija suvaryti visus neįgaliuosius į rezervatus?”

O.Lunaitė kaltino piktus ignaliniečius – jie moterį su neįgaliu sūnumi verčia kraustytis kas pusę metų, kelia šmeižto bangas.

Tai kodėl moteris Kauną iškeitė į provinciją ir nebėga iš jos? O.Lunaitės žodžiais, jos butą Kauno centre vasarą labai įkaitina saulė. Jonui tai nepakenčiama. Jam reikia gryno oro. Todėl ji vis dar čia, Ignalinoje.

Kauniečiams – nė motais

Neapsikęsdami įnamės ir nesulaukdami pagalbos, ignaliniečiai ne kartą skambino į Kauno savivaldybę.

Čia O.Lunaitę puikiai pažįsta, prisimena. Kvietė kauniečius valdininkus nelaimėliai atvažiuoti į Ignaliną, bet tie tik rankomis skėsčiojo.

Ne vienas Kauno savivaldybės atstovas per neoficialius pokalbius prisipažino, kad džiaugėsi, kai O.Lunaitė išvažiavo į Ignaliną.

Moterį pažįsta ir socialinės paramos skyriaus vedėja Ana Sudžiuvienė. Ji neslėpė, kad anksčiau O.Lunaite skundėsi ne vienas jos pavaldinys.

Paklausta, ar Kauno socialiniai darbuotojai nesirengia vykti į Ignaliną aplankyti Jono, pasidomėti, kaip jis gyvena, A.Sudžiuvienė samprotavo: „O kam? Tai ne socialinės problemos. Net nežinau, kas tiems Ignalinos gyventojams galėtų padėti.”

Neįgalus sūnus – tik priedanga?

Natalija Truchina

Ignalinos socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja

„Teko akis į akį su O.Lunaite susidurti, kai pernai ją antstolė kraustė iš vieno buto. Tada paprašė ir manęs dalyvauti. Galiu pasakyti, kad tai – labai skandalus mėgstanti, konfliktiška moteris.

Kartą ji buvo užsukusi pas mane į kabinetą pasiteirauti, ar savivaldybė turi transporto neįgaliesiems.

Tada pasiūliau jai ir daugiau paslaugų, bet įspėjau, kad prieš tai reikia Ignalinoje deklaruoti gyvenamąją vietą. O.Lunaitė piktai atrėžė, kad jai nieko netrūksta.

Suprantu, kad šią moterį įsileidę ignaliniečiai kenčia. Jei nebūtų neįgalaus jos sūnaus, būtų visai kitaip. Ji sūnumi tiesiog manipuliuoja, vaizduoja, kad yra puiki globėja.

Bet ar tai tiesa? Juk prisidengdama sūnumi ji ieško naujų aukų. Ir, deja, suranda.”

Svetimuose namuose įsikuria be leidimų

Skvoteriais Didžioji Britanijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių save vadina asmenys, be jokių oficialių leidimų arba sutarčių užimantys tuščius pastatus ir įsikuriantys juose kaip savo namuose.

Įvairių Europos valstybių skvoterių motyvus kelerius metus analizavęs olandų sociologas Hansas Pruijtas suklasifikavo šiuos asmenis į penkias kategorijas.

Skurdo skvoteriai – benamiai, neturintys kito būdo susirasti pastogę.

Alternatyvios apsigyvenimo strategijos skvoteriai – asmenys, nenorintys laukti eilėje gauti oficialų socialinį būstą ir pasiryžę patys imtis veiksmų.

Skvoteriai kaip socialiniai verslininkai – asmenys, paverčiantys tuščius pastatus pigiomis kavinėmis, klubais ar kitomis visuomeninėms bendruomenės reikmėms skirtomis patalpomis.

Skvoteriai kultūrininkai – asmenys, apsigyvenantys apleistuose, bet architektūriškai arba istoriškai svarbiuose pastatuose, kuriais nesirūpina tikrieji savininkai.

Politiniai skvoteriai – asmenys, apsigyvenantys pastatuose protestuodami.