Portugalija ir Lietuva: dvi tos pačios krizės pusės

Lisabonoje šoko terapijai nepavyko nuversti vyriausybės. Vilniuje ji virto greitu šuoliu į Europą. Ko galime pasimokyti iš šių susikertančių kelių, klausia Prancūzijos leidinys „Le Monde“.

Lietuva, vadovaujama energingos prezidentės, juodojo karatė diržo meistrės Dalios Grybauskaitės, liepos 1 dieną, kai prie Europos Sąjungos (ES) prisijungė Kroatija, perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai. Tuo tarpu Portugalija ir jos ministras pirmininkas Pedro Passosas Coelho vos išvengė milžiniškos politinės krizės, kai iš savo posto netikėtai atsistatydino svarbi vyriausybės figūra, finansų ministras Vitoras Gasparas. Tai rimta nesėkmė valstybei, kuriai prieš dvejus metus buvo skirta euro zonos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalba, „Le Monde“ rašo Philippe Ricard`as.

Šiais euro zonos krizės laikais Portugalijos ir Lietuvos sostinės yra dvi tos pačios monetos pusės ir turi daugiau bendrumo, negu iš pradžių gali atrodyti. Lietuva taip pat žino, ką reiškia recesija ir reguliavimo priemonės.

„Baltijos tigras“ žlugo 2009 metais, kai BVP smukus 15 proc. – smarkiausiai Europoje, teko skausmingai pabusti iš posovietinių metų „stebuklo“. Lietuvos centro dešiniųjų vyriausybė, priešingai negu kaimyninė Latvija, atsisakė prašyti TVF pagalbos ir pati ėmėsi girdyti šalį karčiais vaistais, nenuvertindama savo valiutos.

Valstybės tarnautojų atlyginimai sumažėjo nuo 5 iki 50 proc. Departamentai atleido kai kuriuos darbuotojus. Netgi pensininkams buvo nurėžtos pensijos. Šį planą parėmė parlamentas, nesukeldamas didesnio visuomenės sukilimo. Ne visas problemas pavyko išspręsti, bet augimas vėl pradėjo didėti. „Nepatinka taupyti? Išbandykite komunizmą!“, - palei Baltijos jūros krantus sklando populiarus posakis, apibendrinantis visuotinį požiūrį.

Portugalijai pavyko išvengti komunizmo, bet nepavyko išsisukti be TVF ir euro zonos gelbėjimo fondo pagalbos. Prabėgus dvejiems metams nuo tada, kai išvydo sąskaitas, kurių negalėjo apmokėti, šalis taip pat mėgina įgyvendinti stambų korekcijų planą, tikėdamasi jau 2014 metais sugrįžti į finansų rinkas – tačiau tai abejotina perspektyva, turint galvoje, kad Portugalija tebėra pusiaukelėje.

Nepaisant visuomenės priešiškumo, kuris kasdien vis stiprėja, Portugalijos lyderiai demonstruoja tam tikrą uolumą. Iš visų euro zonos šalių, sulaukusių pagalbos, Portugalija turbūt yra vienintelė, skubanti įgyvendinti kreditorių reikalavimus. Iki šiol Portugalijos lyderiai ir vadinamoji „troika“ - Europos centrinis bankas, Europos Komisija bei TVF – itin daug dėmesio skyrė tam, kad būtų sutvarkytos valstybinės sąskaitos, o struktūrinės reformos šiek tiek atidėtos į šoną. Nors tai neleidžia recesijai gilėti, masinio nedarbo fone tokios priemonės gali kurstyti neviltį.

Sąlyginė Lietuvos, kur minimalus atlyginimas nesiekia nė 300 eurų (1036 Lt), sėkmė gal ir nekelia portugalams pavydo. Ir atvirkščiai: nemalonios Portugalijos pagirių pasekmės nejaudina Lietuvos lyderių. D. Grybauskaitė ir Lietuvos vyriausybė galvoje turi tik vieną tikslą: kuo greičiau prisijungti prie monetarinės sąjungos. Būtų idealu, jei tai pavyktų padaryti iki 2015 metų sausio 1-osios, sako jie.