Prašėt Kalėdų senelio, kad išbartų? Tai va jums!

Šiemet vėl padėjau Kalėdų seneliui parašyti laiškus visiems geriems vaikams ir suaugusiems. Taip, kai reikia, galiu būti nuoširdus, geraširdis, mielas ir švelnus. Kalėdų senelis visus padaro geresnius. Mūsų komanda parašė beveik 1000 tokių laiškų ir senelis jau skaitė mums visiems šiltus padėkos žodžius iš tų, kurie tuos laiškus gavo. Smagu, kad padėjau sukurti šventę. Kartais padėjau net labiau, negu norėjo artimiausi tų laiškų gavėjų žmonės.

„Noriu paprašyti, kad Kalėdų senelis išbartų...“

Liūdniausia, kai Kalėdų senelis susilaukia pageidavimų iš vaikų tėvų, kad jis vaikus išbartų. Noriu iš karto išsklaidyti melą, kad Kalėdų senelis kažkur registruoja blogus žmonių darbus. Tam jūs turite policiją ir dievą baudėją. Kalėdų senelis registruoja tik gerus darbus, kad turėtų už ką padėkoti ir apdovanoti. Ir skiriasi tik gerų darbų kiekis. Kokį žiaurų nusikaltimą turi padaryti jūsų vaikas, kad sulaukęs gražiausios ir laukiamiausios metų šventės, gautų Kalėdų senelio laišką, o jame perskaitytų, kad yra visiškas bjaurybė ir liks be dovanų (buvo ir tokių motinų-dresuotojų pageidavimų)?! O gal jūs, mielos mamos, norite Kalėdų senelio rankomis pažarstyti auklėjimo žarijas, o pačios likti geros? Neišdegė ir neišdegs. O kitąmet senukas sakė padarys dovanoms tokius marškinėlius su užrašu: „Aš kartais klystu. Atleiskite man, tobulieji žmonės“. Bet, jeigu jau prašėte išbarti, tai dabar ir laikykitės. Kalėdų senelis nemoka piktų žodžių, bet aš tai juk moku ir dar kartą galėsiu jam padėti.

Svajonė – kojinės?

Na, nė už ką nepatikėsiu, kad 5-10 m. vaikas labiausiai per Kalėdas nuo Kalėdų senelio nori gauti šiltas kojines, pižamą arba naujus užvalkalus patalynei. Kokiai reikia būti „skrudžei“ motinai ir kaip nemėgti savo vaikų, kad pasinaudotum Kalėdų švente ir už dovaną iškištum ir taip privalomai tam vaikui priklausomas kojines, pižamą ar naują pagalvės užvalkalą?! Ir kiek dar reikia turėti įžūlumo, kad išvardintum tokius daiktus Kalėdų seneliui kaip didžiausią vaikų metų svajonę? Pačiai tokiai motinai reikėtų palikti po eglute kokį kilogramą bulvių su skustuku ir parašyti: "Su tavo svajonių išsipildymu, mamyte! Būk sveika ir laiminga". Juk labai praktiškas ir būtinas dalykas, ar ne? Va taip ir gaminami gyvenimu nepatenkinti ir jokių svajonių nebeturintys Darbo partijos rinkėjai nuo pat vaikystės, kuriuos paskui galima sugundyti bet kokiais geresniais už kojines pažadais. Žinau, kad gal paauglystėje apranga jau tampa kažkokia vertybe, bet tik ne mažiems vaikams. Ir nereikia dabar sakyti, kad gal yra taip varganai gyvenančių šeimų, kur kojinės – visus metus svajonėse matoma brangenybė. Tie, kuriems senelio laiškus padėjau rašyti aš, tikrai nėra skurstantys. O netgi labiausiai skurstantis vaikas negali turėti tokios svajonės. Negali ir viskas! Būna atvejų, kai tėvai Kalėdų seneliui prisipažino, kad vaikas svajoja apie kompiuterį, bet šiemet galės gauti tik kokią nors mašinėlę. Senelis supranta ir moka vaikeliui paaiškinti, kad svajonės yra geros ir siekiamos, o kai kurių pasiekimui reikia šiek tiek daugiau pastangų ir laiko. Bet nereikia meluoti Kalėdų seneliui apie kojines.

„Nežinau aš, kas jam patinka...“

Kartais Kalėdų senelis paklausia tėvų, ką jų vaikas labiausiai mėgsta, ką jam gyvenime patinka daryti. Na, kad patikrintų ar jo stebėjimai sutampa su artimiausių žmonių nuomone. Ir niekaip tas senukas negali suprasti, kaip kokius 15 metų kiekvieną dieną šalia pragyvenę ir nuolatos greta savęs matantys tą vaiką tėvai neturi nė mažiausio supratimo, kas jam patinka ir kuo jis iš viso gyvenime domisi. Bet kokia panelė, prašanti Kalėdų senelio laiško savo draugui, kurį pažįsta jau dvi savaites, gali pripasakoti kelis puslapius, ką jis mėgsta ryte, kuo domisi dieną, ką dažniausiai daro vakare, kokie jo mėgstamiausi valgiai, laisvalaikio užsiėmimai, elgesio maniera, posakiai, muzika ir taip toliau. Pavargsti klausytis. O štai mama, praleidusi su vaikais visą gyvenimą, tai sutalpina į 4 žodžius: „Neįsivaizduoju, kas jiems patinka“. Skirtumas koks – panelei tas žmogus jau po dviejų savaičių bendravimo rūpi. Mamai jau nebe... Pažiūrėkit kartais, ką daro jūsų vaikai ir ne vien dėl Kalėdų senelio laiško.

Genijai kūdikiai ir pupuliukai paaugliai

Labai džiugu, kad kas kartą vis daugėja genialių kūdikių, tikriausiai iš taip vadinamos indigo kartos. Kalėdų senelis atsidžiaugti negali, kai sužino, kad pusės metų vaikelis jau domisi raidelėmis ir prašo lavinančių knygučių su užduotėlėmis, o ne visokių paikų barškaliukų ir lėlių bei mašinyčių, kurios tik džiugina, bet nieko naudingo nemoko. Jau įsivaizduoja, kokie proto galiūnai išaugs ir kaip jie išgarsins šį kraštą. Kur kas liūdniau, kai lygiai tokių pat knygučių vis dar prašo ir jau ūsus besiskutančiam bernui. Ir lygiai tokio pat pupuliukiško laiško. Senelis klausia, gal jau pakalbėti su jūsų sūneliu, kaip su suaugusiu. Ne, sako mamytė, jis pas mane dar vaikas, jam tik prieš pusmetį septyniolika sukako. Mielas berniukas, jam turėtu patikti klijuoti lipdukus į spalvinimo knygelę. Ir pagirkite jį už gerą mokymasi gimnazijoje. Vadinasi, jis tikrai yra aukštesnio, nei vidutinio septyniolikmečio intelekto lygio. Ei, tėveliai, vaikai, žinokit, suauga. Ir kaip vaikystėje reikia kartais tik to, kas džiugina, bet neduoda daugiau jokios praktiškos naudos, taip ir paauglystėje reikia jau leisti pasijusti dideliu. Nors ir labai nesinori. Na, senelis pats asmeniškai prisiėmė tą atsakomybę ir pakalbėjo su jais kaip su dideliais. Kai kas, pasirodo, netgi seniai įtarinėjo, kad senelio visai nėra, bet slėpė tai nuo mamos.

Sunku ištarti gerą savo žodį

Kalėdų seneliui patinka, kai vaikučiai jam deklamuoja išmoktus eilėraštukus. Eilėraštukų mokymasis lavina smegenėles, vaizduotę, o deklamavimas – bendravimo įgūdžius ir saviraišką. Aš jums pasakysiu, kas Kalėdų seneliui nepatinka. Kai suaugęs žmogus, paprašytas ko nors palinkėti savo vaikui ar kitam artimam žmogui, vis dar deklamuoja seniai išmoktus arba internete surastus eilėraštukus. Negi neįmanoma išspausti keleto gerų savo pačių žodžių?! Juk prašydami išbarti būnate tokie iškalbingi ir išraiškingi! O jei reikia gero žodžio, staiga prarandate amą. Galbūt negrabiu sakiniu, galbūt neišdailintu stiliumi, bet juk galima pasakyti, jeigu jau tokia proga pasitaikė, kad esate laimingi būdami šalia šito žmogaus ir dėkojate jam, kad jis yra šalia jūsų. Galima tiesiog pasakyti ačiū. Kuriems velniams ieškoti bukų nuštampuotų sveikinimų internetuose arba netgi prašyti nepažįstamų žmonių, kad už jus sugalvotų gražius žodžius jūsų artimiesiems. Man, žinoma, tai tik į gerą, aš per Kalėdas iš to gaunu pelną. Tik keista, kad tai iš viso gali vykti.

Ir pabaigai...

Man sakė, kad gal nereikia rašyti tokių dalykų prieš Kalėdas. Sakė, kad dėl to kitąmet bus mažiau tų, kurie prašys manęs padėti Kalėdų seneliui. Žinote, aš ir noriu, kad būtų kuo mažiau štai tokių, kurie čia pažins save. Tų, kurie barasi ir prašo netgi Kalėdų senelio barti savo artimiausius ir turinčius būti mylimiausiais žmones. Tų, kurie atsiperka kojinėmis, Kalėdų senelio laišku ir svetimų sugalvotais gerais žodžiais.

Bet tų, kurie prašo Kalėdų senelio pridėti rūpimiems žmonėms dar daugiau gėrio ir meilės, tik padaugės. Turi padaugėti. Nesipykit, gerai?