Priešistoriniai žmonijos ginklai

Yra archeologinių radinių, kurie liudija, jog senovės
civilizacijos turėjo ir naudojo siaubingos griaunamosios
jėgos ginklus. Viename klode, esančiame senajame
Mažosios Azijos mieste Catal Gujuka (pietinė centrinės
Turkijos dalis), archeologai aptiko storą apdegusių plytų
sluoksnį. Blokai buvo išlydyti labai didelio karščio, kuris
prasiskverbė daugiau nei metrą gilyn po grindimis. Nuo
karščio suanglėjo visos palaidotų žmonių liekanos ir
daiktai, kurie buvo palaidoti kartu su jų šeimininkais.
Tokia aukšta temperatūra sustabdė bet kokį puvimo
procesą.
Kai buvo atkastas didelis zikuratas (šventyklos bokštas)
Babilone, susidarė įspūdis, kad jį iki pačių pamatų
sunaikino baisi ugnis. Kai kuriose griuvėsių vietose
plytos buvo išsilydžiusios į stiklą ir sudarė vientisą
masę.
Sirijos šiaurėje esančioje Alakacho (arba Atčano)
vietovėje karališkieji statiniai buvo taip išdeginti, kad
viduryje storų sienų esančios molinės plytos įgavo
ryškiai raudoną spalvą ir suskeldėjo. Iš molio ir klinčių
paruoštas mišinys tapo stiklu, o bazalto gabalai kai
kuriose vietose paprasčiausiai išsilydė.
Gyvenvietės su išlydytais statiniais taip pat aptiktos
Indijoje tarp Gango upės ir Radž Mahalo kalvų bei JAV
esančiame Mirties slėnyje.
Gana dideli dykumos plotai, kur smėlis padengtas stiklo
mase, aptikti Egipte. Kaip žinoma, smėlis išsilydo ir
tampa stiklu branduolinio sprogimo
metu. Po to, kai Kinijos kariuomenė Gobio dykumoje
netoli Lobnoro ežero įvykdė branduolinio ginklo
bandymus, ten irgi susidarė panašūs plotai. Gobio
dykumoje yra ir daugiau vietų, kur smėlis padengtas
stiklu, apie kurias žinoma ne vieną tūkstantį metų.
Indijoje esantis krateris
Didžiojoje Britanijoje yra ne viena senovinė tvirtovė ir
bokštas, kurių akmens mūras nuo didžiulio karščio
pavirto klintimis. Pačiu siaubingiausiu senovėje vykusio
kataklizmo liudininku reikia laikyti maždaug 50
tūkstančių metų kraterį, esantį už 400 km į šiaurę nuo
Mumbajaus (Indija). Manoma, kad krateris susiformavo
po antžeminio branduolinio sprogimo. Krateris, kurio
viduryje susidarė ežeras, yra beveik idealiai apvalios
formos. Jo skersmuo siekia 2150 m. Meteoritinės
medžiagos pėdsakų nerasta, tačiau bazaltas aplydytas ir
jį veikė daugiau nei 600 tūkstančių atmosferų slėgimas.
Suprantama, kad tokie radiniai priverčia kitaip pažiūrėti į
žmonijos ir pačios Žemės praeitį. Kiekvienais metais
įvairių archeologinių radinių vis daugėja, o ir mūsų
pačių progresas verčia naujai pažvelgti į planetos
istoriją. Gali būti, kad mums reikia patikėti tuo, kad mes
šioje planetoje nesame pirmieji protingi sutvėrimai –
kažkas iki mūsų jau čia pabuvojo.