Psichologo patarimai. Ar privalome tėvams grąžinti skolą?

„Mama man nuolat priekaištauja: „Aš taip aukojausi dėl tavęs, o tu...“ Taigi esu „nedėkingoji duktė“, neišpildžiusi motinos lūkesčių: auginu vaiką be tėvo, neturiu buto, mažai uždirbu... Iš tikrųjų esu jai dėkinga – mama labai vargo mane augindama, išleido į aukštuosius mokslus, padėjo prižiūrėti sūnelį. Tačiau jau trečius metus gyvenu kitame mieste, verčiuosi sunkiai, mat ryžausi paimti banko paskolą. Mamą, tiesa, aplankau retokai (nes tuomet išgirstu vien priekaištus), bet nuolat ją regiu slogiuose sapnuose. Kaip atsikratyti kaltės jausmo?“ – teiraujasi 35 metų Jurgita iš Vilniaus.

Pataria psichologė Rūta Bubelienė

Jurgita, suprantu, kad jaučiatės kaip žmogus, slegiamas skolos naštos. Kalbu ne apie banko paskolą. Atrodo, kad jūs jaučiatės skolinga... savo motinai. Dėkingas žmogus nesijaučia prastai, atvirkščiai, miega ramiai. Ar supratote skirtumą? Negrąžinta skola slegia baisiau už kuprą, o dėkingumas pripildo širdį šviesos.

Skola, kurios nepajėgi atiduoti, supančioja visam gyvenimui. O dėkingumas išlaisvina. Negali būti jokio amžino dėkingumo – visada rasi progą nuoširdžiai padėkoti geradariui. Tačiau jūs, Jurgita, jaučiatės kalta, supančiota. Būtent taip jaučiasi tie vaikai, kuriuos tėvai kaltina nedėkingumu, laiko skolingais ir spiria atiduoti skolą. Kai kurie, deja, pasiduoda šiam neva teisėtam spaudimui, nors mamos nemiegotų naktų kompensuoti neįmanoma. Tokie santykiai dažniau susiklosto tarp motinos ir dukros, ypač jei ši yra vienturtė ar vyriausia. Už nelaimingos moters nugaros dažnai „stovi“ motinos šešėlis – tos, kuri „tiek daug davė vaikui“, kad dabar norėtų visa tai susigrąžinti su kaupu. Tariamas dėkingumas nuolat įpareigoja dukrą paisyti mamos nuomonės, rūpintis jos savijauta ir būti atsakingai už jos dvasinę būseną.

Sunku apsakyti, kiek daug mums duoda beatodairiška tėvų meilė. Ji suteikia sparnus. Ir kiek daug atima. Ji savanaudiška, reikalaujanti „dėkingumo“, nustumianti atžalą visam gyvenimui į skolų duobę.

Sveikintina, kad ryžotės atsiskirti nuo mamos. Tačiau užuot gyvenusi savo gyvenimą, vis dar jaučiatės tupinti „skolų duobėje“. Ištraukti jus iš ten gali tik požiūrio į dėkingumą pakeitimas. Juk to, ką gavai dovanų, grąžinti nereikia. Pasenusiais tėvais privalu rūpintis, bet tai ne skolos atidavimas, o širdies reikalas. Dėkingumas jiems su kaupu pripildo širdį gerumo, o tai suteikia jėgų daryti gera kitiems. Šiuo atveju privalu grąžinti dovaną ne tam, iš kurio gavai, o perduoti... savo vaikams. Taigi, Jurgita, tikrai turite, ką dovanoti savo sūnui. Tėvų ir vaikų santykiams netinka „tu – man, aš – tau“ ribos: abipusė meilė turi skleisti ir dauginti dosnumą, o ne grąžinti atgal. Tik taip meilė tampa nenutrūkstama gija, almančiu šaltiniu, iš kurio gers ir ateities kartos.