Psichologo patarimai. Bijau jį prarasti, tačiau pati ieškau jam kitos

Man 25 m. Atrodo, lyg ir turėčiau nieko nebijoti, bet... Bijau prarasti. Turiu vaikiną, draugaujame 7 mėn. jis jaunesnis uz mane 2 metais. Tačiau, kai ji sutikau, (O tai buvo po ilgo tarpo, kai nutrūko draugystė, pilna buvusio vaikino išdavysčių ir mano begalinio atsidavimo). Kai pamačiau jo akis, aš lyg atgimiau, ir mintyse save pagavau - "MANO, tai MANO".

Susitikinėjome 1 mėn. Apsigyvenome kartu. Ir tada kažkas atsitiko. Mano jausmai nepasikeitė, tačiau akimis pradėjau ieškoti jam kitos, atitaikydama veido bruožus. Kaip išprotėjusi nagrinėju su juo bendraujančių merginų veido kontūrus ir ieškau tarp jų bendrumų. Gyliai širdyje vis tikinu save, kad mes tinkam viens kitam, bet po kurio laiko, kai tik jis pradeda šalčiau su manimi elgtis, vėl pradedu galvoti, kad ne aš turiu būti šalia jo, arba jis ne šalia manęs.

Aš vis sau prikaišioju, kad netinku jam net savo socialiniu statusu, nes neturiu tėvų, ir norėdama, kad jis turėtų pilnavertę šeimą (uošvius ir visa kita) vėl mintimis imu jam ieškoti kitos.

Aš žinau, kad žmones laikui bėgant supanašėja, bet tas mano lyginimas, ieškojimas "va, kokia ši panele panaši į mano vaikiną", mane smukdo, aš prarandu džiaugsmą, tai kenkia mano bendravimui su juo. Aš negaliu su tuo susitvarkyti.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Ar esate kada nors patyrusi savo pasaulio trapumą? O tai, kad niekas, absoliučiai niekas čia negali priklausyti mums, ypatingai kiti žmonės? Ir kad daugelis dalykų rutuliojasi ir kinta kiek kitokia kryptimi, nei mes norėtume? Ypatingai suteikus jiems laisvę būti taip, kaip jie nori. Dėl to susitapatinimas su daiktu, vieta, ar netgi asmeniu tiek, jog imame jaustis viso to šeimininkais, ne tais, kurie rūpinasi, o tais, dėl kurių visa tai sukurta, imame bijoti. Gyventi apsupti nerimo, kas bus, jei neteksime...

Savo laišką pradėjote nuo to, jog “turėtumėte nieko nebijoti”. O vėliau kalbate apie savo begalinį atsidavimą ir buvusio vaikino išdavystes. Kito artimo jaunuolio sutikimą ir širdies balsą, jog jis yra jūsų. Tai, kad santykis gali būti laikinas, išgyvenote ir žinote savo esybe. Kaip turėtų būti baisu, suvokiant šio gyvenimo realybę, pasakyti sau, kad kitas žmogus priklauso jums. Priklauso, tai reiškia, jog jo nebuvimas stipriai keičia jūsų būtį, jūsų esmę. Tai yra jūsų dalis. Reikalinga kaip ranka ar koja, tik turinti laisvę pasitraukti. Vargiai įmanoma nebijoti, kai savo padarote tą, kas jums nepriklauso. Kas yra kita, nei jūs.

Baimė prarasti “mano” yra tokia stipri, jog jūsų protas ir širdis, panašu, renkasi patys atiduoti. Atsiskirti savanoriškai nuo to, ką yra per sudėtinga išlaikyti, saugoti ir gyventi nuolatinėje grėsmėje netekti. Žvalgymasis į kitų moterų akis ir ieškojimas savo mylimam žmogui labiau tinkančios, tarsi paantrina jūsų vidinei būsenai, jog vaikinas priklauso jums. Nes galite už jį nuspręsti, kas turi būti su juo. Ir visa tai iš didelės baimės, jog vėl būsite atstumta, palikta. Tad kodėl gi jo nepadarius savo dalimi, kurią tiesiog galima padovanoti, kuria verčiau pasirūpinti, surasti jam geresnę merginą?

Taigi pirmas žingsnis, kurį derėtų žengti, tai pažvelgti į savo nerimą ir į tai, ką jis daro su jūsų pasirinkimais. Jūsų išsakytas jaudulys neretai gali būti susijęs su vidinėmis fantazijomis, svajonėmis ir begaliniu noru padaryti jas tikrove. Tačiau supratimas, kad kitas nepriklauso jums, jog gali bet kada išslysti ir sugriauti lūkesčius, viltis, turėtų stingdyti.

C. S. Lewis knygoje “Kipšo laiškai”, patyręs velnias Paralius moko naujoką Nelabuką gundymo meno, ragindamas patalpinti žmogaus mintis ateityje. Ten jam garantuotai teks gyventi baimėse, nes ateitis nepriklauso žmogui. Jis jos negali užsisakyti, kaip nors kontroliuoti. Nėra nieko, kas ją užtikrintų. Tai, kas priklauso žmogui, yra dabartis. Bandydama apsaugoti gyvenimą, kuris dar tik bus, pasirenkate būti nerime, nesaugume, įtampoje. Renkatės spręsti ne tik už save, bet ir už kitą, kuris nėra jūsų. Ir tik gebėjimas pereiti nuo žiūrėjimo į tai, kas gali būti, prie to, kas yra dabar, gali raminti jūsų širdį, o kartu ir santykį.

Neturėjimas, negalėjimas kontroliuoti, numatyti mūsų pasaulyje nėra pati didžiausia vertybė. Greičiau atvirkščiai. Tačiau jūsų santykį su kitu žmogumi kuria ne gyvenimas, tuo kas gali būti, ne bandymas atrasti jam labiau tinkančią merginą, bet matymas jį dabar. Buvimas su juo dabar. Gebėjimas dėkoti už jo esatį šiandien. Gyvenimas nėra lengvas. Ir vienokios ar kitokios kančios išvengti vargiai pavyks. Visgi jūsų rankose yra pasirinkimas: kentėti sunkumo dieną ar atsinešti jos vaizdinį iš ateities į dabartį.

Dar vienas dalykas, kurį neryškiai paminėjote, tačiau panašu, jog jis vis dar yra svarbus, tai buvęs santykis su vaikinu. Neretai atsitinka taip, kad negalėjimas atleisti buvusių nuoskaudų neleidžia atskirti buvusios netekties ir tolesnių ryšių su žmonėmis. Gali būti, kad nerimas kyla ne tik galvojant apie ateitį, bet ir žvelgiant į praeitį. Gyvenant buvusiomis kančiomis, nuoskaudomis, nusivylimu savimi ir kitu.

Apibendrinant, labai derėtų dar kartą grįžti prie buvusio ryšio ir mintimis bei jausmais atsiskirti nuo jo. Tuomet ir pagunda gyventi galimomis grėsmėmis greičiausiai sumažės. Kiekvieną rytą sau priminkite, kad kiekvienai dienai užtenka savo rūpesčių... Ir leiskite kitam nuspręsti, kas jam yra geriausia. O jam esant su jumis, belieka dėkoti už jo buvimą šiandien.

Vaida