Psichologo patarimai. Esu ant savižudybės slenksčio...

Esu 22 m. vaikinas, 176 cm, 66 kg svorio, gyvenu Klaipėdoje. Esu ant savižudybės slenksčio, tačiau labai bijau prieš save pakelti ranką. Norėčiau papasakoti apie savo gyvenimo istoriją. Dabar nebebijau to, ką kiti apie mane pagalvos. Gal taip ir geriau...

Ankstyvaisiais vaikystės metais mane pastoviai kankindavo peršalimo ligos. Iki pat 18 gyvenau ne tik su tėvais, bet ir su mamos tėvais, kurie laikui bėgant ėmė merdėti (maždaug nuo penktos klasės),
girdėdavau mamos verksmus bei aimanas, naktimis man sapnuodavosi košmarai, Ėmiau siaubingai bijoti mirties.

Kadangi nuo pat mažens buvau meniškos sielos, dar penktoje klasėje susidomėjau magija, ezoterika, chiromantija. 9 metų pirmą kartą mokinaus plaukti upėje. Skendau. Plaukti neišmokau. Sekantį kartą mokinausi, būdamas 12. Kažkas gavosi, tačiau vėl skendau. Mane apėmė stipri vandens ir mirties baimė.

6 -7 klasėje prasidėjo mano fizinis bei intelektualinis brendimas, tačiau iki 11 m. mane kankino tamsos baimė, miegodavau su mama, todėl vėliau, pirmieji "šlapi sapnai" būdavo susiję su mama.
Dėl to pradėjau jos neapkęsti, komplikavosi mūsų santykiai. Septintoje klasėje įsimylėjau. Tačiau be atsako. Pradėjau domėtis krikščionybe. Mano ūgis šoktelėjo apie 20 cm. Per fizinio pamokas gerai sekdavosi bėgiojimas. Nuo šeštos ligi dvyliktos klasės nešiodavau ilgus plaukus.

Esu baigęs muzikos mokyklą. Nuo 8 kl. kaip koks kvailys vienui vienas švaistydavausi diskotekose, stengdamasis „pakabinti“ man patinkančią merginą, bet veltui. Naktis namie leisdavau be miego, o dieną miegodavau, vėl pradėjau domėtis magija, atsiskyriau nuo aplinkinių, kad jie nepradėtų iš manęs tyčiotis, patikrinę mano plaukimo įgūdžius.

Tuojau pat sustojo mano brendimas, nebeaugo svoris. Iki pat 11 kl. negėriau, iki dvyliktos nerūkiau, nes tai griežtai drausdavo daryti mano tėvas, kuris, deja, nepadėjo man siekti vyriškumo (pvz. Išmokyti žvejoti), nenorėdavo su manimi užsiimti, mane ne skatindavo, o, priešingai, viską drausdavo. Jo požiūris į gyvenimą dažnai būdavo primityvus. Todėl rimtomis, filosofinėmis, vyriškomis temomis bei apie meilę šnekėdavomės su mamos tėčiu, kuris, deja, nors ir jaunos
dvasios, jau buvo senas bei fiziškai silpnas žmogus, priešingai nei tėvas, kuris, man su panieka žiūrėdavo į mano vyriškumo skatinimą, teigdamas, jog svarbiausia yra gerai „paėsti“, o daugiau ir nieko nereikia.

Mano mama iš manęs pastoviai reikalaudavo aukštų rezultatų moksle. Iš čia ir mano begalinis noras lyderiauti. Vidurinėje buvau moksliukas. Taip persimokęs, devintoje klasėje susirgau psichikos
liga. Dešimtoje klasėje gulėjau sanatorijoje. Iš jos grįžęs, būdamas 175 cm. ūgio, tesvėriau 52 kg. Vienuoliktą klasę pradedu lankyti prastos fizinės būklės, paliegęs, todėl mokykloje prie manęs
kabinėjosi, patyriau fizinį bei emocinį smurtą.

Norėdamas bent kiek reabilituotis, pradėjau lankyti sporto klubą. Po to, per vasaros atostogas, mirė mano močiutė. 11 kl. žiemą mokiausi slidinėti. Nepavyko. Per vasaros atostogas bandžiau mokytis plaukti. Irgi nepavyko. 12kl nusprendžiau savo ateitį sieti su muzika. 12 kl. Rudenį susipažinau su viena mergina. Su ja bendrauju virtualiai. Ją įsimyliu.

12 kl. birželis - sėkmingai išsilaikau egzaminus. Miršta mano senelis. 12 kl. Pradedu kūrybinę literatūrinę veiklą. Įstojęs į universitetą, atsiduriu merginų kompanijoje. Vieną po kitos įsimyliu, tačiau vėliau jomis imu nusivilti, supratęs, jog joms nesvarbu mano kūrybiniai sugebėjimai,
meniškumas, originalumas. Suprantu, jog jos pirmenybę teikia vyrui, kuris turi automobilį, daug pinigų ir kuris moka muštis. Imu neapkęsti savęs, siaubingai pikta darosi tų merginų atžvilgiu.

Antrame kurse imu masturbuotis. Visgi dar palaikau fizinę formą, lankau sporto klubą, baseiną. Tačiau vis tiek plaukti neišmokau (25 m baseiną perplaukiau, tačiau ežere bijau gylio, nesijaučiu saugus). O šiaip man vanduo be galo patinka, ypač jūra, jos bangos). Vis labiau ir labiau ėmiau skęsti masturbacijos liūne. Visgi, dar sugebėdavau užsiimti kūrybine veikla: rašydavau muziką, žodžius, pjeses. Tačiau vėliau visa tai išseko.

Esu stipriai nusivylęs savimi, žmonėmis. Negaliu pakęsti moterų, jei jos ima su manimi elgtis "tik kaip su draugu". Nebenoriu bendrauti, nes bijau, jog mane atstums, iš manę pasišaipys. Tai tiek.
Galėčiau dar tęsti, bet, manau, pakaks.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP GYVENTI SU SAVIMI?

Jūs nieko savo laiške neklausiate, tik pasidalinate savo biografija. Matyt, jums to ir tereikia. Per jūsų laišką pasikartojančia tema skamba sakinys „nemoku plaukti“. Jis skamba taip tragiškai, jog ima atrodyti, kad mes gyvename tarpe būtybių, gyvenančių vandenyje - lyg būtumėme pingvinai ar ruoniai. Tačiau sugretinus šį jūsų nusiskundimą su kitais, pasidaro aišku, kodėl jums taip užkliūna nemokėjimas plaukti - tai paaiškėja skyrelyje apie merginas. Jums atrodo, kad merginoms patiktumėte labiau, jei mokėtumėt plaukti. O taip pat - jei mokėtumėt muštis, turėtumėte daug pinigų ir automobilį.

Taigi jūsų nusivylimas savimi susijęs su fiziniais įgūdžiais, o tuo pačiu - su jūsų seksualiniu reitingu tarp kitų vaikinų. Jums tarsi iš anksto aišku, kad merginos renkasi aukštesnio reitingo vaikinus. O jūs save priskiriate prie žemesnio reitingo. Ir netgi nenorite gyventi, tuo išduodamas savo aukštas pretenzijas: tik aukšto seksualinio reitingo žmonės nusipelnę teisę gyventi tarp žmonių!

Toks pasakymas atrodo štai taip: vaikinai prieina prie labai aukštos marmurinės „tikro vyro“ skulptūros ir su klyksmais: „Mes niekada netapsime tokiais, kaip jis!”- nusižudo. Ar jums tai neatrodo kiek juokinga?

Jūs sukūrėte savo galvoje idealizuotą tikro vyro skulptūrą ir lygiuojatės į ją. Lyginate savo ūgį, raumenis, sugebėjimus. Ir įsivaizduojate, kad merginų meilė gimsta kaip šių sugebėjimų įvertinimas. Kad įsimylėjimas - tai toks grožio konkursas. Tai - tokia griežta „geriausio patino selekcija“. Kad garbanoti, praplikę, stori, šlubi, mikčiojantys vaikinai neturi jokių šansų. Kad žemė skirta tik išskirtinei rasei žmonių - atletiškų ir drąsių plaukikų. Iš esmės jūs pritariate problematiško psichopato A. Hitlerio mintims apie „išrinktųjų rasę“.

Nesiruošiu jūsų įkalbinėti ir sakyti, kad tai nesvarbu. Kai kurioms merginoms tai labai svarbu - jos įsimyli tik tam tikrą vaikinų tipą - aukštus, stiprius fiziškai, pasitikinčius, o gal net ir be visa ko - mokančius plaukti. Apie tai, kad šie vaikinai gali būti po kiek laiko palikti, nes neturi kitokių moterims svarbių savybių, istorija nutyli.

Tiesa, netgi ir tokie vaikinai masturbuojasi, o kartu su jais - 90 % visokių kitų vaikinų ir merginų, tačiau panašu, kad jūsų akimis, masturbuojatės tik jūs vienas. Ir jums tai - „liūnas“, į kurį įeina: nemokėjimas plaukti; jutimasis „tik draugu“ merginoms; vyriškumo jausmo stoka. Štai kas iš tiesų svarbu vyrui - šis jausmas! Jis nurungia visokius išorinius atributus - išvaizdą, įgūdžius, finansus. Vyriškumo jausmas jūsų iš tiesų gali būti jums pačiam neaiškus, nestabilus. Ir tai greičiausiai susiję su tuo, jog savo gyvenimą jautėtės artimesnis motinai, nei tėvui.

Kai berniukas daug laiko praleidžia su mama, miega su ja kartu, o nuo tėčio lieka nutolęs, jam dažniausiai stinga vyriškumo jausmo. Ir mokėjimas plaukti, o drauge ir mokėjimas muštis šio fakto nekeičia. Juk vyriškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: „Aš nepriklausau moterų pasauliui“ bei „Aš priklausau vyrų pasauliui“. O kad jūs jaustumėtės priklausantis vyrų pasauliui, reikalinga, kad šis pasaulis jus pripažintų, paskelbtų savimi, savotiškai „priimtų į vyrų gentį“.

Tokie dalykai mūsų kultūroje nenumatyti, todėl nemaža dalis vaikinų, kaip ir jūs, vaikystėje gavę per didelę dozę motiniško dėmesio, tik svajoja būti pripažintais vyrais tarp vyrų. O iki tol kompleksuoja, kimba prie kokių nors savo trūkumų, bando juos kompensuoti, laiko save nenusisekusiais ir netgi ima savęs nekęsti. O drauge nekęsti ir moterų - savo mamos (kam iš manęs darei mergaitę?), merginų (kam jūs mane išduodate su kitais?).

Į vyrus toks vaikinas žiūri kaip į stipresnius ir sėkmingesnius varžovus. Kaip ten patekti, kaip tapti ne jų varžovu, o jų draugu?

Kad išeitų iš šios situacijos, vaikinas turėtų padaryti žingsnį link pasaulio, kuriam priklauso jo tėvas. Kad jis priimtų savo tėvą visa širdimi, su visais jo trūkumais. Kartais vienintelis būdas tai padaryti - psichoterapiniai seansai. Kartais - tai realaus savo tėvo priėmimas. Pabandykite patikrinti, kiek jūs esate tam pasiruošęs. Įsivaizduokite, jog jūsų tėvas stovi priešais, ir pasakykite: „Tėti, aš priimu tave visą - tokį, koks tu esi, už tai, kad davei man gyvybę. Aš priimu šią gyvybę iš tavęs už bet kokią kainą.“

Tai labai svarbu - pridurti „už bet kokią kainą“. Matote, mes kartais pykstame ant savo tėvų už tai, kad mūsų atsiradimo šiame pasaulyje kaina mums nepatinka: taip, mes gimėme, bet kokie? Ne tokie aukšti ir dailūs, ne tokie protingi ir stiprūs, ne tokie drąsūs ir bendraujantys, kaip mums norėtųsi.

Mes nedėkojame tėvams už tai, ką gavome, o smerkiame už tai, ko negavome. Tarsi gyvybės užmezgimas turėtų eiti kartu su visų mūsų savybių komplektu, mokytis mums nieko nereikėtų, užtat gyvenimas turėtų būti mums paruoštas idealus. O tai, ką mes gauname iš tėvų, mes nelaikome jų nuopelnu.

Štai jūs nieko nerašote apie savo muzikinius talentus, tačiau jūsų talentas atsirado ne tik dėka jūsų studijų, jo užuomazgos atėjo kartu su gyvybe, kurią jūs gavote iš savo motinos ir tėčio. Taip, tas pats tėvas, kuris jūsų prisiminimuose pasako jums tik vieną frazę - „svarbiausia yra gerai „paėsti“- jis palieka po savęs jauną, muzikai gabų vyrą. Bet svarbiausia ne jūsų gabumai, o apskritai jūsų gyvybė. Ir tai yra tokia didelė jūsų tėvo dovana jums kad koks yra tos dovanos seksualinis reitingas - visiškai nebesvarbu.

Jeigu jūs visa savo širdimi tai suprasite, tuomet jums atsivers kitoks tėvas - turintis savyje visko, ko reikia vyrui, ir perdavęs šią potenciją jums. Galbūt jums tuomet užsinorėtų labai šiltai apsikabinti su juo. Tuomet stebuklingu būdu jūs pasijustumėte vyriškas. O po to vyrų gentis priimtų jus į savo gretas.

Ir tik tuomet jūs atrastumėte, kad merginos kažkodėl ima jumis labai domėtis - jus susijungęs su savimi vyras atrodo labai patrauklus, kaip ir susijungusi su savimi moteris atrodo nuostabiai. Tai ne kartą patikrintas faktas.

Taigi jūsų geriausi draugai niekada nenustoja jūsų laukti. Ir ateiti pas juos jums niekada ne vėlu. Ateidamas į vyrų pasaulį, jūs tuo pačiu ateinate pas save patį.

Iki.
Olegas Lapinas