Psichologo patarimai. Išteku nemylėdama, nes tėvai nusprendė už mane

Esu jauna mergina, niekaip nerandanti stiprybės savyje pakeisti gyvenimą ir nugyventi taip, kaip norisi man. Kai dar mokiausi mokykloje, nežinojau ko noriu iš ateities, todėl tėvai nusprendė už mane. Išrinko specialybę, dėjo visas pastangas, kad įstočiau, gaučiau gerą darbą ir pasiekčiau karjeros aukštumų.

Bakalauras praskriejo greitai, buvo ne vienas toks, kaip aš - neapsisprendęs, nežinantis ko nori, besimokantis tik dėl diplomo, todėl per daug nesusimąsčiau, ar čia tikrai tai, ko aš noriu.

Dar būdama trečiame kurse gavau darbą pagal studijuojamą specialybę, sekėsi tikrai puikiai, netrukus tapau vadove įmonės, kurioje dirbau, bet ne todėl, kad man patiktų darbas ir mokėčiau save realizuoti, o todėl, kad patiko tėvų didžiavimasis jauna, daug pastangų dedančia dukra.

Po baigiamųjų (kuriuos baigiau dešimtukais, nes taip svajojo tėvai) teko stoti į magistrą ir tęsti tas pačias nemėgstamas studijas, nes tėvai iškėlė ultimatumą "jei dabar nežinai, ko nori, ir nestosi į šitą specialybę, vėliau už mokslą mokėsi iš savo kišenės".

Atsimenu tą dieną, kai reikėjo nešti dokumentus dėl stojimo: sėdėjau ir verkiau, nes žinojau, kad AŠ to nenoriu, tačiau neradau savyje jėgų pasakyti NE. Vėl įstojau, toliau dirbau. Kiekviena diena nuo ryto iki vakaro nekėlė nei kiek džiaugsmo, nes nenorėjau nei darbo, nei bendradarbių, nei tų pačių mokslų.

Visą tą laiką draugavau su žmogumi, kuris labai patiko mano tėvams, bet vieną dieną sutikau, kaip tada maniau, savo sielos draugą. Meilė, gimusi mano širdyje, buvo tokia didelė, kad palikau savo vaikiną, išsinuomojau butą ir išsikrausčiau viena. Išdrįsau tą pasakyti net tėvams, kurie šią žinią sutiko neigiamai, nes, jų nuomone, gyvenime negalimai taip elgtis.

Pasijaučiau visai kitaip, pagaliau sugebėjau pasielgti taip, kaip noriu, vėliau pasirodė, kad jausmai vis dėlto vienpusiai, kad ir kaip atrodė anksčiau. Jaučiausi sužlugdyta, vieniša, palaužta...

Buvęs draugas pasipiršo, mačiau jo sielvartą, drebančias rankas, ašaras ir vėl nesugebėjau pasakyti ne. Už savaitės aš išteku ir žinau, kad nemyliu šito žmogaus, bet matau, kaip jis myli mane, kaip mano šeima myli jį, kaip džiaugiasi jo šeima - visi laimingi, išskyrus mane.

Vis svarstau, kad negalima skųstis, kai turi, atrodo, viską, ko trokšta kiekvienas žmogus, bet ką daryti, jei tas žmogus ne aš, jei visi šie poelgiai buvo ne mano, o kažkieno suplanuoti ir nulemti.

Pykstu ant savęs, kad esu per silpna ir nesugebu nors kartais gyvenime pasielgti taip, kaip noriu aš... Kas dieną atsikeliu su dideliu skausmu širdyje, pasidažau, susitvarkau ir išeinu į gyvenimą - gyventi kažkieno suplanuoto gyvenimo, kažkieno gyvenimo, kurį gyvena liūdnasis klounas...

Liūdesys

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Iš ties, laiko tokiems svarbiems sprendimams ir radikaliems pokyčiams pasilikote ne tiek ir daug. Vos kelias dienas... Kita vertus, kas būtų baisiau, atidėti pasirinkimą gyventi su nemylimu, bet tėvams patinkančiu žmogumi, ar pasilikti su juo “iki mirtis jus išskirs”? Abu keliai yra jūsų valioje. Žinoma, ta valia yra labiau teoriška, nei reali, visgi šią akimirką renkatės jūs pati.

Parašyti yra tūkstantį kartų lengviau, nei tuos žodžius padaryti gyvenimu, realiais žingsniais. Dėl to ir ta pradžia tokia tiesmuka bei nejautri gali pasirodyti. Tačiau jūsų laukimas iki paskutinės akimirkos ir bandymas šokti iš laivo, kuris palieka krantą, yra vienok iškalbingas pagalbos šauksmas, kita vertus, tarsi paskutinis bandymas pranešti, kad jums nepatinka tas gyvenimas, kurį renkatės nugyventi, tačiau tą ištarėte tada, kuomet yra likę mažiausiai laiko ir emocinių galimybių ką nors pakeisti. Pagalbos šauksmas tuomet, kai yra ramu, kad jos paprašėte, tačiau saugu, jog ja nebeįmanoma pasinaudoti.

Ir, matyt, ne pats baisiausias dalykas yra sukurti šeimą su žmogumi, kurio jaučiatės nepasirinkusi, kur kas sudėtingiau tai, jog savo atsakomybę taip ir paliksite krante, savo tėvų rankose. Jie taip ir liks tie, kurie už jus nusprendė apie mokslus, apie darbą, apie šeimą ir kurie taip ir neleido pasipriešinti jų valiai. Atrodytų, kad viską už jus renkasi tėvai, net tai, kad jūs jiems paklustumėte.

Tėvų įtaka savo vaikams ir jų indėlis į jų daromus sprendimus gyvenime šiuo metu yra įrodyta ir neginčijama. Tačiau su tuo išauga ir dar vienas fenomenas – šis žinojimas augina suaugusių vaikų bejėgiškumą bei slėpimąsi už savo tėvų klaidų. Žinoma, kad jie nepadarė to, kad dabar jaustumėtės savarankiška, laisva dėl savo sprendimų asmenybė, tačiau toje vietoje, kai jūs suvokiate esanti nuo jų priklausoma ir gyvenanti taip, kaip patinka jiems, vairas patenka į jūsų rankas.

Tik greičiausiai sunku ryžtis dalykams, kurie nežinomi. Juo labiau, kad pradėjus eiti savo keliu, bandant atsiskirti nuo tėvų valios, atsisakant “geros dukters” vaidmens, vis susidursite su šiais kelio ženklų perspėjimais: kur link judėti ir ar judėti iš viso, yra jūsų valioje; judėjimas savo kryptimi yra sunkus ir skaudus procesas; kelionė bus ilga, labai ilga; kelias yra vingiuotas ir gali atrodyti, kad grįžote atgal, dėl to nederėtų pasiduoti; į nepažįstamą vietą visuomet lengviau važiuoti su kuo nors, kas gali rodyti kryptį, šiuo atveju dvasininkas ar psichologas neblogas pakeleivis.

Derėtų nepamiršti ir dar vieno be galo svarbaus dalyko prieš iškeliaujant. Kuomet suvokiate, kad gyvenimas, kurį būnate, yra ne jūsų, o jūsų tėvų, ima atrodyti, kad jis visas jums nemielas. Labai galimas daiktas, kad jame yra daug nepriimtinų dalykų, gal net visi. Visgi verta stabtelėti ir paklausti savęs, ar su visais taip yra. Nes šiame procese galima lengvai susipainioti.

Nes bet kas: artimas žmogus, veikla, norai, pasirinkimai, kurie buvo jūsų ir jums priimtini, tačiau patiko ir jūsų tėvams, gali emociškai nutolti. Taip jau atsitinka, kad atsiradus troškimui savo gyvenimą turėti sau, norisi atsikratyti bet ko, kas patinka jūsų gimdytojams. Dėl to gali atsitikti, kad atsisakysite ir to, kas brangu jums pačiai.

Taip gali būti ir su jūsų sužadėtiniu, už kurio ištekėsite po kelių dienų. Galima pamėginti, kiek šioje situacijoje įmanoma, ramiai paklausti savęs, kas pasirinko šį žmogų: jūs ar jūsų tėvai? O jei jūsų tėvai jo nemėgtų, ar būtų ramiau, kad tai jūsų pačios pasirinkimas? Ko labiau bijote: įsipareigoti iš esmės ir priimti, kad užsidaro keliai naujoms galimybėms ir “geresnio” partnerio paieškoms, ar būti su šiuo konkrečiu žmogumi? Žinoma, atrasti tikruosius atsakymus dabar greičiausiai būtų nesaugu. Juk ką po to su jais daryti, kai už nugaros visi laukia šventės?

Visgi pasirinkimas vis dar jūsų rankose. Ir jis turėtų būti pirmiausia žiūrint į savo širdį, ne tik į kitų akis, lūkesčius, bandant atsakyti, ar tikrai kitiems bus gera su jūsų kančia ir ar tikrai paklusimas kitų valiai gali padaryti juos laimingus, jau nekalbant apie jus. Kita vertus, net ir po vestuvių turėsite dvi galimybes: kurti gyvenimą ant kažkada turėtos savo negalios pačiai nuspręsti, arba visą likusį laiką dėl to kaltinti save ir kitus bei kentėti.

Nuoširdžiai su jumis
Vaida