Psichologo patarimai. Ką daryti, jei žmoną traukia moterys?

Turiu problemą, kurios dauguma vyru nevadintų problema. Man 29 metai, žmonai 28. Esame vedę 7 m. Nuo pat mūsų draugystės pradžios (viso kartu 9 m.) žmona man mesteldavo užuominas apie kitas moteris, apie moteris, kurios JAI patinka, yra seksualios. Tik po kažkur 3 metų vedybinio gyvenimo mano iniciatyva pradėjom atvirai kalbėt apie savo seksualines fantazijas.

Aš jai buvau pirmas ir vienintelis, tad norėjau, kad ji gautu iš manęs tiek kiek būtų gavusi iš kelių partnerių. Tada ji man prisipažino, kad ją labai traukia moterys. Aš tai priėmiau ir pasiūliau susirasti draugę, nes norėjau, kad ji patirtų, apie ką svajoja. Ji to neišdrįso padaryt. Ji labai drovi ir nedrąsi... Tada aš vėl ėmiausi iniciatyvos ir užsiregistravome erotinių pažinčių portale susirasti draugę-merginą ar net porą. Bet tik gavus pirmus laiškus ji pabėgo ir atsitraukė...

Problema yra ta, kad aš vis dar matau jos moters troškimą. Kartas nuo karto (vis dažniau) ji pasisako jaučianti simpatiją vienai ar kitai moteriai ir tuo metu mūsų seksualinis gyvenimas aprimsta, o jos masturbacija žymiai padažnėja, kartais net dukart per dieną - ryte ir vakare...

Gal yra koks būdas ar kokia knyga, kuri ją padrąsintų. Aš, kaip jos sutuoktinis, noriu, kad ji būtų visapusiškai patenkinta...

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI ŽMONĄ TRAUKIA MOTERYS

Aš supratau jūsų klausimą taip: „kaip padaryti, kad žmona būtų dar laimingesnė, kaip padėti jai lengviau patenkinti savo lesbietiškus troškimus?“ Arba „kaip man, jos vyrui, tapti dar geresniu?“ Manau, kad aš neprisijungčiau prie jūsų prielaidos, jog jūs turite daryti savo žmoną laiminga ir būti dar geresniu. Ir štai kodėl.

Manau, kad jūsų noras visapusiškai patenkinti žmoną yra pasiaukojančios, bet nelabai perspektyvios meilės išraiška. Taip, jūs taip elgiatės vedamas nuoširdaus noro: „tegu jai būna taip gerai, kaip tik ji įsigeidžia“. O savo vietą šalia žmonos suvokiate šitaip: „aš esu tam, kad jai būtų gera“.

Manau, kad problema, kuri jums atrodo netipiška, iš tiesų yra gana tipiška. Jos esmė - dažnas mylintis kitus, bet nemylintis savęs žmogus sukuria nelygius santykius, kuomet daugiau atiduoda, nei ima. Juk vargu ar jums taip smagu, kad žmona visą savo meilę atiduoda ne jums, o kam nors kitam, o ypač - moteriai.

Taip, ji iš tiesų jaučia moters meilės ilgesį, tačiau jūsų tai kažkodėl neliūdina, neerzina, ir jūs netgi altruistiškai jai padedate. Nežinia, ar jūsų žmona lesbietė, ar biseksuali, ar tiesiog jaučia ryšio su mama trūkumą. Bet kokiu atveju jos svajonės ir ilgesys rodo, jog ji nelaiko santykių su jumis visiškai patenkinančiais.

Ir šioje situacijoje jūs pamirštate savimeilę, o bandote jai padėti, kaip koks nors prancūzų romano „Emanuelė“ herojus, savo žmoną įtraukęs į svaiginančius seksualinius eksperimentus su vyrais ir moterimis. Jūs bandote elgtis taip, kaip idealus mylimasis - tenkinti kiekvieną jos įgeidį.

Tačiau kas tenkina žmogų, slypintį už šios spindinčios idealaus mylimojo kaukės? Žmogus, bijantis netekti vienintelės, kurią rado dvidešimties metų amžiuje? Jaunas vyras, norintis per pasiaukojimą užtikrinti ilgamečius santykius?

Manau, kad atsakymas proziškesnis - žmogus, siekiantis dėkingumo. Tai yra, už to dažnai slypi puikybė, kuomet mus tenkina ne apčiuopiama nauda, o altruistiška aureolė: „aš- nesavanaudis, bet labai labai reikalingas žmogus - kur tu dar tokį rasi?“

Jūs palaikote savo puikybę, nes jaučiatės menkas. Ir turite viltį: ji bus man už tai dėkinga. Tokia dėkinga, kad neišdrįs manęs mesti. Vadinasi, nesijausiu vienišas. O jaustis vienišu - baisiausia, kas gali man nutikti. Jūs taip stengiatės, kad to neįvyktų... Ir tai gali nuvesti jus iki to, kad žmona prarastų pagarbą jums. Ir greičiausiai paliktų jus. Ar jūs to norite?

Santykiai turi perspektyvą, jei jie remiasi meile ir pusiausvyra. Bei pagarba sau ir vieno kitam. Meilė jūsų santykiuose pasireiškia ištikimu ryšiu ( ir žmona nenori veltis į jūsų siūlomas pažintis), o taip pat pasiaukojimu iš jūsų pusės.

O kaip su pusiausvyra ir savigarba? Pagal pusiausvyros dėsnį mylintieji ima ir duoda maždaug vienodai, tik duoda truputį daugiau, nei ima. Jūs duodate daugiau - suteikiate žmonai palaikymą, ieškote už ją partneres jai, tarsi parodydamas savo dosnumą, o ką gaunate mainais?

Jei jūsų žmona negali savo meilės ir potraukių atiduoti jums vienam, o fantazuoja apie kitas moteris, ji negali duoti jums tiek pat, nekalbant jau apie tai, kad duotų daugiau. Vadinasi, ji jaučiasi nelygiuose santykiuose su jumis. Tai gali palaikyti joje nešvarios sąžinės jausmą. Su tokiu jausmu gyventi yra sunku, net jei ji ir jaučiasi jums dėkinga. Todėl yra pavojus, kad ji ims niekinti jus ir jūsų meilę.

Darytų ji tai nesąmoningai, tačiau taip jai būtų lengviau. Kuo „geresnis“ jūs taptumėt jai, tuo mažiau ji galėtų priimti iš jūsų meilę. „Abejoju, ar tu mane iš tiesų myli“- pasakytų ji jums,- „gal tu tik nori atrodyti sau labai mylintis?“

Ir jūsų gražiai santuokai ateitų iširimo pavojus. Ką jūs galite padaryti, kad to neįvyktų?

Prisiminti dar vieną meilės pagrindą - pagarbą. Pastatykite save į žmonos vietą. Jei jus kamuotų potraukis - nesvarbu, vyrams ar moterims - o jūsų žmona ne tik neprieštarautų, bet netgi padėtų jums susirasti partnerių - kaip jūs jaustumėtės šalia jos? Neskubėkite šaukti: „puikiai!”. Pajauskite, kas tai yra, kai tu po truputį išduodi savo artimą, o jis vis kartoja: „nieko tokio, tęsk, aš netgi tau padėsiu...“ Kokiomis akimis jūs žiūrėtumėt į tokią gyvenimo draugę? Kiek sugebėtumėt ją gerbti? Ką manytumėt apie jos jausmus jums? Apie jos savigarbą?

Todėl manau, jog jei jūs iš tiesų norite išsiskirti su ja, palikdamas jai nešvarios sąžinės jausmą, siekiate tapti nelaimingos meilės auka ir guostis tuo, kad buvote toks unikalus vyras - jūsų valia. Jei jūs to nenorite, o siekiate iš tiesų palaikyti ilgalaikius santykius, pradėkite nuo savigarbos.

Jai palaikyti reikalingi gilūs klausimai sau pačiam - galbūt tam reikalingas psichoterapeutas šalia jūsų. Kuo jūs iš tiesų save laikote? Kuo jūs tikite? Pabandykite surasti savo ideologiją, savo tikėjimą, ir jei jis skambėtų: „aš esu moterų tarnas“ ar „aš- vienišas romantikas“ - pabandykite susikurti naują. Susiraskite tokį tikėjimą, kuris keltų pagarbą jums pačiam. Įsivaizduokite save, gyvenantį su šiuo nauju tikėjimu, savo naująjį vaidmenį. Pasimatuokite jį. Ir... pamirškite. Tegul tolimesnį darbą atlieka jūsų pasąmonė.

Žinoma, tai skamba per daug paprastai. Tačiau esmė būtent tokia. Jūs galite nepaisyti šio patarimo ir netgi toliau ieškoti, kaip padėti jūsų žmonai. Tačiau darydamas tai jūs jau būsite perspėtas dėl galimų pasekmių. O tai reiškia - atsakingas už tas pasekmes.

Sėkmės jums,
Olegas Lapinas