Psichologo patarimai: tėvai nuo manęs slepia praeitį

„Mėginau išklausinėti motiną apie senelį, kadaise „dingusį be žinios“, bet sulaukiau tik priekaištų, kad be reikalo rausiuosi praeityje. Kalbėtis apie kai kuriuos mirusiuosius ir šiaip nelabai sveikoje tėvų šeimoje yra tabu, ir mane tai glumina, slegia. Kam reikia tų paslapčių?“ – klausia vilnietė Šarūnė.

Atsako psichologė Rūta Bubelienė:

Mėgstame svetimas paslaptis, siekiame apie kitus sužinoti „visą tiesą“, o apie savo senelius, prosenelius dažnai nežinome svarbių dalykų, tik kelis padrikus biografijos faktus, miglotus gandus… Tačiau šie seniai mirę žmonės, susiję su mumis kraujo ryšiu, smarkiai veikia ne tik kasdienius mūsų gyvenimus, bet ir likimus. Paveldime ne tik jų genus, bet ir – nė nenumanydami – jų paslaptis.

Šeimos paslapčių rūsio (tiksliau laidojimo kriptos) ir jo šmėklų fenomeną pirmasis 1978 m. aprašė žymus psichoterapeutas N.Abrahamas, susidomėjęs pacientais, kuriuos baugino nesuprantami jų pačių poelgiai.

Jų genealogijose buvo „baltų dėmių“ – jie ničnieko nežinojo apie vieną ar kitą prosenelį. Galop išaiškėdavo, kad tam pamirštam giminaičiui buvo nutikę kažkas įtartina, gėdinga, nepriimtina pagal to laikotarpio mentalitetą, pavyzdžiui, jis įvykdė nusikaltimą, mirė psichiatrinėje ar kalėjime, sirgo „gėdinga“ liga. Atskleidus pamirštą įvykį, tapdavo aiški keistų paciento poelgių prasmė, ir žmonėms labai palengvėdavo.

Taigi kai kurie žmonės, patys to nežinodami, tampa šeimos paslapties nešiotojais. Vaizdžiai tariant, protėvio, tapusio nepageidaujamu asmeniu, šmėkla kartais išlipa iš šeimyninės kriptos ir įsikūnija į proanūkį, kad primintų dabartinei kartai apie save. Mistikos čia yra mažiau nei atrodo, bent jau taip tvirtina psichologai.

Tai, ko neįmanoma pamiršti, tačiau apie ką draudžiama kalbėti ir prisiminti, turi itin stiprų emocinį užtaisą ir niekur nedingsta, giliai įsirėžia į pasąmonę. Šeimos paslaptys yra perduodamos iš kartos į kartą tarsi genealoginė liga. Tai, ką nutyli tėvai, sargdina jaunąją kartą – taip galėtume apibrėžti neigiamą šeimos paslapties poveikį.

Lietuviams, patyrusiems karo, pokario siaubus, tremtį ir išgyvenusiems sovietmetį, tai ypač aktualu. Jūsų, Šarūne, nuojauta dėl neigiamo nutylimos praeities poveikio šeimos sveikatai yra teisinga. Senelio paslaptis temdo, trikdo jūsų gyvenimą, o šeimos narius verčia elgtis nesveikai, gynybiškai.

Jie bijo įleisti dienos šviesos į apleistą šeimos rūsį, tačiau krizei ištikus iš ten ima lįsti šmėklos, sukeldamos nerimą, keistus negalavimus. Nežinia, kas kadaise nutiko jūsų seneliui, tačiau sužinoti tai verta. Ekskursija į šeimos rūsį gali būti nemaloni, bet labai naudinga. Patarčiau nepaisyti mamos perspėjimo: „Lipk atgal, raustis praeityje nesveika!“

Priešingai. Tik atskleidę artimųjų paslaptis atsikratysime praeities šmėklų, geriau pažinsime save, ir dabartis mums taps skaidresnė.