Pypkoriai teigia, kad rūkymo nepropaguoja

Į klubus didžiuosiuose Lietuvos miestuose susivieniję pypkoriai vienu balsu tvirtina: „Jei gali nerūkyti – nerūkyk! Jei negali nerūkyti – rūkyk pypkę.“

Lietuvoje jau daugelį metų puoselėjamos pypkiavimo tradicijos. Tiesa, kiek iš viso mūsų krašte yra pypkorių, niekas neskaičiavo. Tačiau šiam pomėgiui ištikimi žmonės jau senokai susibūrė į klubus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Telšiuose...

Vienas iš 1992 metais įkurtos Vilniaus pypkorių kolegijos iniciatorių ir buvęs jos prezidentas Kazys Mackevičius iškart paneigė užuominą, kad savo veikla pypkės dūmo mėgėjai propaguoja rūkymą.

„Pagrindinis mūsų veiklos šūkis – „Jei gali nerūkyti – nerūkyk! Jei negali nerūkyti – rūkyk pypkę“. Tai reiškia, jog mes raginame mesti cigaretes, o jeigu trūksta valios iškart nustoti rūkyti, tegul tarpinis variantas kelyje į gyvenimą be dūmo būna pypkė. Rūkyti cigaretę ir pypkę – ne tas pats. Rūkant pypkę dūmai netraukiami į plaučius, naudojamas geras tabakas, pypkės degimo temperatūra mažesnė nei cigaretės, taip pat šiuo atveju nėra popieriaus, kurio degėsiai – smalkės – būtų traukiami į plaučius. Taigi pypkė neturi tiek kancerogeninių medžiagų, kiek jų turi cigaretė. Be to, cigaretės rūkomos dėl poveikio organizmui, o pypkiavimas – savotiška bendravimo forma“, – pypkiavimo esmę nusakė K. Mackevičius.
REKLAMA

Tiesa, įvaldyti pypkiavimo meną lengvai sekasi ne kiekvienam. Ištikimas pypkei pašnekovas yra įsitikinęs, kad nervingi žmonės negali tuo užsiimti: „Pypkiavimas – kur kas lėtesnis procesas nei cigaretės rūkymas. Pypkė smilksta ilgai. Tad rūkyti pypkę – kantrių žmonių užsiėmimas.“

Rimtų vyrų pomėgis

Istoriniai šaltiniai byloja, kad pypkės atsirado pirmiau, nei žmonės sugalvojo cigaretes. Europoje pypkės pasirodė XVI a. (po Amerikos atradimo). Atrastoje Naujojoje Žemėje buvo pastebėtas keistas vietos čiabuvių paprotys – atlikdami religinį ritualą, jie per specialų vamzdelį įtraukdavo deginamų nežinomų augalų lapų dūmų. Nuo to laiko pypkės išlaikė formą, atkartojusią „kolumetą“ – karo kirvio ir garbės dovaną, ramybės simbolį.

Europoje pypkės pirmiausia paplito tarp Portugalijos ir Ispanijos uostų darbininkų, jūreivių ir kareivių. Pirmieji pypkes pradėjo gaminti anglai. Jos priminė trapius ilgus keraminius vamzdelius. 1603 metais emigruodami iš Anglijos protestantai išsivežė pypkių gamybos paslaptis į Olandiją, kur jų gamyba ypač išsiplėtė.

XVIII a. pabaigos Vokietijoje atsirado pirmieji cigarai, o XIX a. vidurio rinkoje pasirodė pirmosios cigaretės, pradėjusios išstumti nepraktiškas pypkes. Pastarosios daugiausia pradėjo dominti privačius kolekcininkus. Meistriškai išpuoštos pypkės prilygo mažiems meno kūriniams.

Pypkiavimas tapo daugelio pasaulio garsenybių pomėgiu. Pypkę traukė Albertas Einšteinas, Aleksandras Puškinas, Čarlzas Darvinas, Elvis Preslis, Ernestas Hemingvėjus, Josifas Stalinas...

Vilniaus pypkorių kolegijos kūrėjas pabrėžia, kad visais laikais dažniausiai traukė pypkę išsilavinę žmonės: „Kai 1992-aisiais nutarėme vienytis į kolegiją, mes buvome šešiese. Dabar mūsų klubas vienija apie dvi dešimtis pypkei ištikimų žmonių. Profesine prasme tai įvairiaspalvės asmenybės: menininkai, medikai, pedagogai, žurnalistai, politikai... Daugelis jų pypkiuoja tiesiog tęsdami šeimos tradicijas, nes tuo mėgavosi jų tėvai, seneliai, proseneliai.“

Šiuo metu Vilniaus pypkorių kolegijai vadovauja aktorius Rimantas Bagdzevičius. Kolegijoje taip pat veikia atskira moterų pypkorių sekcija. Kolegijos nariai du kartus per mėnesį susiburia kartu užtraukti pypkę, pabendrauti ir aptarti bendrų reikalų.

Prisijungti prie organizuotos Vilniaus pypkorių draugijos nėra taip paprasta. „Tikruoju mūsų kolegijos nariu gali tapti ne jaunesnis kaip 21 metų asmuo, metus praleidęs mūsų draugijoje. Juk turime įsitikinti, kad jis – ne girtuoklis, nekonfliktiška asmenybė, be to, ir jis pats turi nuspręsti, ar jam su mumis įdomu. Po metų, gavęs mažiausiai dviejų narių rekomendacijas, naujokas gali tapti tikruoju kolegijos nariu“, – aiškino Vilniaus pypkorių kolegijos veteranas K. Mackevičius.

Pypkės subtilybės

Vienas iš Vilniaus pypkorių kolegijos kūrėjų, Lietuvos technikos bibliotekos direktorius K. Mackevičius, turi bene 30 metų pypkiavimo stažą. Jis, beje, – ne vienintelis giminėje ištikimas pypkės dūmui. Pypkę traukė abu jo seneliai ir proseneliai.

Ponas Kazys pasakoja, kad nei mokykloje, nei studijuodamas universitete nebuvo rūkalius – nebent, kaip sakoma, dėl „sportinio intereso“ retais atvejais. Pirmą kartą pypkę prisidegė paskutiniais studijų universitete metais: „Tuo metu patekau į bohemišką studentų kompaniją, ir nutarėme išbandyti pypkę. Pabandžiau, mečiau, paskui vėl pradėjau. Tais laikais būdavo labai sunku gauti gero tabako. Po užsienį retas važinėjo, nebent iš Maskvos atveždavo aukščiausios kokybės „Zolotoje runo“.

K. Mackevičius šiandien gali pasigirti ir maždaug 120 pypkių kolekcija. Pokalbio metu jis pažėrė ant stalo krūvą įmantriausių formų instrumentų.

„Štai ši iš kalėjimo. Man bičiulis padovanojo, matyt, gavęs ją iš kokio nors kalinio. Ji padaryta iš jūros putos arba kokios nors lengvai apdorojamos vulkaninės kilmės medžiagos. Pypkėms būdinga rezorbuoti nuodingąsias medžiagas, todėl jos turi būti saugomos futliaruose. Pažiūrėkit, koks jos svoris“, – dėstė pypkiavimo veteranas, tiesdamas tabakui rūkyti skirtą instrumentą masyviu šviesiu galu.

Pašnekovo kolekcijoje yra ir maždaug šimto metų senumo pypkė, pagaminta iš vyšnios šaknies, ir vienkartinė, pati pigiausia, iš kukurūzo šaknies, ir keraminė, kurios vienoje pusėje – Lenkijos herbas, o kitoje – Lietuvos. O kauniečiai yra pasigaminę pypkę su krepšinio kamuolio formos galvute.

„Brangiausios yra pypkės, pagamintos ir kukmedžio šaknies. Šis augalas auga Viduržemio jūros pakrantėje. Jo šaknis supjaustoma kubeliais, penkerius metus džiovinama pavėsyje, paskui iš tų kubelių drožiamos pypkės, vėliau jos gali būti poliruojamos. Kukmedis – pats kiečiausias, bet nesunkiai apdirbamas medis“, – aiškino pypkių ekspertas.

Daugelį pypkių jis atsiveža iš įvairių pypkorių čempionatų. Kai kurios yra pagamintos specialiai kolekcininkams.

K. Mackevičius tikina, kad pypkė – nepigus instrumentas. Gera pypkė vidutiniškai kainuoja apie 500 litų, kai kurios gali kainuoti tūkstantį litų ir daugiau. Kai vyksta pypkorių čempionatai, jų galima įsigyti gerokai pigiau, be to, visi čempionato dalyviai gauna po pypkę, sumokėję tam tikrą dalyvio mokestį.

Kaip geriausios pypkių gamintojos dažniausiai yra minimos italų ir vokiečių bendrovės.

„Rinkdamiesi pypkes žmonės į kainą paprastai nežiūri. Kur kas svarbesnis dalykas – kaip šis instrumentas derės prie veido. Jeigu veidas – stambus, ir pypkė turėtų būti stambi. Jei veidas – smulkesnis, ir pypkė – smulkesnė. Dar įvertinama ir tai, ar pypkė yra su filtru ar be jo. Naudojant filtrą dūmas būna šaltesnis ir švelnesnis. Be to, filtrai sugeria drėgmę“, – apie pypkės pasirinkimo kriterijus kalbėjo pašnekovas.

Didelę pypkių kolekciją sukaupęs K. Mackevičius teigia, kad iš esmės visas jas galėtų naudoti tabakui rūkyti, tačiau to nedaro. „Pypkoriai turi mažiausiai keturias pypkes. Aš paprastai tiek ir nešiojuosi. Po kiekvieno rūkymo pypkė turi atvėsti. Rūkant ant jos sienelių nusėda tam tikrų dervų. Todėl reikia ją išvalyti. Kai kurie pypkoriai sako, kad turi vieną pypkę ir to užtenka. Tačiau mūsų kolegijos nariai neapsieina su viena“, – pypkiavimo subtilybes dėstė ponas Kazys.

Pypkorių čempionatai

Pypkorius įvairiose šalyse vienijančios organizacijos garsėja organizuojamais pypkorių čempionatais. Vilniaus pypkorių kolegija kasmet rengia Lietuvos pypkės rūkymo čempionatą, taip pat ir patys važiuoja į tarptautinius renginius. Šiemet gegužę Vilniuje vyks jau penkioliktasis Lietuvos pypkės rūkymo čempionatas.

„Kasmet vykstančio čempionato principas – tas pats. Jame laimi tas, kuris ilgiausiai išrūko pypkę, prisidegęs ją vieną kartą. Visi jo dalyviai – jų susirenka apie šimtą – gauna vienodas pypkes, po 3 g tabako ir po dėžutę su dviem degtukais. Kiekvienam dalyviui skiriamos penkios minutės pypkei prisikimšti ir dvi minutės jai prisidegti. Toliau – kiekvieno asmeninis reikalas, kaip ją rūkyti“, – pagrindines čempionato taisykles nusakė vienas iš ilgamečių renginio organizatorių.

Tarptautiniuose pypkorių čempionatuose nepralenkiami būna japonai. Lietuvoje rekordais garsėja panevėžiečiai. Neoficialus Lietuvos ilgalaikio pypkės rūkymo rekordas – 2 val. 31 min. 30 sek. – priklauso pypkoriui Vaclovui Lukėnui iš Panevėžio. Rekordas buvo užfiksuotas 2003 metais Panevėžio turnyre.

Suprantama, kad kuo ilgiau išlaikytum smilkstančią pypkę, reikia turėti talentą. K. Mackevičius yra įsitikinęs, jog kas jo neturi, tas ir nelaimi. „Jeigu iškart staigiai startuosi, čempionu tikrai netapsi. Aišku, pypkės gali ir visai netraukti – padėti ją ant stalo ir net išeiti į lauką. Tačiau šiuo atveju rizikuoji – pypkė gali užgesti. Viename tarptautiniame čempionate mačiau, kaip vienas japonas ant pypkės galiuko buvo prisitaisęs mažą veidrodėlį, kad matytų, ar yra žarija. Tokios priemonės nėra draudžiamos“, – kai kurias pypkiavimo subtilybes nusakė vyriškis.

K. Mackevičius dar pridūrė, kad kartą per metus kolegija rengia būtent moterų pypkiavimo čempionatą: „Toks moterims skirtas renginys yra prieš Kalėdas organizuojama „Barboros taurė“.

Paklaustas, ką norėtų pasakyti tiems, kurie susimąsto apie pypkiavimą, tačiau niekada jo taip ir neišbandė, Vilniaus pypkorių kolegijos steigėjas ir kūrėjas patarė: „Jeigu jis – stiprios valios žmogus, tegul iškart meta rūkyti. Jeigu tos valios jam stinga ir jį vilioja egzotiškas gero skonio tabakas, tegul jungiasi prie bendraminčių draugijos – bus lengviau siekti blaivybės ir įdomu leisti laisvalaikį.“