*

Rašinys apie vienatvę


* blogas [YourLiGhT]

Vienatve.Kas ji? Kuo ji pranasi ir kuo ji pavojinga zmogui? Kada mes renkames ja? Klausimu kyla begales, bet svarbiausia rasti i visa tai atsakymus. Aldonas Aleksandras Treinys „Civilizacija zmonijos laime ir sviesa“ raso: BEDA, KAD ISSILAVINES ZMOGUS NEDAUG BESUTINKA PANASIU I SAVE, ARBA DEL ZMOGAUS TAMSUMO JIS NEGALI ATVIRAI PASIDALINTI JI SLEGIANCIOMIS MINTIMIS. Tai dalis, o gal viena is didesniu priezasciu kas skatina zmogu pasinerti i vienatves gniauztus.Gniauztus? Tai absurdas. Jie ne tik gniauztai kurie surakina zmogu, bet kartu ir rojus zemeje, tai issilaisvinimas. Tturbut galima kalbeti ir apie tai jog vienatve vienus dusina, o kitus pakyleja ligi nepasiekiamu aukstumu, lyg dvasiniu lobiu, jo tviskancio grozio. Pirmiausia atkreipti demesi noriu i tuos kurie zutbut troksta bendravimo, vienatveje jiems nuobodu, ji negali buti be zmoniu. Vienintele priezastis del ko be zmoniu negali buti, nes bendravimu zmogus nesusiduria su savuoju as, jie lyg ir bega nuo saves. O palike vienumoje ( nors sakoma kad vienatve galima tik iliuzijoje) jie sutrinka. Priversti aplinkybiu jie pamato savo tamsiaja asmenubes puse, tustuma, nykima nors gal but to nepripazysta... Ju vidinis paaulis jiems nezinomas, nera nieko kas juos dziugintu ir ka jie galetu sirdingai puoseleti.“SVARBU NE TAI KIEK TAVES YRA PASAULYJE, BET TAI KOKS PASAULIS YRA TAVYJE“ . Zmones pamirsta save, jie nesuvokia kaip tai galima pakeisti, jiems lyg tai ir yra normalu, as toks kaip visi, juk daugelis taip sakome. Bet sakome , kad as kitoks nei visi...O juk musu viduje yra viskas, kas gyvena mumyse ir eina kartu su mumis, net mirdami mes viska nusinesame kartu...Visa tai atsiskleidzia bendravime...o kur visa tai musu moko? Niekur...mes turime patys to ismokti, nes mokykloje nemoko kaip myleti kaip reiksti jausmus ir kaip buti nuosirdziu...Tarp mokytoju ir mokiniu bendravimas buna kad ir nezmogiskas kartais...Buna situaciju, kad mokytojas rodydamas savo principus, kita asmeni, siuo atzvilgiu mokini beprotiskai skausmo suteikia ir nuoskauda lieka ilgam...kad ir kaip noretum tai isvaryti, bet zaizdos atsiranda butent mokykloje. Zmoniu dvasinis pasaulis skurdus. Kiekviena zmogus diena susiduri su aplinka kurioje gali jaustis toks vienisas nors esu tarp zmoniu, zmoniu kruie tau salti, svetimi, nesupratingi...Lyg ir su kauke gyvena kiti...Zmogus gali jaustis vienas, bet ne vienisas.O tai jau dvi skirtingos savokos.Vienas- kai esi ta akimirka be zmoniu, kai tu ju nenori.Bet vienisas-kaip tu neturi draugu, neturi sukuo galetum praleisti laika, jautiesi atstumtas. Kalbant apie A.A. TREINIO pasakyta minti norisi su juo tik sutikti.Manau tas kuris nera to patyres nesupras ir pasmerks sia jo pasakyta tiesa.Ju valia.Bet tas zmogus kuris skiriasi savo bendraamziu tarpe pomegiais, mintimis, suvokimu ir gilumu. Toks zmogus tiesiog yra pasmerktas palaimos ieskoti budamas vienatveje, girdedamas pauksciu ciulbesi kuris jam lyg melodija suteikianti pakylejima, bangu osimu, ar misku slamejimu. Zmones gniuzdo pyktis pavydas ir jie kitus rodos sudraskyti galetu. Jie nukreipia demesi i kita asmeni su savo neigiamomis pastabomis ar izeidinejimu ir taip negalvoja apie save ir kitiems apie ji galvoti neleidzia. Tai lyg apsauga kuri isvaduoja ji nuo saves. Argi netaip? Zmogus kuris siekia tiesos, grozio, tobulumo, mato gyvenima ir pasauli kitoki nei eilinis (mokytojos zodziais tariant ) dvasios ubagas. Gamta ir jos grozis yra tokie nepastebimi o ypac nepajauciami...o tai bunda tik vienatveje. Gaila matyti kaip laikui einant visuomene eina i prazuti, i tamsa...gerio tiek mazai, nors jos sviesa per gyvenima nesanciu dar yra, bet ir tai lyg nykstanti rusis...Kaip pasake tokie zmones greit bus yrasyti i raudonaja knyga. Nors dirbantis zmogus yra manes klauses ar lengva yra derinti, darba, seima, ir dvasini tobulejima. Gal but viskas suderinama tik tam reikia NORO, tai svarbiausia.
Pakalbesiu apie vienatve tiems kuriems ji yra palaima ir kodel ji tokia palaimos kupina, kaip rodos turetu zmones laikyti tave kazkokiu nenormaliu. Bet juk nesvarbu ka galvoja kiti, nes tik kritikuoti temoka patys savo gyvenimo nesusitvarke. Vienatve yra prasminga nes joje keiciasi musu mintys, o paskui ir gyvenimas. Juk pazindamas zmogus siekia tiesos, grozio-kurdamas, gerio – gyvendamas IR MYLEDAMAS. Vienatve nuostabi, kad joje eini gerio keliu, o tai kelias pakeliui i tiesa. Bet stai kalbant apie vienatveje gimstancia palaima, grozio regejima, jutima ir daleles sunkumo. Kaip suprantu vienatve skirta save isgyventi, tapti geresniu, svaresniu, tauresniu, o ji tik stipriausiems...Vytautas Kazlauksas „DVASIOS PASAULIO GROZIS“ RASE „MINIOJE ISNYKSTA ZMOGUS, TODEL TIRONAI JAS MEGSTA“ Toliau kalbant apie vienatve faktas tas kad didele savo gyvenimo dali mes praleidziame vienatveje...Vydunas savo rastuose minejo: REIKALINGA PIRMIAU ISMOKTI DAUGIAU SAVO VIDUJE PARIMTI, VIDU VALYTI NUO VISOKIU NESVARUMU, SAVO VIDUJE ISVYSTITI TAI, KAS PASTOVU IR TAI, KAS NUOLAT KEICIASI, STENGTIS I PASAULI TARSI IS JO VIDAUS PAZIURETI, SAVO NORU IR VALIA VISUOMET TAM PASIRENGTI, KAS GERA, TEISINGA, GRAZU, DIDINTI DVASIOS SVIESA...“
Zmogus juk geriausiai auga pats save augindamas. Sielos dvasios didybe yra mums pati reikalingiausia. Ir visa tai gimdo vienatve. Jai apzvelgtume daugeli rasytoju pastebetume kad jie buvo pasmerkti vienatvej o gal net vienisumui, nes uzsienyje nera nieko kas juos suorastu ir juos isklasytu. Pajuskime, kad vienatve jiems drauge, palydove. Galbut net vienisumas izvelgiamas ju kuriniuose. Jiems truko artumo, atvirumo, pokalbiu apie tai ka jaucia, ka isgyvena. Jiems tai buvo lyg ir kancia, nes jiems truko zmogaus. Kalbant apie mane, vienatve man yra miela. Joje as randu save, kaip vanduo nepastovia savo pasauliu. Nes as kaskarta kylu tobulumo laiptais, tai yra gyvenime pats sunkiausias menas, kuriam turi buti skirtas visas gyvenimas.
Gyvenimas vercia buti aplinkoje zmoniu kurie savo pasauliu yra kitokie, man nepriimtini, nesupranta manes. Zmones jaucia priesiskuma, nepasitenkinima. Tai kas pazinojo mane iki pasikeitimo ir po jo pastebejo zymu pasdikeitima, kuris verciazmones manes nesuprasti, nebesusisneketi, o kai kurie ir smerkia.
Teko sulaukti tokiu zmodziu: jai pana panos nesupranta , gyvenime tu vyro nerasi. Tai yra ju psichologija, mastymas kitokie, jie paprastesni ir netokie gilus.Bet tas zmogus kuris dryso man tai pasakyti, labai suklydo, nes butent pazystu vaikinus kelis kurie man yra artimi draugai, jie mane supranta man su jais, o jiems su manimi gera. Ir vienas vaikinas yra daug gilesnis net uz mane, gal but tai toli man pasiekiama, bet tikslas butu toks lygis. Tai nereali asmenybe.
Manes karta yra paklause: ar knygos neatstoja tai ko tu negauni is gyvenimo, zmoniu tarpe. Is ties anksciau apie tai nepagalvodavau, bet galiu pasakyti, manau kad taip. Jose as randu tai ko draugu gretose beveik nera. Nesakau, kad nera, tiesiog tai keletas zmoniu. Laikui einant mano gyvenime ju atsiranda.Galbut pasiekiau mazyte pakopa auskciau ir dabar esu verta ieskoti idomiu zmoniu.
Stai kas gimsta vienatveje, geris grozis ir tiesa.

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0328
* © xneox.com