Robinas Hudas - didvyris ar piktadarys?

Romantiškas herojus - vargšų užtarėjas ir gelbėtojas ar banditas? 600 metų senumo kronikose tėra trumpa užuomina apie tokį, siautusį Centrinės Anglijos miškuose. Visu kitu pasirūpino kelios ateinančios kartos. Jo vardas dabar labiau žinomas negu buvo jam gyvam esant. Tai Robinas Hudas.

1

2

Robinas Hudas - didvyris ar piktadarys?

Tarp mitų ir realybės

1988 m. Notingamo miesto taryba paviešino ataskaitą apie žymiausią miesto pilietį. Nepaisydami to, kad legendos apie Robiną Hudą gyvos iki šiol, tarybos nariai suabejojo jų autentiškumu. Kruopštus krašto istorijos tyrinėjimas davė netikėtų rezultatų: ir Robinas Hudas, ir jo mylimoji Merian tikrai egzistavo, tačiau vienuolis Tukas - išgalvotas, o Mažylis Džonas buvo piktas bambeklis, visiška priešybė legendose piešiamajam.

Tad kas gi tiesa, o kas pramanai apie žmogų, kurio žygdarbiai iki šiol jaudina milijonus žmonių.

Tik faktai

Pirmieji duomenys apie tai, kad Robino gauja siautė Anglijos giriose, atklysta iš 1261 m. Bet rašytinėse kronikose jis pirmąsyk paminėtas tik po šimtmečio. Tą padarė škotų istorikas Fordunas, kuris mirė 1386 m. Kitas pranešimas apie Robiną Hudą pasirodė XVI a. Metraštininko Džono Stou teigimu, tai buvo plėšikas, siautėjęs karaliaus Ričardo I valdymo laikais. Visa maždaug 100 plėšikų gauja buvo puikiai įvaldžiusi ginklus. Štai čia ir paminėtas pirmasis faktas, galbūt ir davęs pradą legendoms - Robinas Hudas “neleisdavo smurtauti prieš moteris”.

Kas jis?

Dokumentuose rašoma, kad žymusis plėšikas gimė 1290 m. ir vadinosi Robinu Hudu. Senuose registruose pateikiami trys pavardės rašymo variantai: Hodas, Houdas ir Hudas. Užtat niekas neginčija Robino kilmės: jis buvo grafo Voreno baudžiauninkas.

1322 m. Robinas stojo tarnauti naujam šeimininkui - serui Tomui, Lankasterio grafui. Kai grafas ėmė vadovauti maištui prieš karalių Edvardą II, Robinui, kaip ir kitiems grafo tarnams, neliko nieko kito, kaip sekti paskui šeimininką su ginklu rankoje.

Tačiau sukilimas buvo numalšintas, o serui Lankasteriui nukirsta galva už išdavystę. Edvardas II visus maišto dalyvius paskelbė už įstatymo ribų.

Robinas nuo persekiojimo pasislėpė gūdžioje Šervudo girioje, Jorkšyro teritorijoje. Giria plytėjo 25 kv. mylių plote, o per jos masyvus ėjo dar romėnų nutiestas Didysis Šiaurės kelias, kuriuo vyko gyvas judėjimas. Jis itin viliojo plėšikus. Taip gimė legenda apie Robiną Hudą, plėšiką iš Šervudo girios.

Iš lūpų į lūpas

Apie Robino žygius pasakojama daugybė komiškų istorijų. Viena jų - apie Hertsfordo vyskupą, pakeliui į Jorką sutikusį Robino šutvę, kepančią elnią iš karališkojo miško. Neva palaikęs juos valstiečiais, vyskupas paliepęs sučiupti tuos, kurie nušovė elnią. Tačiau plėšikai nesutrikę: kam? Juk elnio nebeatgaivinsi, o jie siaubingai alkani. Nelaimei, vyskupas neatlyžo, tad Robino gauja karaliaus tarną paėmė į nelaisvę. Norėdamas kaip reikiant pamokyti priekabiautoją, Robinas privertė jį šokti džigą (nacionalinį airių šokį) aplink didžiulį ąžuolą. Ta vieta ir šiandien vadinama vyskupo ąžuolu.

Kartą Robinas Hudas pasirodė Šv. Marijos bažnyčioje Notingame, bet vienas vienuolis atpažino plėšiką ir pranešė šerifui. Robiną sučiupo.

Net įkalintas jis neabejojo - ištikimi bendražygiai jo nepaliks likimo valiai. Iš tiesų, teismo dieną jie užpuolė ir susigrąžino vadą. Maža to, susekė ir susidorojo su Robiną išdavusiu vienuoliu.

Robino Hudo - Šervudo girios plėšiko - gyvenimas baigėsi 1346 m. Jis mirė Kerkleso vienuolyne po sunkios ligos. Tuo metu labiausiai paplitęs gydymas buvo kraujo nuleidimais. Deja, nusilpęs ir nukraujavęs jis taip ir neišsikapanojo.

Ką pasakosime vaikams

Jei tikėtume legendomis, Robino Hudo pagalbininkas brolis Tukas buvo linksmas apsirijėlis, smaginęs plėšikus juokingomis istorijomis ir pokštais. Pasirodo, realiame gyvenime irgi egzistavo brolis Tukas. Tačiau jis nė nepažinojo Robino.

Šiuo vardu pasivadino Lindfildo parapijos Sasekse šventikas, kuris iš tiesų buvo žmogžudys ir plėšikas. 1417 m. karalius išleido įsakymą jį areštuoti, tad šiam nieko kito neliko - tik sprukti ir slapstytis. Džeimsas Holtas, viduramžių istorijos profesorius iš Kembridžo ir knygos apie Robiną Hudą autorius, rašo: “Rašytinė medžiaga liudija, kad brolis Tukas organizavo savo banditų gaują už 200 mylių nuo Šervudo miško, be to, praėjus šimtmečiui po Robino Hudo mirties.”

Apie patį Robiną profesorius Holtas rašo: “Jis buvo visiškai ne toks, kokį jį visi laiko. Jis nešiojo panašų į vienuolišką gobtuvą. Visiškai nėra liudijimų, jog jis plėšė turtinguosius, kad atiduotų pinigus skurdžiams. Jis buvo itin žiaurus marodierius.”

Vis dėlto tikėkime amžius siekiančia legenda, kad Robinas Hudas iš tiesų buvo bebaimis nuskriaustųjų gynėjas, narsiai akis į akį stojęs prieš to meto galingiausią valdžią - karalių.