Rokiškis Rabinovičius: Bulvės, savikaina ir autorių teisės

Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.

Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų prakišti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.

Kad kažkam nekiltų klausimų, kokiai pozicijai atstovauju, pasakysiu paprastai: reprezentuoju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei autorių teisių industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima: iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Deja, realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir tai matydamas, aš galiu pasakyti, kokia bus piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.

Ekonominė realybė yra paprasta: jau daug metų vyksta stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas - tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties - autorių teisių industrija žlunga dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.

Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje - prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, o Bažnyčia prarado informacijos monopolį, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų, todėl išsiplėtė rinkos ir atsivėrė galimybės naujiems autoriams. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.

Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet: kartą girdėjau skaičiavimą, esą piratavimo sukelti nuostoliai Lietuvoje siekia 8 milijardus litų per metus), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau ir tokie šūkiai pasigirsta). Ne mažiau dvasingai atrodo ir pačių piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“ (taip ir patikėjom). Visos tos dvasinguminės abiejų pusių šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.

Visame šitame reikale įvairiarūšės (ir piratiškos, ir antipiratiškos) moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras - tegul kaltina pats save.

Technologija, bulvės ir pelnas

Įsivaizduokime, kad bulvės yra labai brangus ir egzotiškas dalykas*. Jos neseniai atvežtos iš kažkokios niekam nežinomos Pietų Amerikos, jas sėja sėklomis, tada du metus augina**, o jau išauginę tas mažas bulvikes, jas parduoda po 200 litų už kilogramą***. Lietuviai jas perka Kalėdoms, per kurias verda nacionalinius cepelinus - po mažytį varganą cepelinuką kiekvienam šeimos nariui, valgomą vietoj plotkelių. Panašiai cepelinukus verda ir kitoms šventėms - gimtadieniams ir t. t. Tai šventinis ir prabangus patiekalas.

Sakykim, kad taip brangiai auginamų ir parduodamų bulvių kilogramo savikaina yra 100 litų, o marža, kuri užsimetama jau ant savikainos parduodant - 100 procentų. Viskas labai gerai, pelnas eina, verslas sukasi. Verslininkai kiekvienais metais parduoda kokius 10 tūkstančių tonų bulvių. Kitaip tariant - 10 milijonų kilogramų. Tai reiškia, kad kasmet gauna 1 milijardą pelno. Verslas vystosi ir investuoja. Kiekvienais metais statomi vis nauji ir didesni šiltnamiai, kuriuose iš sėklų du metus auginamas bulvių derlius. Šiltnamiai kainuoja baisius pinigus, šildymui sunaudojamos irgi baisios sumos, tad savikaina lieka aukšta, o bulvių šiltnamių industrija klesti.

Itin išmanios poniutės augina bulves vazonikuose prie lango, nes taip galima pasidžiaugti jų žiedais, o dar ir užsiauginti bulvikių šventėms. Supermamos šmaikštašiknės **** savo forume dalinasi patirtimi, kaip geriau kažkokią bulvę užauginti, kaip geriau patręšti ir kaip taupiau nuskusti, kad tik nebūtų prarastas brangus produktas.

Technologiniai pokyčiai mažina savikainą

Per keliasdešimt metų atsitinka natūralus dalykas: vienas kitas kaimietis, nusipirkęs bulvių sėklų, jas pabando auginti pats. Auginti sunkiai pavyksta, nes žiemą dauguma bulvių iššąla. Tačiau kaimiečiai nenuleidžia rankų ir, tikėdamiesi gerų pelnų, bando bulves auginti savadarbiuose šiltnamiuose. Pinigus į reikalą bando kišti ir nesusijusios įmonės, pvz., ropių augintojai. Ir galų gale kažkas iš jų pastebi, kad bulves galima sodinti tais pačiais šakniagumbiais. Ir kad tada jos spėja užaugti per vasarą - be jokių ten sėklų ir šiltnamių. Šitas mokslinis išradimas greitai išplinta - bulves ima auginti visi, kas tik netingi.

Trumpai tariant, po kiek laiko minios visokių ūkininkų ir daržininkų užverčia turgelius bulvėmis, kurių savikaina tėra keli šimtai litų už toną. Kiekvienas norintis gali nusipirkti maišą bulvių už 50 litų, dar ir duodamas ūkininkui uždirbti. Kainos nukrenta 100-200 kartų. Kiekvienas norintis dabar gali bulves valgyti ne tik per šventes, bet išvis kiekvieną dieną, nes tai pigiausias produktas. Tuo tarpu bulvių šiltnamių industriją ištinka isterikos, nes pamatę kainas turguje, jie puikiai supranta, kad ateina paskutinioji.

Ką bešnekėtume, ekonominis faktorius yra neatremiamas: jei gali gauti bulvių 100 kartų pigiau - daryk ką tik nori, bet žmonės tas pigesnes bulves pirks ir augins. Nes tai ne 10 ar 20 procentų skirtumas, o 100 kartų skirtumas. Kurių galų pirkti legalias bulves šventėms, jei už tuos pačius pinigus patyliukais galima nusipirkti bulvių tiek, kad jomis ištisus metus galima būtų maitintis?

Neprisitaikęs verslas žlunga

Tačiau joks verslas nenori žlugti. Bulvių šiltnamių industrija, anksčiau spėjusi sukaupti didelius pinigus ir visokius politinius ryšius, ima stumti ribojimus ūkininkams. Nes ūkininkai žlugdo industriją, investavusią baisius pinigus į savo bulvių šiltnamius.

Pradedama pasakoti apie tai, kad ūkininkai griauna bulvių auginimo verslą, bulvių auginimas iš šakniagumbių - tai neteisėtas piratavimas ir vagystė. Laikraščiai ima rašyti straipsnius apie tai, kaip bulvių šiltnamių industrija investavo į bulvių atvežimą iš Pietų Amerikos, kiek daug įdarbino žmonių ir kaip blogai elgiasi bulvių piratai, apvogdami bulves atvežusių jūrininkų našles. Bulvių piratų pezalų, esą jie bulves pirktų, jei jos būtų du kartus pigesnės - niekas neklauso. Visi supranta, kad tai tuščios šnekos.

Priimami kovos prieš neteisėtą bulvininkystę įstatymai. Tam, kad niekam nekiltų noras augintis bulves, žiauriomis baudomis nubaudžiamos kelios bulves ant palangių auginusios poniutės. Į kalėjimą pasodinami keli daržuose bulves auginę kaimiečiai, kartu paskelbiant ir apie tai, kad jie su bulvėmis augino narkotikus. Spaudoje bulvių auginimas prilyginamas vagystei. Ir taip toliau.

Bulvių šiltnamių industrija stengiasi išgyventi, tačiau baigtis aiški: technologijos nesustabdysi. Visi žino, kad bulves galima auginti nauju būdu, kur savikaina - 100 kartų mažesnė. Ir visi žino, kad kilogramas bulvių yra vertas 1-2 litų, o ne 100-200. Bulvių šiltnamių industrija bando kovoti, tačiau jai nesiseka. Piratai suranda vis naujas vietas bulvėms auginti, atidarinėja vis naujus pogrindinius bulvių turgelius, dalinasi nelegaliomis sėklinėmis bulvėmis ir t. t.

Rezultatas - kažkiek metų bulvės auginamos paslapčia, nelegaliai, žmonės baudžiami, tačiau šiltnamių industrijos pelnai mažėja, negana to, ir pati ta industrija po truputį bando didinti savo maržas per savikainų mažinimą - pereidama prie naujų, žemos savikainos bulvių auginimo būdų. Kad ir nedidelė konkurencija visgi daro savo, tad ilgainiui atkakliausi šiltnamių industrijos atstovai žlunga, o tie, kas prisitaiko - išlieka.

Galų gale bulvių auginimas dekriminalizuojamas, nes lobizmu užsiima degtindarių asociacija, nusprendusi, kad pigios bulvės – puiki žaliava alkoholio gamykloms.

Ryšys tarp savikainos ir pelno

Šis pavyzdys gali pasirodyti kaip durna fantazija, tačiau jis tiesiog iliustruoja pokyčius, kurie vyksta, kai staigiai ir smarkiai keičiasi kokios nors prekės savikaina. Ir visi tie pokyčiai atsiranda dėl to, kad veikia konkurencija: jei pelnas yra labai didelis, ten lenda minios konkurentų, kurie viską daro pigiau, pasiimdami mažesnę pelno dalį. O jei pelno dydis yra nesaikingas, žmonės net namudiškai ima konkuruoti su turtingiausiais rinkos gigantais.

Pardavimo kaina visada susideda iš dviejų sąlyginių dalių: viena dalis tiesiog padengia išlaidas, o kita - tai pelnas. Išlaidoms padengti sunaudojama dalis visada atitinka savikainą, o tuo tarpu pelno dalis - tai jau grietinėlė, kuri gali būti panaudota kažkokiems kitiems tikslams – nesvarbu, ar savininko malonumams, ar naujoms investicijoms.

Aukščiau nupasakotame pavyzdyje su bulvėmis, jos buvo parduodamos su 100 procentų pelnu, t. y., pelno marža buvo lygi savikainai. Kai bulvių savikaina nukrito 100 kartų, pelno marža buvo 100 kartų didesnė - tai 10000 (dešimt tūkstančių) procentų. Tai absoliučiai nesaikingas pelno dydis, kuris konkurentus pritraukia taip smarkiai, kad jokia industrija čia negali atsilaikyti. Patys nelegalių bulvių augintojai ar šiltnamių industrija čia gali aiškinti bet ką, ideologizuoti, šnekėti, kad kažkam kažkas per brangu ar kad kažkas vagia, bet viskas susiveda į banalų savikainos pokytį ir išaugusią konkurenciją.

Taip ar kitaip bežiūrėsime, po kiek laiko pelnai neišvengiamai minimizuojasi. Perteklius sukauptų pinigų dingsta, konkurencija daro savo, o bulvių šiltnamių industrijos gigantai arba žlunga, arba 100 kartų sumažina savo maržą. Bet akivaizdu ir tai, kad dirbdama senoviškai, ta industrija maržos tiek sumažinti negali (puikus paskandintų lėšų sindromo pavyzdys), todėl pasmerkiama žlugimui. Į jų vietą ateina nauji žaidėjai.

Praktiniai savikainos kritimo pavyzdžiai

Kokios nors ekonomikos šakos kritimas dėl technologijų, virstantis krūvomis bankrotų ir baisiais nepasitenkinimais - nėra kažkas nenormalaus. Bene ryškiausiu visų laikų atveju galėtų tapti Tarpukariu žlugusi pasaulinė kaučiuko pramonė.

Maždaug XIX a. pabaigoje, kai staigiai pakilo gumos poreikis, neįtikėtinai išaugo kaučiuko gamybos pelningumas. Kaučiukas (caoutchouc) tais laikais buvo gaunamas iš Brazilijoje ir Peru augančių medžių - hevėjų, kurių sultys (lateksas), džiūdamos virsdavo į gumos žaliavą. Hevėjos medžių auginimas tapo svarbiausiu šių šalių verslu maždaug tarp 1879 ir 1912, kaip tik tuo metu, kai buvo pati Belle Époque*****.

Kaučiuko paklausa augo velniškai sparčiai, investicijos į hevėjas - irgi. Konkurencija didėjo, Didžioji Britanija taip pat įsijungė į žaidimą, greitai tapdama pagrindine kaučiuko gamintoja, o hevėjos sakų perdirbimas ir importas tapo milžinišku verslu, iš kurio tarpo įvairios Europos ir JAV įmonės. Itin smarkiai kaučiuko kainos pakilo per I Pasaulinį karą, pasiekdamos apie 1 dolerį už kilogramą (dabartiniais pinigais, net kukliausiai skaičiuojant, tai būtų 10 kartų daugiau).

Tačiau jau apie 1920 metus kaučiuko kainos krito maždaug 10 kartų. Priežastys - staigiai sumažėjusi paklausa dėl susitraukusios karo pramonės, o taip pat Rusijoje prasidėjusi sintetinio kaučiuko gamyba. Reaguodamos į kainų kritimą, kaučiuko firmos Didžiojoje Britanijoje susikūrė kartelį, užsiėmusį lobizmu ir reikalavusį reguliuoti gumos eksportą. Kadangi Didžioji Britanija valdė 75 procentus pasaulio kaučiuko gamybos, o kitas šalis galėjo paspausti savais kanalais, jie tai sugebėjo padaryti, įvesdami atitinkamus įstatymus 1922.

Nepaisant to, jau apie 1930, kai sintetinis kaučiukas masiškai pradėtas gaminti Rusijoje ir JAV (kuriai priklausė 75 procentai pasaulio gumos suvartojimo), o paskui ir Vokietijoje, kai Olandija ir Prancūzija išplėtė savo plantacijas kolonijose, įstatyminiai kainų reguliavimai ėmė vėl braškėti. O kadangi tuo metu įsivažiavo Didžioji Depresija ir vėl krito paklausa (kas dar labiau numušė kainas), tai 1934 buvo priimti nauji tarptautiniai susitarimai, skirti kaučiuko kainų reguliavimui. Bet ir tie susitarimai nepadėjo - firmos, gaminusios sintetinį kaučiuką, laimėjo.

Įdomus čia yra vienas dalykas: sintetinis kaučiukas nebuvo 100 kartų pigesnis. Pradžioje jis buvo net gerokai brangesnis už natūralų, tačiau užkeltos natūralaus kaučiuko kainos sintetinį kaučiuką padarė atsiperkančiu, sukūrė jo rinkas ir leido sintetikos gamintojams sustiprėti******. Ir jau tada sintetinio kaučiuko gamintojai galėjo kirsti per savikainą. Gavosi taip, kad keldami kainas, natūralaus kaučiuko gamintojai tik paspartino savo galą, nes patys didino konkurentų atsiperkamumą. Prasidėjus nevaldomam kainų kritimui, natūralaus kaučiuko gamintojai savikainų nesugebėjo susimažinti, todėl neįstengdavo gauti pelnų ir bankrutuodavo. Po kiek laiko, kai reguliavimai baigėsi ir rinkos persitvarkė, natūralaus kaučiuko gamyba stabilizavosi. Dabar apie 40 procentų pasaulio gumos yra gaminama iš natūralių žaliavų - to paties hevėjų latekso. Savikainos susitvarkė, pelnai stabilizavosi.

Sintetinį kaučiuką gaminusi DuPont tapo superkompanija, o tų firmų, kas prieš ją dėl to kovojo, jau niekas ir neprisimena. Guminiais kamuoliais prieš 100 metų žaidė tik turtingų tėvų vaikai. Dabar guminis kamuolys kainuoja vos keletą litų.

IT ir kompiuterių gamintojai

Kompiuterių gamintojai - žymiai įdomesnis atvejis. Čia įmonių žlugimai ir dingimai vyksta jau kelis dešimtmečius ir be perstojo. Kiekvienais metais bankrutuoja ar būna nuperkamas koks nors gamintojas, dar neseniai buvęs tikru simboliu. Jau ima užmarštin eiti „Compaq“, kuriuos prarijo „Hewlett-Packard“, jau beveik niekas neatsimena Digital (dar žinomų, kaip DEC), kuriuos, savo ruožtu, kadaise suėdė tas pats Compaq, o dabar jau ir patys HP traukiasi iš asmeninių kompiuterių rinkos. Dešimtmečiu anksčiau panašų sprendimą padarė IBM. Dar anksčiau iš kompiuterių rinkos pabėgo „Xerox“ ir RCA.

Daugumai jau nieko nesako tokie pavadinimai, kaip „Cray Research“, MITS, „Amiga“, SGI, „Wang“, „Zenith“, „Osborne“ ar „Data General“. Netgi „Atari“ kažkur dingo, T“exas Instruments“ užsiima specifinėmis nišomis, o kadaise legendine tapusi NEC irgi nenori tąsytis su asmeniniais kompiuteriais. Netgi senų laikų supergigantas „Unisys“ nuslinko į šešėlį. Beje, visi čia paminėti pavadinimai - tai ne kokios nereikšmingos firmelės, o kadaise buvę atskirų segmentų lyderiai. Jei surinktume 100 įtakingiausių paskutinių 50 metų kompiuterių gamintojų, tai paaiškėtų, kad maždaug 90 iš jų arba buvo suvalgyti, arba bankrutavo, arba metė šitą verslą.

Kainų kritimas IT pasaulyje yra toks spartus, kad įmonės jau seniai negalvoja apie tai, kaip reguliuoti savo kainas ar maržas, nes tai tiesiog beprasmiška. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojama - tai kaip už tą pačią kainą kas pusmetį pasiūlyti pirkėjams keliasdešimčia procentų daugiau to paties produkto. Nesvarbu, ar tai būtų atmintis, ar skaičiavimų greitis, ar megahercai, ar dar kažkas. IT sektoriuje jau dešimtis metų niekas negalvoja apie pelno mažėjimą, nes visi žino Mūro dėsnį (Moore's law): už tą pačią kainą gaunamas našumas didėja dvigubai kas pusantrų metų*******. Mūro dėsnis išties yra ne apie našumo didėjimą, o apie kainų kritimą, bet įmonės supranta jį paprasčiau: kiek reikia gerinti produktą, kad kainų kritimas kompensuotųsi.

Visai padorus 1982 metų kompiuteris turėdavo kokių 2-4MHz procesorių, nuo 16kB iki 1MB operacinės atminties, 1-10MB disko. Dabar procesoriai dirba maždaug 3GHz dažniu********, turi bent po 1 GB operacinės atminties ir jau įprasta - kad ir 1TB disko. Tai yra 1000 kartų daugiau dažnio, apie 10000 kartų daugiau operacinės atminties ir apie 100000 kartų daugiau diskinės vietos.

Negana to, procesoriai jau turi ne po vieną, o po 2 ar 4 branduolius, bitų skaičius nuo kadais įprastų 8 pakilo iki 64, atsirado konvejerinės architektūros, visur prikišta grafinių koprocesorių ir pan., o kompiuterių kaina - tegul ir lėtai, bet sumažėjo kelis kartus. Tokius skirtumus net sunku palyginti. Čia panašiai, lyg 1982 už mėnesinį atlyginimą būtum galėjęs nusipirkti bliūdą kojoms plauti, o 2012 - naują 30 metrų ilgio jachtą.

Toks kainų kritimas reiškia, kad arba tu kas pusmetį klientui pasiūlai trečdaliu daugiau, arba lieki už borto. Dauguma ilgai neišsilaiko, krenta už borto ir paskęsta. Ir netgi ne vien gamintojai, bet ir tiekėjai - pakanka, kad kokia nors detalė sandėlyje užsigulėtų kelis mėnesius - štai ir prarasta keliasdešimt procentų vertės. Tai primena greitai gendančių produktų rinką, tačiau su vienu skirtumu: produktai genda, bet stabilių pirkimų pas daugumą nėra ir nomenklatūra nuolat kinta. IT konkurencija yra tokia zoologiškai žiauri, kad kituose sektoriuose dirbančios kompanijos dažniausiai net miglotai neįstengia to įsivaizduoti*********. Bet nepaisant fantastiško ir nuolatinio kainų kritimo bei norma tapusių bankrotų, randasi vis naujos firmos, o progresas net negalvoja lėtėti. Tai viena iš nedaugelio ekonomikos sričių, kur idealus kapitalizmas veikia gražiausiame pavidale.

Moteriškos nailoninės kojinės ir nafta

Galime čia vėl prisiminti DuPont ir nailoną (nylon). Ar žinote, kaip per vieną dieną bankrutavo tūkstančiai sėkmingų įmonių? Ogi kai DuPont ėmė pardavinėti nailoną moteriškų kojinių firmoms. Tos, kurios sutiko pasirašyti sutartis, kad kojines megs vien iš DuPont žaliavų, liko rinkoje. Tos, kurios nesutiko - bankrutavo per vieną dieną.

Per vieną dieną, kai parduotuvėse vietoje šilkinių kojinių pasirodė keletą kartų pigesnės, daug atsparesnės, gražesnės, elastingesnės, patogesnės ir lengviau suadomos nailoninės. Jos buvo visais atžvilgiais geresnės. Šilkinių kojinių gamintojai suprato, kad jie žlugo, nes netgi labiausiai atpiginę savo kojines, neįstengs gauti jokio pelno, todėl masiškai ėmė skelbti bankrotus.

Moteriškos nailoninės kojinės čia įdomios dėl to, kad tas pats procesas įvyko taip greitai, kad greičiau ir neįmanoma. Bet jo esmė - ta pati: savikainos krenta, kainos irgi krenta, todėl senos įmonės nesugeba dirbti, nes bando pardavinėti senomis kainomis, nemažindamos savikainų. Daugelis moteriškų kojinių firmų bandė protestuoti prieš nailoną, tačiau tai buvo beviltiška. Nespėjai persitvarkyti - keliauk į bankrotų vakarėlį.

Ką ten kojinės... Prisiminkime, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Ogi labai paprastai - apie 1980 ėmė kristi naftos kainos. Ir kristi ėmė taip tragiškai, kad Sovietų Sąjungai prasidėjo problemos su valiuta. Visa milžiniška imperija bandė išsilaikyti, pradėjo Perestrojką, tačiau nespėjo. Beje, kai kurie gandai kalba apie tai, kad dabartinis naftos kainų kilimas skirtas lygiai tam pačiam scenarijui atkartoti. Pirma kainų kilimas, pajamų augimas, išlaidų didėjimas, o paskui - kainų kritimas. O kas gaunasi, drastiškai krentant kainoms, tai jau žinote.

Bet tai gal ne taip įdomu, nes su savikaina pastaruoju atveju ryšys jau ne visiškai tiesioginis: savikaina čia sąlygiškai tenka laikyti maksimalią kainą, esant kuriai bus maksimalūs įmanomi pardavimai, t.y., paklausos garantijomis apibrėžtą. Tačiau jau visiškai tiesioginis ryšys su naftos savikaina buvo prieš kokį 100 metų, kai buvo išskaidyta „Standard Oil“.

Naftos paklausa XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje augo, gavybos savikainos krito, o atrastų naftos telkinių daugėjo taip greitai, kad kainos turėjo kristi panašiai, kaip interneto megabaitų kainos krito prieš kokius 10 metų. Tačiau JAV naftos gavybą ir tiekimą valdė „Standard Oil“ monopolis. Gavosi panašiai nesveikas atvejis, kaip su muzikos ir filmų industrija šiais laikais: savikainos krenta iki nesveikų žemumų, tačiau pardavimų kainos mažinamos tik dėl vaizdo, kad būtų galima skelbti antimonopolininkams, kad „mes gi kainas mažiname, ko jūs norite“.

Nepaisant visų „Standard Oil“ pastangų, monopolis buvo išardytas. Bene labiausiai prie to prisidėjo JAV automobilių pramonė, kuriai reikėjo, kad benzinas būtų pigus. Tokia priešstata tarp naftininkų ir automobilių gamintojų labai primena priešstatą, kuri dabar yra tarp muzikos bei kino industrijų ir įvairių interneto kompanijų. Ir baigtis aiški: tie, kas turi neadekvačias maržas, priešinasi labai smarkiai, tačiau pralaimi, nes sudaro mažumą.

Receptas muzikos ir filmų industrijai

Manęs klausė, koks gi galėtų būti sprendimas muzikos ir filmų industrijai, jei jau taip viskas blogai. Aš turiu dalinį receptą, bet jis yra nieko vertas (todėl ir už dyką), nes jo vis vien niekas nepanaudos. Problema yra pačios industrijos požiūryje į savo menamą turtą - visokius kūrinius. Jie galvoja, kad platindami senus kūrinius, konkuruoja su naujais, todėl senus kiša į stalčių.

Jie kartu galvoja, kad tuose kūriniuose yra didelės vertės, nes kažkada iš to uždirbdavo, todėl nenori jų dalinti už dyką. Labai primena tą Kodak problemą, dėl kurios pastarieji delsė su perėjimu į skaitmeną, gelbėdami savo juostas. Jie banaliai nesupranta, kad informacijai galioja dėsnis, panašūs į Mūro dėsnį: informacijos apimtys auga eksponentiškai, o tos pačios informacijos vertė - eksponentiškai krenta**********.

Receptas yra labai paprastas: su kiekvienu nauju bet kokio autoriaus albumu ar kokio nors režisieriaus filmu dalinti krūvą ankstesnių metų kūrybos, kaip vertę didinantį priedą. Ir dalinti tokiais kiekiais, kad pirataut niekam nei nesinorėtų. Ir kaskart - vis po daugiau. Ir trumpinti leidybos ciklą nuo įprastinių 1 metų iki 3-6 mėnesių. Juk visvien klientai perka dėl naujienų, o ypač dar kai tiki, kad gaus kaskart vis daugiau ir daugiau ir daugiau, nei ankstesnius kartus. Žodžiu, tereikia paprastuoju būdu pamėgdžioti IT firmas, kompensuojančias Mūro dėsnį: kas pusmetį duoti trečdaliu daugiau už tą pačią kainą. Štai, koks gali būti tipinis paketas:

1 naujas ir šviežias populiarios grupės albumas maždaug 2/3 ankstesnės šios grupės diskografijos krūva biografinės medžiagos ir nuotraukų apie tą grupę ir jos kūrybą pusiau dokumentinis filmas apie tos grupės koncertus ir kūrybą 10 kitų panašių žinomų grupių albumų 20 kitų panašių, bet nepopuliarių grupių albumų 5 įvairių to paties stiliaus grupių populiarių dainų rinkiniai 10 kitų stilių grupių populiarių dainų rinkinių 50 seniai užmirštų visiškai atsitiktinių grupių albumų 5 seni, bet pakankamai geri filmai 15 senų atsitiktinių filmų 5 neblogos elektroninės knygos 100 atsitiktinių elektroninių knygų

Štai tokiame pakete išties tėra vienas punktas, dėl kurio vartotojas visą reikalą pirktų. Tačiau kai tas paketas savyje turės tokią krūvą visokio labai „gero“, „naudingo“ ir taip toliau šlamšto, tai bent jau kažkiek bus įmanoma konkuruoti su visu tuo nei kiek ne daugiau „naudingu“ šlamštu iš visokių piratinių internetų.

Negi manote, kas nors iš tų firmų kažką panašaus darys? Žinoma, kad ne. Jie juk galvoja, kad klientai blogi ir yra vagys. Ir išvis negalima nieko tiems vagims duoti, nes jei duosi už dyką, tai nepirks ir labai daug prarasi. Nes vieni vagys ir už dyką norintys aplinkui.

Tokioms kompanijoms paprasčiau subankrutuoti, nei pasikeisti. Jos galvoja, kad pasaulis turi keistis pagal jas, o jos turi dirbti po senovei. O jei pasaulis nesutinka - tai tuos reikia bausti ir sodinti į kalėjimus. Viskas, kas vyksta dabar su visokiais piratavimais - tai tik pradinė stadija. Pasižiūrėkite į paprastą mobilų telefoną. Ir įsivaizduokite, kad po kokių 10-15 metų tenai bus petabaitai vietos ir puikios priemonės tiesioginiam tarpusavio ryšiui.

Ir dar įsivaizduokite, kaip du dešimtmečiai mokiniai per pamoką keičiasi savo piratiniais turtais:

- Aš turiu 10000 geriausių visų laikų grupių visus albumus, nori?

- Gerai, o aš tau tada mainais duosiu 10000 visų laikų geriausių filmų.

Taip, gerbiami ponai ir ponios. Tai yra tiesiog rinkos dėsniai. Kai prekės savikaina nukrenta iki nulio, ji tampa nieko neverta. Ir iš jos neįmanoma uždirbti. Visi, kas įsivaizduoja, kad jų verslas galės tęstis, kaip anksčiau, yra pasmerkti bankrotui.

* Negalvokite, kad pavyzdys labai jau hipotetinis: pradžioje, vos atvežtos į Europą, bulvės išties buvo egzotiškas ir prabangus daiktas. Jas ėsdavo visokie prabangūs turčiai, nes tai ir buvo prabanga, kurią tegalėdavo sau leisti turtingieji. Bulvės buvo didesnė prabanga, nei mandarinai sovietmečiu. Pagalvokit apie tai, kad dar prieš kelis šimtus metų tokias pat bulves Prancūzijos karaliaus dvare poniutės valgydavo auksinėmis šakutėmis iš porcelianinių lėkštelių, kaip delikatesą.

** Bulvė - dvimetis augalas. Sėjant sėklomis, pirmus metus užauga pats augalas, o antrus metus jau duoda derlių - mūsų tautinius šakniavaisius. Ir kadaise senovėje jas taip ir bandydavo auginti - iš sėklų.

*** Tegul ir ne su bulvėmis, tačiau su ne mažiau agrarinėmis tulpėmis buvo įdomių istorijų. Nedaugeliui žinomas faktas, kad spekuliacija tulpėmis ir investicijos į jų svogūnėlius buvo bene pirmos Europoje didelės finansų rinkų griūties priežastimi. Tuo tarpu bulvės, vos atvežtos į Europą, buvo vertinamos ir dėl žiedų. Pačioje pradžioje tai buvo prabangios gėlės, kuriomis puošdavosi prabangios damos.

**** Supermamos šmaikštašiknės – taip pravardžiuojamos didžiausios ir įtakingiausios Lietuvos interneto bendruomenės atstovės. Įvardinimas prigijo, kai kažkokie pavyduoliai jas kandžiai aprašė Pipedijoje.

***** Jau dabar daugeliui naująja Belle Époque atrodo tas kokių 1960-1980 periodas, kai naftos kainos vis dar buvo mažos, o muzikos ir kino industrija gyveno nerūpestingai ir be konkurencijos. Disco stilius - tai naujasis Art Nouveau variantas, jau dabar tapęs tų laikų atspindžiu.

****** Čia galime prisiminti paprastą dalyką: visokie The Pirate Bay, MegaUpload ir panašaus tipo portalai nebūtų galėję užaugti, jei ne ta pati prieš piratus kovojanti ir pelnus kelianti industrija, palaikanti dideles kainas. Čia galima šnekėti apie bet kokias morales ir vagių sąmokslus, bet tokios paslaugos atsiranda tik dėl mikroskopinės, net ne šimtus, o tūkstančius kartų mažesnės tiražavimo ir platinimo savikainos.

******* Išties Mūro dėsnis nėra labai jau aiškus, jis svyruoja maždaug nuo dvigubėjimo per 1 metus iki dvigubėjimo per 3 metus. Bet dažniausiai visgi sutariama, kad grubiai tai yra maždaug 2 kartų našumo padidėjimas per pusantrų metų. Taip ar anaip, eksponentinis, nesveikai spartėjantis augimas.

******** Maždaug apie 3GHz - yra praktinė fizikinė riba įvairioms elektronikos konstrukcijoms. Toks dažnis reiškia 10cm ilgio bangą. Kadangi visokios problemos dėl signalo išspinduliavimu, rezonavimo ir panašių dalykų prasideda, kai laidininkų ilgis priartėja maždaug prie 1/4 bangos ilgio (esant 3GHz dažniui, tai būtų 2,5cm), tai čia jau net visokias jungtis darosi sudėtinga padaryti. Dėl to paskiros dabartinių kompiuterių posistemės dirba visiškai skirtingais greičiais, gerokai atsiliekančiais nuo procesoriaus.

********* IT srityje pripratusiems dirbti vadovams būna sunku, kai jie pabando pailsėti, pereina į kitus verslus ir pamato, kad pokyčių greitis ten bent 10 kartų lėtesnis. Kadaise tokius vadovus kitose verslo šakose laikydavo beveik pamišėliais (esą neįmanoma keisti prekių asortimento kas savaitę), tačiau kaita vyksta: jau neretai galima išgirsti kalbų apie hiperagresyvias verslo vystymo metodikas, kilusias iš IT pasaulio. Išties visos tos metodikos tėra paprasčiausi įpročiai, atsiradę iš supratimo, kad arba leki pirmyn, kaip beprotis, arba žlungi.

********** Jei kas nors abejojate informacijos vertės kritimu, tai paskaitykite komentarus, kurių čia prie straipsnio prirašinės visokie pusdurniai. Tai irgi publikavimo savikainų kritimo padarinys.