R.Sakalauskaitė. Kodėl lietuviai nenori pripažinti savo klaidų ir iš jų mokytis?

San Francisko opera rudens sezoną pradeda pastatymu „Kareivio širdis”, skirtai 2001 metų rugsėjo 11 d. tragedijos Amerikoje atminimui įamžinti. Operos kūrėjai teigia, kad kūrinys skirtas išsiaiškinti priežastis, kodėl nutiko tokia tragedija ir pagalvoti, kaip pasikeitė pasaulis po rugsėjo 11-osios.

Šiemet Lietuva mini Lietuvos gyventojų Tremties metines. Praėjusią savaitę pagerbėme Lietuvos žydų genocido aukas. Ar dažnas susimąsto klausdamas: kas esame ir kodėl tokie esame? Kaip mes apmąstome savo istoriją, ko iš jos mokomės? Ir ar iš viso mokomės?

Minint Lietuvos žydų genocido dieną per visą Lietuvą nusidriekė Gyvybės žygis. Jame dalyvavo pusšimtis iš Vokietijos atvykusių žmonių, asmeniškai pripažįstančių savo šeimų kaltę dėl masinių žydų žudynių II Pasaulinio karo metais.

Gyvybės žygis prasidėjo Vokietijoje 2007 metais, išplito daugelyje šalių. Praėjusiais metais didelis renginys vyko Ukrainoje, o šiais metais Latvijoje bei 40 JAV miestų. Organizatoriai pabrėžia, kad tai ne tik susitaikymo misija, bet ir aiški atsvara moderniajam antisemitizmui.

Dalyvauti Gyvybės žygyje į Kauną atvykęs nacių kareivio anūkas Guido Kaschas sakė norintis aplankyti masinių žudynių vietas, kuriose karo metais buvo jo senelis ir atsiprašyti už jo kaltes.
„Atvykau į Kauną, kuriame prieš 70 metų mano senelis praleido kelis mėnesius. Kai sužinojau, kas tada vyko Kaune, buvau labai sukrėstas. Kadangi mano senelis apie tai niekada nekalbėjo, šiandieną iš visos širdies noriu paprašyti atleidimo už tai, ką jis kartu su visa Wermachto kariuomenė darė Kaune. Gailiuosi iš visos širdies, noriu atsiprašyti tiek žydų, tiek ir lietuvių. Taip pat trokštu, kad visa tai daugiau niekada neįvyktų“, – kalbėjo į Kauną atvykęs nacių kareivio anūkas G. Kaschas.

Ar įsivaizduojate, kad būrelis lietuvių, kurių protėviai šaudė žydus, vyktų su tokia misija į Izraelį? Jeigu tokių atsirastų, dauguma tautiečių juos palaikytų silpnapročiais. Kiek buvo palaikančių tuometinį Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, kuris 1995 metų pavasarį Izraelio parlamente tarė atsiprašymo žodžius už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 200 tūkst. žydų tautybės asmenų? Vos vienas kitas...

Lietuvos žydų bendruomenės atstovai negaili komplimentų aukščiausiu lygiu surengtam Lietuvos žydų genocido 70-mečio minėjimui, tačiau daugumai paprastų žmonių vis dar būdingas stručio įprotis kišti galvą į smėlį ir vengimas apmąstyti garbės šaliai nedarančius istorinius faktus.

Praėjusį sekmadienį Lietuvos žydų bendruomenės surengtuose naujųjų, pagal žydų kalendorių 5772 metų, šventime skambėjo širdį gniaužiančios ir nuotaiką keliančios dainos. Tel-Avivo nacionalinis folklorinis ansamblis „Anachnu Kan“ į Lietuvą atvyko už savus. Lietuviškų šaknų turintys žmonės, kurių dažnas galėjo susikalbėti pats, be vertėjų, jautėsi lyg namuose. Iš galingos ir prieš kartą įtakingos Lietuvos žydų bendruomenės dabar liko apie tris tūkstančius, tarsi lašas jūroje. Nepaisant to, jie dalyvauja šalies gyvenime ir rūpinasi jos ateitimi. Ar įsivaizduojate, kad koks lietuviškas ansamblis, kurio narių protėviai buvo ištremti į Sibirą, be jokių rėmėjų sugalvotų ten surengti koncertą? Atleidimo jausmas, jeigu ir suprantamas vienam žmogui, kolektyvinei lietuviškai sąmonei vis dar nelabai dera.

Vienas Lietuvos žydų bendruomenės narys, pažįstamas verslininkas pastebėjo: jūs, lietuviai, labai nemėgstate tiesos, vengiate jos visais įmanomais būdais. Iš to kyla nesusikalbėjimas, dėl to nėra aiškumo dėl dabarties ir ateities. Jis, aišku, teisus.

Kodėl nesidomime lietuvių tautine sąmone, jos užtemimais? Kodėl nėra pasvarstymų apie tai, kodėl žudėme žydus, kodėl pasidavėme 1945-aisiais, kodėl kentėme okupacijos jungą, kodėl iki šiol esame labiau dejuojančiųjų ir džiūgaujančių žmonių šalis? Noras pripažinti savo klaidas ir iš jų mokytis būdingas drąsiems ir į ateitį žvelgiantiems žmonėms. Ar vis dar esame kompleksuota visuomenė? Ar ne laikas iš to vaduotis? Ar ne laikas atverti akis, kad ir po 70-ies metų?

Jacquesas Derrida yra sakęs, kad tik ateityje praeitis įgyja suvoktos praeities pavidalą. Ar ne laikas permąstyti praeitį? Jeigu tai daro rugsėjo 11–ąją išgyvenę amerikiečiai, nacių provaikiai, kodėl ne mes?