S. Lazarevas KARMOS DIAGNOSTIKA II. PASKUTINĖ INFORMACIJA

Apie tai, kad pirmiausia panieka kitiems sukelia gyvenimo prasmės praradimą, nenorą gyventi, taigi grįžta žmogui atgal kaip susinaikinimo programa, aš sužinojau, tirdamas pacientę Niujorke.

Tačiau kad panieka kokiai nors žmonių bendrijai kur kas pavojingesnė, man nė į galvą neatėjo, ir tuo ant savo paties kailio įsitikinau netikėtai.

Tai įvyko, kai man eilinį kartą buvo atsisakyta išduoti vizą į JAV. Mergina už stiklinės pertvaros įtikinėjo mane, kad aš svajoju pasilikti Amerikoje ir todėl vizos negausiu.

Tą patį vakarą Maskvoje skaičiau paskaitą ir jos metu ėmiau aiškinti, kad absoliutizuojant žemiškas vertybes žmonijai gresia išsigimimas, žūtis. Jeigu Rytai buvo žmonijos dvasia ir smegenys, tai Vakarai buvo jos raumenys ir Amerika, kaip pirmaujanti Vakarų šalis, visuomet turėjo ryškiai išreikštą muskulų psichologiją.

Idėjų visuomet buvo daug, o va techninių priemonių jų realizavimui neužtekdavo. Būtent muskulų psichologija tam buvo labai pravarti. Tačiau gyvai esybei tikrai sudėtinga vystytis, jeigu ji bus tik smegenys, ir dar sudėtingiau, jeigu ji bus tik raumenys. Ir jei nuolatos nebus įliejama papildomo dvasinio peno, prasidės dvasinių, o vėliau ir fizinių struktūrų degradacija.

Aš prisiminiau, kaip man prieš metus Amerikos konsulate buvo atsisakyta išduoti vizą. Mergina vangiai vartė mano dokumentus, paskui paklausė:

- Jūs karmos diagnostikos metodo ar knygos autorius?

- Ir metodo, ir knygos.

- Ar jūs galite atnešti knygą?

- Galiu, - pasakiau aš. - Tačiau kaip grįšiu atgal?

- Aš parašysiu raštelį, kad jus praleistų.

Aš nubėgau knygos atnešti ir po valandos vėl buvau prie konsulato durų, tačiau veltui rodžiau raštelį. Manęs neįleido.

- Skambinkite telefonu, - patarė sargybinis. Skambinu telefonu ir aiškinu:

- Aš buvau išėjęs tik trumpam, konsulate liko mano dokumentai, ir man reikia grįžti.

- Kokiu reikalu jūs išėjote? - klausia vyriškas balsas.

- Knygos atnešti, kurią parašiau.

- Palaukite minutėlę.

Laukiu minutę, dvi, penkias. Man jau spengia ausyse, tačiau prie telefono niekas neprieina. Iš už nugaros spaudžia tie, kurie taip pat nori paskambinti. Padedu ragelį ir užleidžiu jiems vietą. Po kiek laiko vėl skambinu.

- Alio, mano pavardė Lazarevas, aš trumpam buvau išėjęs ir man reikia sugrįžti pasiimti dokumentų.

- Kodėl jūs išėjote? - vėl klausia vyriškas balsas.

- Mane pasiuntė atnešti knygą, kurią aš parašiau.

- Palaukite minutėlę, - ir aš vėl laukiu vieną, dvi, septynias minutes.

Aš suprantu, kad laukimas beprasmis ir padedu ragelį. Iki tol šaltyje buvau prastovėjęs pusantros valandos, ir mano kojos tiesiog sumedėjo. Dar pusvalandžio trepsėjimas prie uždarų durų iškamavo galutinai. Bandau skambinti trečią kartą.

- Alio, mano pavardė Lazarevas, aš šiek tiek buvau išėjęs ir norėčiau grįžti ir pasiimti dokumentus.

- O ko jūs buvote išėjęs? - vėl klausia vyriškas balsas.

Aš niūriai prisimenu, kad lauksiu penkias ar dešimt minučių ir manęs neįleis. Staiga man akys nušvinta, - juk stoviu prie Amerikos konsulato durų! - ir išdrožiu:

- Aš buvau išėjęs pinigų.

- O'kei, įeikite, - tuojau pat gaunu atsaką.

Aš perdaviau knygą merginai, sėdinčiai už stalo. Ji pasikvietė kažkokį žmogų, ir abu pradėjo ją sklaidyti, juokdamiesi ir kalbėdami angliškai, rodydami pirštais puslapius. Paskui mergina pažvelgė abuojai į mane ir pasakė, kad vizą išduoti man atsisakyta.

Sį atvejį aš papasakojau klausytojams, paaiškindamas, kodėl Mozė žudė tuos, kas meldėsi auksiniam veršiui. Kai dvasinės struktūros prisiriša prie Žemės ir padaro žemiškumą tikslu, siela netenka tyrumo, ir kontaktas su Dievu, iš kurio ji gauna jėgų ir dvasinės energijos, susilpnėja. Dvasinės struktūros pradeda irti. Atitinkamai suyra ir kūnas. Jeigu formą bandoma padaryti tikslu, turinys žūsta.

Sustiprintas pragmatinis požiūris gali egzistuoti tik tada, kai siela semiasi peno iš aukštybių. Jeigu to nėra, gamta įjungia fizinio išsigimimo mechanizmą. Aš pateikiau amerikiečių statistikos duomenis iš 1994 metų vasaros. Į pirmą vietą statistikoje pateko vaikų mirtingumas miegant, be jokių akivaizdžių priežasčių. Vyrų spermos kiekis dabar perpus mažesnis negu 1930 metų gale. Kas antras vaikas gimsta protiškai nepilnavertis. Absoliučiai sveikas gimsta vienas iš dešimties tūkstančių. Prasidedąs visuomenės išsigimimas vyksta vis labiau klestinčios gerovės fone.

Paskaita praėjo ramiai. O rytojaus dieną pasijutau užsidirbęs labai smarkią slogą. Pažiūrėjau į savo biolauką ir nustebęs pamačiau neįtikėtinai stiprią susinaikinimo programą. Iš kur galėjo taip staigiai atsirasti ši programa?

Jos pagrinde slypėjo kažkokios visuomenės smerkimas. Toji visuomenė - Šiaurės Amerikoje. Pagaliau man toptelėjo, jog tai Jungtinės Valstijos. Supratau, kad kažkur įsileidau paniekos emociją. Niekinti vieną netobulą žmogų pavojinga. Žemiškas tyrumas ir purvas pareina nuo Dievo. Bandymai smerkti ir niekinti bet kokią visuomenę labai pavojingi ir mūsų palikuonių organizmuose atliepia sunkiausiomis ligomis. Tuomet aš dar kartą kuo aiškiausiai suvokiau, kad netobulą visuomene ir supantį mus pasaulį reikia stengtis pakeisti ir perdaryti, bet negalima jų smerkti nei niekinti. Konfliktas su supančiu pasauliu būtinas išorėje, tačiau vidujai neleidžiamas. Jeigu žmogus pirmiausia - vykdytojas, o paskui - poelgio autorius, ką tuomet kalbėti apie visuomenę? Norėdama išlikti, Amerika artimiausioje ateityje turės šimteriopai labiau veržtis į dvasingumą. Tai eis į naudą visai žmonijai. Tam, kad ligota, silpna ir suluošinta būtybė pakiltų, jai reikia daugiau jėgų negu sveikai būtybei. Ir jeigu mes, stvarstydamiesi fizinės, žemiškos laimės, pamirštame sielą, anksčiau ar vėliau išmuš rūsti valanda pasirinkti - arba fizinę mirtį ir išsigimimą, arba vertybinių orientyrų perkėlimą į dvasinio vystymosi sritį.

Jauna moteris dalijasi su manimi savo bėdomis.

- Man būna astmos priepuoliai, metro važiuoti visiškai negaliu, gal jūs galėtumėte padėti?

- Jūsų siela ir jūsų vaikų sielos kupinos paniekos ir meilės atsižadėjimo. Papasakokite, kas jums nutiko ir kada?

- Didžiausia problema buvo prieš ištekant. Aš labai mylėjau vieną žmogų, tačiau vestuvių su juo taip ir neatšokome, nes, kaip sakoma, ištekėjau už gero žmogaus. Paskui vis juos lygindavau ir palyginimai būdavo ne vyro naudai. Gal tai turėjo įtakos?

- Turėjo, ir dar kokios. Gal jūs stebėsitės, tačiau pabandykite tai suprasti ir pajausti. Emocija - tai supresuota mintis. Jeigu mintis jums vis primena, kad žemiškumas yra pirminis, tai ilgainiui emocialiai į visą pasaulį žvelgsite šiame kontekste. Teisinga mintis atsiranda iš teisingo pasaulio suvokimo, teisingo pasaulėvaizdžio. Meilės jausmas yra didžiausia vertybė šiame pasaulyje. Ji Dievo duodama ir Žemei nepriklauso, dėl to dažnai supriešinama su visomis žemiškomis vertybėms.

Jeigu mes, prisirišę prie žemiškų vertybių, iškeliame jas aukščiau už meilę, tuomet meilė miršta. Mintis tampa emocija, charakteriu, pasaulėžiūra labai lėtai. Tėvai pradeda pavojingą procesą, vaikai jį tęsia ir serga, o vaikaičiai jau miršta.

Dažnai kartojama neteisinga mintis pradeda žaloti emocijas. Tėvai pažiūrėti mandagūs ir geri, bet mintyse neapkenčia ir niekina, o jų vaikai kažkodėl žudikai, ir niekas negali suprasti, kas čia yra. Tėvai atsižada meilės, sutrypia ją savyje ir kituose, o jų vaikai gimsta su vėžiniais augliais. Jeigu būsimųjų vaikų ir vaikaičių sielos švarios, tuomet teršalai, kažkada išmesti į ateitį, sugrįžta atgal jų tėvams ir seneliams.

Jūs niekuomet nemylėjote to žmogaus ir tikrąją meilę jautėte tik savo vyrui. Tikroji meilė neturi žemiško paaiškinimo. Jeigu jūs jį mylite už tai, kad jis gražus ar turtingas, ar gabus arba doras ir protingas, tai ne meilė, o klastotė. Tai toks pat skirtumas, kaip tarp malonumo suvalgius gerą, skanų patiekalą ir meilės pilnatvės, pripildžiusios jūsų širdį. Valgis yra būtinas, tačiau jeigu jis tampa absoliučia vertybe, dvasinės struktūros nustoja vystytis.

Puiku, kai mylimas žmogus gabus, doras ir protingas, tačiau jeigu tai svarbiausia priežastis, už ką mylima, tuomet dvasinės struktūros degraduoja. Niekas, kas žemiška, negali būti meilei už pamatą. Jos pamatas Danguje. Jūs mylėjote jo gabumus, jo išmintį. Tai buvo nepersmelkianti, savanaudiška meilė. Paskui, palygindama ir niekindama, žudydama savyje meilę, žemiškas vertybes kėlėte aukščiau už Dieviškąsias. Vaikų sielose tokia vertybių gradacija dar ryškesnė, ir jūs dabar kankinatės, kad išgelbėtumėte jų sielas.

Jeigu savo vaikams sugebėsite išaiškinti, kad meilės jausmas negali būti pavaldus jokiai griežtai kontrolei, kad ne mes jam vadovauįam, o jis mums, ir tokiu požiūriu naujaip peržvelgsite visą savo gyvenimą, įsijausite į kiekvieną situaciją išsaugodama meilės jausmą ir melsdamasi, kad tai būtų perduota palikuonims, tuomet jūsų sielų apvalymui nereikės fizinių kančių.

Mergaitė serga sunkia liga - autizmu, sulėtintu protiniu vystymusi; kalbuosi su jos tėvais. Paaiškinau jiems priežastį labai paprastai: abu prisirišę prie išminties. Jų emocinė būklė iki kūdikio pradėjimo ir žmonos būklė nėštumo metu nulėmė mergytės sveikatą.

- Tačiau mes turime ne vieną vaiką, o antrasis sveikutėlis. Matyt, čia daugiau asmeninės karmos. - Taip, asmeninės karmos našta čia labai didelė, todėl nuo tos naštos išsivaduoti bus tikrai nelengva. Beje, dažniausiai pirmajam vaikui daugiau kliūva šeimyninės karmos nešvarumų. Nors, neatlaikius išbandymų, antrajam galima padaryti dar daugiau žalos negu pirmajam.

- Sakykite, - klausia mane motina, - jeigu mes visiškai savo sielas išsivalysime, ar galime tikėtis, kad vaikas pasveiks?

- Šioje situacijoje - vargu. Subtiliajame lygmenyje jūs su vaiku susijusi ir, apvalydama save, apvalysite ir jį. Tačiau viskas priklauso nuo jūsų apsivalymo gilumo. Po tam tikro laiko jūs apsivalysite visiškai ir, mano nuomone, būsite sveiki. Tačiau tai tik penktadalis to, ką darysite. Kuo giliau vyksta valymas, tuo toliau jis sklinda į praeitį ir ateitį.

- Ar mergytė kalta kuo nors, ko mes negalime pašalinti?

- Subtiliajame lygmenyje nėra absoliučiai niekieno kaltės, vadinasi, teoriškai galima apvalyti viską ir visus.

- Ar galima jai padėti, darant poveikį ne tik per mus, bet veikiant ją ir tiesiogiai?

- Galima. Ką sako gydytojai dėl jos mitybos ir auklėjimo?

- Ją reikia reguliariai maitinti ir sudaryti lengvinančias jos būklę sąlygas.

- Matote, gydytojų elgesys remiasi kompentencija, glūdinčia pačiame šiuolaikinės medicinos pagrinde. Jie gydo kūną, o apie sielą jie negalvoja. Jeigu žmogus kasdien per menkai maitinasi, jis išsenka, o jeigu kartkartėm nevalgo - tai jam naudinga. Praeitame gyvenime jūsų mergytė linkėjo žmonėms mirties už tai, kad jie žemino jos išpuikimą ir išmintį. Dėl to ji taip stipriai sužemiškėjo, kad šiame gyvenime apsivalymo metu mirtinai įsižeistų ant žmogaus, Dievo paliepimu ją žeminančio, ir energetiškai nužudytų arba jį, arba save. Gydymas per kitą žmogų - tai stiprus trumpalaikis atitraukimas nuo žemiškumo, tokio gydymo galima atsisakyti. O gydymas liga - tai kasdienės nedidelės porcijos, ir atsisakyti jų neįmanoma. Jeigu aš dėl pinigų pavydėjau ar jaučiau nuoskaudą, tai mano vaikai ir aš pats sekančiame gyvenime turėsiu piniginių problemų. Jeigu niekinau ir neapkenčiau, graužiausi dėl prarastų pinigų, padariau juos savo gyvenimo tikslu, tuomet jau trys ar keturios mano palikuonių kartos ir mano būsimi gyvenimai bus užteršti. Ir apsivalymas atitinkamai bus duotas rūstesnis. Jeigu aš ilgai kam nors norėjau mirties arba ką nors nužudžiau dėl pinigų, kankinsis dėl to septynios kartos ar dar daugiau. Tuomet mane, vaikus, vaikaičius ir provaikaičius žudys dėl pinigų, apgaudinės ir apvaginės.

Jūsų vaikas bemaž visiškai neįstengtų priimti puikybės ir išminties pažeminimo. Mergytės sąmonė labai stipriai orientuota į Žemę ir dėl to dabar privalo būti užtemdyta. Jeigu praeitame gyvenime ji šiaušdamasi nepriėmė stresinės situacijos, šiame gyvenime atlaikyti stresą jai būtų dar kur kas sudėtingiau. Dvasinės biolaukų struktūros turi didelę tiek blogio, tiek gėrio inerciją. Todėl mergytei labai naudingos visos streso formos, tai yra naudinga sergant išjungti žemiškumą.

Magijoje, pavyzdžiui, norint pasiekti tobulumo, pagrindinės sąlygos - sustabdyti sąmonę ir atitinkamai suaktyvinti dvasines struktūras. Sąmonė sustabdoma, užsisklendžia tada, kai atsiranda mirtina situacija, kai pernelyg daug ar pernelyg mažai informacijos, kai apribojami kūno poreikiai. Tai prievartiniai metodai, tačiau yra ir savanoriškų - tikėjimas Dievu ir absoliutus meilės jausmo išsaugojimas. Jeigu tam jėgų neužtekdavo, žmonės naudodavosi savanoriškos prievartos metodais - kvėpavimo sulaikymu, izoliavimusi, maldomis, o jeigu šito nedarydavo, pasipildavo nelaimės, pažeminimai, nesėkmės. Yra kitokių trumpalaikių sąmonės sustabdymo būdų - įsižiūrėjimas į besisūpuojantį blizgantį daiktą ar nejudantį tašką.

Gydytojai mato, kad mergytės sąmonė sustabdyta, nesivysto, ir jie duoda rekomendacijas jai atverti. O kuo daugiau sąmonė atverta, tuo labiau ji prisiriša prie Žemės, tuo daugiau stresų ji gauna ir tuo greičiau vystysis degradacija. Todėl jūsų dukrą reikia pripratinti prie stresų ir, priešingai, periodiškai suvaržyti jos sąmonę.

Anksčiau sergantis vaikas, pakilus temperatūrai, atsisakydavo valgyti. Gydytojai bandydavo jam staigiai numušti temperatūrą ir rekomenduodavo gerai valgydinti, o dera palengva temperatūrą mažinti ir duoti jam valgyti tik kraštutiniu atveju - organizmas pats viską gerai apskaičiuoja. Jeigu mergytės sąmonė sustabdyta - tai gynimasis, tai gydymasis. Ir kovoti su šiuo procesu - vadinasi, kovoti su dvasinių struktūrų apsaugos sistema.

Tam, kad sąmonė atsivertų, ją pirmiausia reikia perorientuoti nuo žemiškumo į Dieviškumą. Todėl naudingi visi žaidimai, orientuoti ne į sąmonę, o į pasąmonę: gužynės su užrištomis akimis, šuoliai, vaikščiojimas lynu, sportinės sienelės, žaidimai su kamuoliu. Jeigu vaikas griūna ir susimuša - nieko baisaus. Skausmo šokas ir teisingas požiūris į skausmą taip pat reikalingi. Be to, žmogaus sąmonė žeminama žemiškumo nestabilumu, todėl supimasis sūpynėse, judesiai ant netvirtų paviršių - naudingi. Jeigu vaikas nenori valgyti - nebaisu. Vaikų organizmas gerai subalansuotas ir žino, ko jam reikia. Vadinasi, jeigu ligos metu vaikas atsisako valgyti, geriau jam pasiūlyti lengvą maistą - daržovių ar košę.

Mes atėjome iš vandens, todėl panardinimas į vandenį daro tą patį efektą. Bet kokios vandens procedūros - maudymasis, nardymas, kvėpavimo sulaikymas po vandeniu labai gerai stabdo sąmone. Puikų efektą duoda apsipylimas vandeniu iš kibiro.

Naudinga muzika, tačiau maksimaliai pritaikyta pasąmonei, tai yra be žodžių, arba pabrėžtinai ritminga, arba klasikinė.

Neniekintinas ir cheminis poveikis, kai taikomi vaistai ar vaistažolės, kuriose yra išpuikimo ir išminties naikinimo programa.

Indija ir Tibetas - kraštai, labiausiai pasižymintys išmintimi. Vadinasi, ten turi augti ir augalai, kažkiek slopinantys prisirišimą prie išminties, prie žemiškumo. Šizofrenija, epilepsija, protinio vystymosi atsilikimas, atminties susilpnėjimas ir kiti psichiniai sutrikimai iš esmės dažniausiai yra sukelti išminties absoliutizacijos, todėl žaidimai, kai vaikas apgaudinėjamas, kai jam kažkas nesiseka, viskas subyra, jam naudingi.

Krikščionybėje didžiausia dorybė, - nuolankumas, sugebėjimas dvasioje išlikti romiam, kai griaunama tai, ką turėjai Žemėje. Pasijansas, kortų išdėstymas išvertus iš prancūzų kalbos reiškia nuolankumą. Iš kubelių statyti pilaites, kurios sugriūna, dėlioti gėlių kompozicijas, imituoti stresus, grėsmingus sveikatai ir gyvybei, būtina kiekvienam vaikui.

- Sakykite, ar šokas elektra gali duoti efektą?

- Šokas, sukeliamas elektra ar insulinu, ir kitos šoko rūšys, naudojamos gydymui, duoda efektą, kai būna nors kiek vidujai pasiruošta. Jeigu įaudrintume žmogų, sukeldami stresą, ir tuojau pat jį nuramintume, tokiais veiksmais atitraukdami nuo Žemės, tai duotų teigiamą efektą. Visos poveikio į vaiką formos, kurias aš pateikiau, naudingos kiekvienam žmogui, jums jos taip pat gali padėti pakeisti save.

Aš prisimenu, kad prieš mirtį žmonės, kurių psichika buvo labai smarkiai pažeista, atsitokėdavo ir sąmoningai suvokdavo, kas vyksta aplink juos. Mirtis suardo kūną ir susijusią su juo sąmonę, bet nuima tik pirmą jos klodą. Po juo yra antras sąmonės klodas, susijęs jau ne su vienu gyvenimu, kitaip tariant, mumyse yra daug sąmonės lygmenų, ir pirmojo, pačio šiurkščiausio, susijusio su fiziniu kūnu, absoliulizacija atjungia gyvybingumo srovę kitiems. Juos apvalant pirmiausia dera persiorientuoti vertybių gradacijos atžvilgiu: Dieviškąsias iškelti aukščiau už žemiškąsias.

- Aš noriu užduoti jums du klausimus dėl mūsų vaiko: viena, ar ji kankinasi, kai jos tokia būsena, ir antra - ar verta ją ištraukti iš tokios būsenos? - paklausė mergytės tėvas.

- Jos sąmonė miega, tačiau siela kankinasi. Tiksliau - kankinasi jos antrasis sąmonės klodas, apimąs ne vieną gyvenimą. Prieš pradėjimą vaiko siela, ateidama iš pomirtinio ar iš mums priešingų pasaulių, mato savo ateitį ir kankinasi. Kai kūdikis gimsta, kančios tęsiasi ir vyksta dvasinių struktūrų valymasis. Todėl kuo ilgiau gyvena ir kankinasi toks vaikas, tuo daugiau apsivalo jo siela.

Jeigu jūs dabar pradėtumėte girtauti ar vartoti narkotikus, sąmonė būtų stabdoma ir jūs mažiau kentėtumėte. Ar verta jus gelbėti nuo narkotikų ir girtavimo, kurie jus suluošins? Aš manau, verta. Vadinasi, reikia ne apskritai atsikratyti kančių, o pakilti virš jų, jas įveikiant.

Kai vaiko sąmonė bus prižadinta, kančių padaugės, tačiau visa tai valys sielą. Matote, dvasinis skausmas ir sielvartas atsiranda darant palyginimą. Norint suvokti gėrį, reikia žinoti, kas yra blogis. Kuo daugiau vystosi mūsų sąmonė, tuo daugiau iškyla vertinimo ir palyginimų sistemų, vadinasi, tuo daugiau kančių ir sielvarto žmogus jaučia. Štai kodėl krikščionybė teigia: "Žinojimas didina sielvartą". Intelekto vystymas sukelia ne tik sielvartą, bet ir palaimingą malonumą. Vadinasi, kiek, sąmonei pabudus, padidės kančios, tiek padidės ir laimė jas įveikiant.

Čia yra dar vienas momentas - kodėl jums duotas toks vaikas?

Praeituose gyvenimuose jūs buvote labai išmintingi, užėmėte aukštą vietą visuomenėje ir likimas jums negailėjo visokeriopos laimės. Kokios laimės? To, kas aplinkinių akyse yra laimės etalonas ir, svarbiausia, galimybės realizuoti tai, kam esi pašauktas.

Kuo žmogus išmintingesnis, tuo jam lengviau kontroliuoti situaciją „aplink save, realizuoti savo norus, ir likimas mielai jam teikia laimę. Bet čia slypi ir didelis pavojus: kuo geriau kontroliuoju situaciją, tuo labiau juntu, kad aš ją visiškai kontroliuoju, tai yra, ląstelė nepastebimai pradeda diktuoti savo valią organizmui, remdamasi asmeniniais siekimais ir poreikiais. Prasideda dvasinių struktūrų degradacija, ir, norint žmogų išgelbėti, reikia sugriauti situaciją, susiklosčiusią aplink jį. Turi prasidėti nepaaiškinami, nelogiški dalykai, turintys atverti žmogui akis, kad jis situacijos nebekontroliuoja. Jeigu jums per likimą atsiųstų žmones, kurie jus fiziškai žemintų, apgaudinėtų, darytų nemalonumus, o jūs dėl savo prieraišų stiprumo to neištvertumėte, tuomet smerkimu ir niekinimu žudytumėte ir tuos žmones, ir save. O jūs esate geraširdžiai, dvasingi, jus reikia apsaugoti, nors jūsų pasaulėžiūra ir ne tokia kaip derėtų. Kadangi jūs romiai nepriėmėte atskirų skausmingų smūgių, jums duodamos situacijos, kurių jūs negalite atsisakyti ir kurios traumuoja.

Gydytojai specialistai apžiūri vaiką ir neranda jokių nukrypimų, o sąmonė vis dėlto faktiškai sustabdyta. Ligos priežasties gydytojai negali paaiškinti, konkrečių rekomendacijų taip pat negali duoti, žodžiu, iš aukštybių jums vis primenama, kad situacijos kontrolė, tai yra jūsų norų realizavimas, visuomet antrinis dalykas, ir, nors ir labai valdytumėte savo aplinką, norėdami išlikti gyvi, jūs turite jausti savo priklausomybę nuo Visatos ir jos Kūrėjo valios.

Kuo didesnę valdžią įgaunate žmonėms, tuo daugiau pažeminimų jums siunčia Dievas. Karaliai ne veltui laikydavo juokdarius, išjuokdavusius jų trūkumus. Kiekvienas žmogus tuo labiau kontroliuoja situaciją, kuo daugiau jis prisilaiko Kūrėjo valios. Kartkartėmis jūs turite išjungti žemišką logiką ir situacijos nekontroliuoti.

Rusijoje tie, kurie vis įpuldavo į tokią nekontroliuojamą būseną, būdavo vadinami paikučiais. Nebūtina į šį procesą visiškai įsijungti pagal formą, bet pagal turinį - būtina. Visame, kas vyksta, jūs turite matyti ir jausti Dievišką logiką. Žmonės turi tarsi išnykti. Jeigu jus nuskriaudė ar apgavo, pirmiausia jūs turėtumėte stengtis tą žmogų pateisinti. Pirmas požymis, kad Dieviška logika jumyse įgauna prioritetą, yra meilės visam pasauliui pajautimas, kuris negęsta jokioje situacijoje, tik didėja. Jeigu jūs tai jaučiate, žinokite, kad jūsų vaikas gauna geriausius vaistus.

Prieš dvejus metus Peterburgo srityje aš pradėjau statyti pirtį, teisingiau, namelį, kuriame būtų galima išsiperti ir ilsėtis. Mes pastatėme sienas ir gegnes. Viskas taip ir stovi iki šiol. Knygos rašymas atėmė visą laiką. Dabar kovo pradžia, mieste maža sniego ir jis palengva tirpsta nuo laukų, supančių miestą. Aš vykstu pažiūrėti, kas liko iš mano pirties. Mes mašinoje dviese. Rankraštis jau baigtas, bet pokalbio tema vis ta pati.

- Mano pažįstamas jūreivis išplaukia į reisą, bet jam kažko neramu. Pažiūrėk, ar gali jam kilti problemų? - klausia mano bendrakeleivis.

- Taip, - atsakau aš. - Jo biolaukas visiškai nekoks, jis labai išpuiko pervertindamas savo gabumus ir laimingą likimą ir prisirišo prie jų. Beje, įdomi detalė - paprastai siela prisiriša prie žemiškumo ir išpuiksta per agresiją kitiems žmonėms ar sau. Agresija kitiems, pavydas, neapykanta, panieka ir smerkimas. Agresija sau - nenoras gyventi, nusiminimas. O jo agresija sau pasireiškia savęs engimu. Šiuo atveju jo žmona jį engia ir jis jai paklūsta. Jr pataria jam, kaip ir ką daryti, moko, kaip gyventi, ir tai gali jam blogai baigtis. Informaciją galima pasiūlyti, bet negalima įkyriai piršti. Nusileisti ir paklusti galima išoriniai, tačiau vidujai paklusti dera tik Dievui. Nenoras dvasiškai kam nors paklusti vadinasi išdidumu, tai dvasinių struktūrų gynyba nuo pasikėsinimų. Jeigu neapsisaugosiu nuo pasikėsinimų nuolatiniu veržimusi į Dievą, tuomet dievu man taps žmogus, duodantis man informaciją, ir pasekmės gali būti sunkios.

Kartą pas mane kaip pacientas buvo karinio dalinio vadas. Jis atvažiavo su visa šeima. Aš pažiūrėjau, kokios jų biolaukų struktūros, ir pasakiau, kad jų giminė ištikta prakeikimo. Kaltas jis, perdavęs savo pasaulėjautą artimiesiems. Jį prieš pusę metų prakeikė moteris; prakeikimas prislėgė visą giminę. Jis papasakojo, kad jo dalinyje sudužo mašina ir joje žuvo du kareiviai. Vieno žuvusiojo motina jį prakeikė. Jis ėjo pas ekstrasensus, tačiau jie niekuo negalėjo padėti ir sakė: "Eik į bažnyčią ir melskis".

- Prakeikimas gelbsti visą jūsų giminę nuo mirties. Jūs pradėjote vadovauti pavaldiniams ne tik išoriniai, bet ir vidujai, ir ėmėtės jų sielas pajungti sau. Mašinoje buvo du žmonės: vienas pagal karmą turėjo žūti, antras - ne. Tačiau jūs, palenkęs sau jo dvasines slniktūras, sužlugdėte jo apsaugą, ir jis taip pat žuvo. Tai labai pavojingas pažeidimas, todėl seka arba visos pažeidėjo giminės pražūtis, arba visos giminės prakeikimas, duodantis šansą išlikti.

Už mašinos lango slenka snieguoti laukai su pavasarinės žemės lopinėliais.

- Zinai, - sako mano bendrakeleivis, - mano sūnus neseniai uždavė įdomų klausimą: "Kaip nugalėti šėtoną?" Aš jam atsakiau: "Negalvok apie žmones blogai, neniekink jų". O sūnus atsako: "Ne, tėti, šėtoną galima nugalėti meile". Aš netgi nežinojau, ką atsakyti.

- Kiek metų tavo sūnui?

- Šešeri.

Šiuo metu apskritai labai daug talentingų, didžio dvasingumo vaikų. Tai būtina, kad žmonija galėtų žengti į rytojų. Valstybė turėtų padėti šiam dvasingumui vystytis.

Beje, apie šėtoną. Atkreipkite dėmesį, kaip apie jį sakė Kristus: "Išgelbėk mus nuo šėtono vyliaus", - jokios neapykantos nei paniekos, kone žaisminga situacija.

Ir ko šėtonas nori suvilioti žmones, ką daryti juos gundo? Gundo kuo daugiau sužemiškėti. Adomas ir Ieva nepaklausė Dievo ir nusidėjo, jie paragavo pažinimo vaisiaus, vadinasi, pažinimas, seksualiniai malonumai - nuodėmė. Tačiau be šios nuodėmės žmonija nebūtų atsiradusi. Vadinasi, viskas, kas yra - žmogus, žemiškos gėrybės, civilizacija ir vystymasis - tai nuodėmė. Bet kodėl ta nuodėmė nepašalinama, nesunaikinama? Tarsi ir galima būtų, ir ne. Kaip čia yra, kodėl tokia keista situacija? Iš tikrųjų viskas gana paprasta.

Jeigu žemiškos vertybės, seksualiniai malonumai, rinktinis maistas ir kiti žemiški malonumai, padedantys protui, tai yra pažinimui vystytis, nebūtų paskelbti nuodėmingais, jie galėtų tapti tikslu, žmogaus sąmonė suleistų šaknis į žemiškumą, vystymasis sustotų ir civilizacija žūtų. Todėl buvo teikiama informacija, kad svarbiausios vertybės nesusijusios su žemiškumu, ir tai sustabdydavo žmogų nuo žemiškų malonumų absoliutizacijos. Todėl ir Mergelė Marija pradėti Jėzų turėjo būdama nekalta. Dieviškumas negali gimti iš nieko, kas žemiška. Tai, kas žemiška, gimsta iš Dieviškumo.

Viena moteris man pasakė: "Aš visuomet dėl savo nemalonumų ieškojau kaltų ir todėl niekinau, smerkiau žmones, blogai apie juos galvojau. O dabar negaliu susilaikyti nesmerkusi ir neniekinusi savęs".

- Tai praeis, - nuraminau ją. - Kai laiko tarpai prasiplečia, blogio ir gėrio suvokimas keičiasi. Jeigu žmogus sėdi ir nenori keltis, jį reikia čaižyti botagu - iš vienos pusės ir padėti jam ir paremti jį, kad greičiau atsikeltų - iš kitos pusės. Ir tą, kuris jį parems, žmogus laikys Dievu, o mušantį jį - šėtonu, nors muš ir parems tas pats, tik mes šito nesuvokiame.

Šėtonas - tai mūsų neteisinga samprata apie Dievą, mūsų pasaulėžiūros ribotumas. Kodėl žmogus sėdi ir nesikelia? Todėl, kad nemato ir nesuvokia, kas vyksta aplink. Taigi jį reikia čaižyti. Tačiau, jeigu jo pasaulio suvokimas išsiplečia, jis atsikelia pats. Prievartinis vystymas pasidaro savanorišku. Vystytis - tai išorinius pasaulio pažinimo šaltinius perkelti į vidų.

Vadinasi, šėtonas pasirodo tuomet, kai vystymas virsta prievartiniu, kai susilpnėja noras savanoriškai tobulintis. Kai žmogus pats sau sukels dvasinį skausmą, kad galėtų vidujai tobulėti, tuomet nebebus reikalingas skausmas iš išorės.

Šėtoną reikia ne sunaikinti ir ne išguiti iš sielos,-o nuolatos su juo grumtis ir jį įveikti. Įveikti jį galima meile. Praeis kiek laiko, ir mes suvoksime, kad blogis neegzistuoja, yra tik netobulumas. Jis atsiranda dėl to, kad nesame pajėgūs visa deramai suvokti, o nesame pajėgūs tada, kai trūksta meilės. Todėl svarbiausia pasaulio pakeitimo versmė yra meilė, duota mums, ir mūsų noras ją padidinti.

Jaunam žmogui, prieš mane sėdinčiam, aiškinu, kad jis prisirišęs prie išminties ir gabumų.

- Būtų gerai, kad retkarčiais jūs pats pakištumėte koją savo sėkmei, elgtumėtės kvailai, leisdamas save apgauti ir skriausti.

Jis stebisi.

- Tačiau juk tai nenatūralu.

- Jeigu jūs turite pinigų ir siela prisirišo prie jų, o jums pataria dalį jų atiduoti: kaip labdarą, bažnyčiai ar vargšams, ar tai normalu?

- Normalu, - sutinka jis.

- Jeigu atiduosite dalį to, ką turite, jums nepaims visko. Prieš duodamas žmogui didelių gėrybių, Dievas dažnai atima iš jo mažas. Ii tas, kas teisingai priima mažą netektį, vertas didelės dovanos. Mokėjimas pralošti smulkmenose - tai mokėjimas išlošti dideliuose dalykuose. Ar sutinkate su manimi?

- Taip.

- Jeigu mokate atiduoti dalį pinigų, kad neužterštumėte sielos pernelyg didele meile jiems, išmokite atiduoti ir dalį gabumų, ir išminties. Tik niekuomet neatiduokite meilės Dievui, tai yra nepraraskite ir neatstumkite Jo nuo savęs.

- O kodėl Biblijoje pasakyta, kad mes gyvename vieną kartą?

- Matote, mes iš tiesų gyvename tik vieną kartą. Mes - tai kūno ir dvasinių struktūrų dermė. Aš mirsiu, ir tokio paties jau nebus. Bus jau kitas kūnas ir netgi siela šiek tiek pasikeis. Todėl mirtis, kaip bet koks žemiškumo naikinimas, - dvipusė, ji drauge ir absoliutaus, ir sąlygiško pobūdžio.

Aiškinu, kad, kai žmogus kažką praranda, kai jis skriaudžiamas n žeminamas, tai yra, griaunamas žemiškumas, jam negalima tik sielvartauti, būti agresyviam ar apgailestauti. Šių dalykų absoliutizacija patologiška, sukelia ligas ir mirtį. Tačiau ir absoliutus vergiškumas - taip pat patologija. Sugebėjimas išsaugoti šias dvi priešingas emocijas - būtina dvasinio tobulėjimo sąlyga.

Bet kadangi anksčiau žmogus buvo silpnas ir tuo pačiu metu jausti priešingus jausmus negalėjo, šios emocijos jam atsirasdavo pramainiui. Todėl vieni žmonės sakydavo, kad didžiausia laimė ir džiaugsmas - turėti žemiškų gėrybių ir malonumų, o kili sakydavo, kad atsisakyti žemiškų malonumų. Visi buvo teisūs. Kai žmogus mirdavo, jis kankindavosi, kęsdavo skausmus, o paskui pajusdavo didžiulę palaimą ir sielos ramybę ir nenorėdavo grįžti atgal prie jokių žemiškų vertybių. Dėl to pomirtiniai pojūčiai rūpestingai buvo saugomi nuo gyvųjų. Žmogus visuomet kovojo su dviem pagundomis. Iš vienos pusės - su panieka žemiškumui ir jo atsižadėjimu, - tai satanizmo įveikimas. Iš kitos pusės - su žavėjimusi tuo, kas žemiška, žemiškų vertybių aukštinimu - tai materializmas. Abi srovės egzistavo realiai, bet paskirai, vieno žmogaus sąmonėje jos negalėjo susijungti. O šiuo metu tai darosi įmanoma.

- Dar būdamas mažas sūnus pradėjo glemžti įvairius daiktus, po truputį vagiliauti. Atsimenu, parke pavedėjau jį į šoną ir pasakiau: "Aš savo rankomis tave pasmaugsiu, jeigu taip elgsiesi". Ar toks pagrasinimas galėjo sukelti problemų?

- Galėjo. Jūs turite suprasti - prievarta niekada nieko neišspręsite. Jeigu jūs bandysite užgniaužti vieną emociją, atsiras kita. Kai žmogus vagia, jis žemina kitus žmones - pažeidžia jų imidžą, likimo siunčiamą laimę ir materialinę gerovę. Tėvui ne galvoj vogti, bet jis niekina tuos, kurie pažemino jo imidžą, pakenkė sėkmei, arba išdidžiai elgiasi su tais, kurie už jį žemesni. O jo vaikai kažkodėl vagia. Jie tiesiog realizuoja tėvų vidinį norą žeminti kitus mintimis ir žodžiais dėl savo gerovės absoliutizacijos. Ūmai spustelėjusi, jūs blokavote vaiko prisirišimą prie imidžo, laimingai besiklostančio likimo ir dėl to sukeltą norą vogti, tačiau jo prisirišimas prie žemiškumo visas suplūdo į santykių plotmę.

Agresija prieš save yra aukštesnis lygmuo, negu agresija prieš kitus, tačiau problemos dėl to neišnyksta. Todėl peržvelgti visą savo gyvenimą, išgyventi jį naujaip ir melstis už palikuonis bus daug efektyviau, negu bandyti griežtais draudimais ir bausmėmis atvesti žmogų į doros kelią.

Mergytei, kurią mama laiko ant rankų, diencefalinis sindromas. Pasąmonės agresija, viršijusi mirties ribą, nukreipta prieš vyrus. Atitinkamai vyksta blokuotė.

- Mes pas jus buvome prieš pusmetį, - pasakoja motina. -Mergytei pagerėjo, tačiau galutinai ji nepasveiko.

- Jūsų dukters puikybė viršijo mirties ribą. Priežastis glūdi jumyse. Jūs dvasiškai prievartaujate vyrą, vis graužiate ir graužiate jį, bandydama pakeisti. Jis praeitame gyvenime buvo labai gabus ir didelio intelekto žmogus. Ir jo išmintį, žemišką apvalkalą jūs padarėte tikslu ir gyvenimo prasme. Šiame gyvenime jam leista realizuoti tik dešimtadalį to, ką jis turėjo aname, o jūs bandote priversti jį būti gabiu ir protingu. Jam tai gali liūdnai baigtis. O jūsų dukra tiesiog sutraiškys bet kokį vyrą, neatitinkantį jos idealo.

- Vadinasi, jeigu mano vyras geria, tai šitaip jis save žemina? - klausia moteris.

- Taip, girtavimas - tai imidžo, - užimamos visuomenėje padėties, gabumų, išminties, - žeminimas. Narkotikai - laimingo likimo žeminimas. Jeigu žmogaus siela prisirišusi prie šių dalykų, jis, norėdamas išgelbėti savo gyvybę, pradeda gerti arba vartoti narkotikus. Todėl pirmiausia jūs turite liautis smerkusi ir niekinusi vyrą, be to, turite melstis, kad meilė Dievui taptų jūsų abiejų gyvenimo tikslu.

- Sakykite, kodėl po apsilankymo pas jus man pasidarė blogiau?

- Todėl, kad visas purvas, buvęs jumyse, pradeda kilti į paviršių. Malda ir meile jūs turite tą purvą paversti švarumu. Galima agresyviai nusiteikti praeities atžvilgiu, jeigu jos gailėsimės arba nepriimsime. Galima - dabarties atžvilgiu, jeigu ją smerksime ir niekinsime, ir reikšime ja nepasitenkinimą. Galima - ateities atžvilgiu, jei jos bijosime, blogai apie ją galvosime ar nuolat svajosime apie puikią ateitį. Pradžioje žmogus keičia savo požiūrį į praeitį, pašalindamas agresiją. Paskui teisingu elgesiu ir pasaulio suvokimu jis pašalina agresiją iš dabarties, galiausiai, melsdamasis už palikuonių sielas, pašalina agresiją iš ateities, ir po to išnyksta ribos tarp praeities, dabarties ir ateities ir pasilieka tik meilės jausmas, platesnis nei materijos, erdvės ir laiko ribos.

Norėdamas subalansuoti kokią nors situaciją, aš turiu pats susitvarkyti. Kai pradėjau užsiiminėti ekstrasensorika ir bandžiau pagerinti fizinę žmonių būklę, supratau, kad mano fizinė būklė taip pat turi būti gera. Aš badavau, stengiausi apsivalyti. Vėliau supratau, kad svarbiausia informacija slypi ne fiziniame kūne ir apvalyti reikia pirmiausia savo sielą, o paskui paciento dvasią. Supratau, kad didžiausias energijos kaupiklis yra ne kūnas, o biolauko struktūra. Vadinasi, veikdami biolauko struktūrą, veikiame ir kūną. Jeigu paveikti nepavyksta, vadinasi, poveikis į biolauko struktūrą nebuvo giluminio pobūdžio. Aš supratau, kad skverbdamasis vis giliau ir giliau į biolaukų struktūras, turėčiau pasiekti svarbiausias informacines struktūras, valdančias Visatą. Per pastaruosius du ar tris mėnesius ėmiau artėti prie šios ribos, tačiau rezultatas buvo visiškai ne toks, kokio tikėjausi. Pasirodė, kad didžiausias informacijos kaupiklis yra ne materija, ne biolaukas, o laikas.

Laikas gimdo erdvę ir materiją. Kai priėjau tokios išvados, netikėtai prisiminiau, kad ir Indijos filosofijoje visko priežastis yra laikas. O pirminė priežastis, tai yra Absoliutas, Dievas, taip pat būva už laiko ribų. Pasirodė, kad pažeidimai laiko atžvilgiu patys pavojingiausi. Laiką taip pat galima padaryti dievaičiu, ir jo sudievinimas atitraukia žmogų nuo Dievo labai subtiliame, nejuntamame lygmenyje.

Pasirodo, kad gėrėjimasis jaunyste, senatvės niekinimas, apgailestavimas, kad senstame, yra vienas pavojingiausių pažeidimų Visatoje. Absoliuto laikas neveikia, laikas ten neegzistuoja, o erdvėje, materialiame pasaulyje laikas aktyviai gimdo materiją ir erdvę.

Norint įveikti laiką, reikia ne sunaikinti materiją ir erdvę, o stengtis, kad įneštas Dieviškumas nesuliptų su žemiškumu. Aš supratau, kodėl Biblijoje parašyta, kad visi žmonės bus kaip Angelai. Ir kodėl žmogus turi įveikti laiką.

Anksčiau, norint pasiekti Dieviškumą, reikėjo sugriauti erdvę ir sustabdyti laiką. Jeigu žmonės sugebės Dieviškumą pateikti į erdvę, tuomet mirtis, - kaip vystymosi faktorius - bus nebereikalinga, kadangi tie palankūs dvasinių struktūrų pakitimai, kurie vyksta po mirties, pasidarys įmanomi ir esant gyviems. Kristaus Atgimimas -nuolatinės Dieviškumo būvos Žemėje simbolis. Šiuo atveju žemiškos kančios ir mirtis nustoja anksčiau turėto savo reikšmingumo.

Suvokti tai, kas vyksta, ne iš karto įmanoma. Būna ir taip, kad mano diagnostikos rezultatai pacientams atrodo nesąmonė ar klaida.

Kartą pas mane užėjo moteris ir pasakė, kad jos sūnus mirė, tačiau ji tuo netiki ir prašo pažiūrėti, ar jis gyvas ir kur jis dabar.

- Aš neieškau dingusiųjų, - atsakiau jai. - Jūs kreipėtės ne tuo adresu.

- Tuomet nors pasakykite, ar jis gyvas, ar ne.

Aš įžengiau į kontaktą su dvasinėmis struktūromis, tačiau pomirtiniame gyvenime jo neradau. Jo siela buvo Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Kodėl jis atsidūrė ten ir kodėl jis motinai nerašo, man pačiam nebuvo aišku.

- Žinote, jis gyvas, - pasakiau jai. - Šiek tiek palaukite, gal jis jums parašys, gal susitiks su jumis.

Tačiau jis neparašė jai laiško, ir jiedu nesusitiko. Po pusės metų paaiškėjo, kodėl. Moteris vėl pas mane atvažiavo ir maldavo, kad aš pasakyčiau bent miestą, kur yra jos sūnus. Nėra taisyklės be išimties. Man reikėjo pasielgti prieš savo nuostatą, kad gaučiau informaciją fiziniame lygmenyje.

- Štai kaip yra. Jis šiuo metu gyvena Tolimuosiuose Rytuose, gerai jaučiasi. Gal tie, kurie pranešė, kad jis žuvęs, suklydo. Gal tas žmogus gavo neteisingą informaciją.

- Man prisiuntė dokumentus iš policijos ir jo daiktus. Taigi, sprendžiant iš visko, klaidos negalėjo būti, jis mirė prieš dvejus metus. O diagnostika teikia informaciją, kad jis gyvas.

Vėl per nuotolį žiūriu fizinę kūno būklę ir matau, kad jis gyvas ir normalus. Energetika gera, kaip kūdikio. Ir man prašviesėja protas, žiūriu jo amžių. Jo amžius - vienerių metų kūdikio. Vadinasi, tai jo sekantis gyvenimas. Aš matau, su kokia viltimi motina laukia mano atsakymo. Tačiau aš niekuo negaliu jai padėti.

- Matote, kai diagnozavau pirmą kartą, mano diagnostika buvo tiksli, tačiau situacija pasirodė sudėtinga. Jūsų sūnus gyvas, tačiau tai jau kitas jo gyvenimas. Jo šiuo metu nereikia ieškoti, jis turi kitus tėvus. Jūs susitiksite su juo, bet jau ne šitame gyvenime. O dabar, kad ir kaip jums būtų skaudu, turite susitaikyti su tuo, kas jvyko. Kiekvieno žmogaus gyvenime ir lemtyje būna tokių dalykų, kiniuos galima pakeisti, ir tokių, kurių jau nebegalima pakeisti. leigu artimiausiame gyvenime jam skirtas koks svarbus vaidmuo, neįmanoma pakeisti jo išėjimo iš Žemės laiko. Išėjimo iš Žemės laiko taškas gali būti tiksliai apibrėžtas, ir tuomet joks žiniuonis nepadės. Tai būna nedažnai, bet pasitaiko. Nežudykite savyje meilės gailėdamasi ir nesusitaikydama su praeitimi, nes iki šiol jūs tebeturite kontaktą su savo sūnaus siela. O nužudydama savo sieloje meilę, kenkiate ir jam.

- Sakykite, jeigu aš atjaučiu žmogų, ar galiu susirgti? - klausia pacientas.

- Galite, - atsakau aš.

- Kažkada aš labai atjaučiau bičiulę, ir visos jos bėdos perėjo man. Vadinasi, tai ne atsitiktina? Aš visuomet turėjau kvailą įprotį pernelyg atjausti kitus, - sako pacientė.

- Todėl, kad sielos gelmėse esate labai išpuikusi ir niekinate žmones. Tai pilnavertiškumo kompleksas. Sustiprėjusi atjauta -intuityvi kova su tuo. Todėl, užuot sunkiai susirgusi ir mirusi, jūs gaunate tik šiek tiek likimo problemų ir tik šiek tiek jums pairo sveikata.

- Vadinasi, būti abejingai taip pat blogai?

- Tai blogiau negu atjausti. Atjauta ir užuojauta - tai žmogiškos emocijos, jos tobulina žmogaus sielą ir sąmonę. Atjauta ir altruizmas gimsta iš vienybės jausmo, o tai jau žmogaus ir Dievo vienybės požymis. Tačiau giliausioje sielos gelmėje kiekvienas mūsų nebe tiek žmogus, kiek Dievo kibirkštėlė, ir tik ten gali būti meilės versmė ir nuostata, kad absoliučiai visa, kas vyksta, yra siunčiama Dievo.

Kitai pacientei aiškinu:

- Galima prisirišti prie pinigų, šeimos, gabumų ir išminties, o galima ir prie savo aukštesnės paskirties. Praeituose gyvenimuose jūs turėjote nuostabių savybių, jomis remdamasi galėjote vesti paskui save žmones ir jiems padėti, tačiau prisirišote prie to, gailėdamasi, kad kai kuo padėti neįstengėte, niekindama tuos, kas trukdė jums tai daiyti, iškalbinėdama sau, kad nepadarėte daugiau. Ir šiame gyvenime dvasiškai jūs prievartaujate žmones, bandydama juos pakeisti ir padaryti sau pavaldžius. Jums atrodo, kad esate protingesnė, gabesnė ir toliaregiškesnė, nors tai iš jūsų jau atimta, kadangi siela prie to prisirišo. Suvokite, kad gyvenimo prasmė negali būti vien tik pagalba žmonėms.

- Atleiskite, - stebisi moteris, - o kas gi?

- Gyvenimo prasmė - meilė Dievui, šio jausmo kaupimas, o pagalba žmonėms - žemiškumo vystymasis ir sukauptos meilės realizacija.

Vieną kartą Pietuose į mane kreipėsi moteris dėl savo vyresnio sūnaus sveikatos. Aš paaiškinau, kad visos tos akimirkos, kai ji ką nors niekino ir smerkė, dar prieš pradėjimą deformavo jos sūnaus charakterį, ir, turėdamas tiek puikybės, jis privalės būti žmonių žeminamas ir ligų kankinamas.

- Sakykite, o kokia sveikata jaunesniojo?

- Jaunesniojo geresnė. Matote, puikybė vyresniajam persidavė dar ir iš tėvo. O jaunesniojo tėvas kitas. 1989 metais jūs mylėjote žmogų ir šis vaikas nuo jo, o ne nuo jūsų vyro.

- Taip, aš mylėjau tuo laiku žmogų, tačiau su juo negyvenau. Taigi, - šypsosi moteris, - atleiskite, bet jūs neteisus.

- Atleiskite, bet aš teisus, - šypsausi atsakydamas jai. - Nuo biolaukų, nuo dvasinės struktūros priklauso kūnas. Todėl vaiko tėvas iš tiesų yra tas, kurį moteris myli ar mylėjo. Be fizinio genotipo, yra biolaukų genotipas, ir jis formuojamas būtent meilės jausmu, o ne situacija. Todėl dažnai vaiko išvaizdai fizinis tėvas turi kur kas mažiau įtakos. Tiksliai apibūdinant, nė vienas vyriškis nėra šimtaprocentinis savo vaiko tėvas. Kūdikio siela, taigi ir kūnas žymia dalimi susiję su motinos jausmais, pradedant nuo kūdikystės, ir vaikas gauna karmą iš to, su kuriuo didelis biolaukų identiškumas. Tačiau tai nereiškia, kad fizinis faktorius čia absoliučiai antrinis. Meilės jausmas nukrypsta į tą žmogų, nuo kurio turi gimti kūdikis, ir meilės atsižadėjimas reiškia būsimo kūdikio atsižadėjimą. Už tai žmogus gali stipriai nukentėti.

Kartą Maskvoje aš tyriau vieną moterį.

- Niekuomet nieko man neskaudėjo, o dabar labai keista savijauta, - sako ji, - ligos dar nėra, tačiau galva svaigsta, viskas plaukia prieš akis, psichologinė būsena prasta.

- Jūsų biolauke - būsimo kūdikio siela, o jūs savo gerovę iškėlėte aukščiau už meilę.

- Vadinasi, man reikia išsiimti spiralę?

- Taip. Kūdikio sielą jūs jau užteršėte, slopindama meilę savyje ir kituose. Slopinote per situacijas, kur ambicijos, gerovė, stabilūs santykiai jums buvo svarbiau už meilės jausmą. Todėl jums reikia melstis ne tik už gimusius, bet ir už negimusius kūdikius. Kūdikis, kuris gims, bus ne nuo jūsų vyro. Ar turite žmogų, kurį mylite?

- Turiu.

- Tad klausykite, vaikas turi gimti nuo jo. Jeigu to nepanorėsite, jums labai smarkiai pašlis sveikata. Jūs taip prisirišusi prie santykių, kad, gyvendama su mylimu žmogumi, pavyduliavimu nužudytumėte save arba jį, todėl jums duotas vyras, kurį gerbiate ir nenorite palikti. Tam, kad gimtų harmoningai išsivystęs kūdikis, jūs suidariusią situaciją turite išsaugoti nepakeistą. Jeigu moteris meilės jausmą iškelia aukščiau už stabilią žemišką gerovę ir yra pasiruošusi jos netekti dėl meilės, kūdikis gimsta harmoningas.

- Sakykite, - klausia mane vienas pacientas, - pirmoje knygoje jūs rašote, kad gailėtis negalima, o sunkiai sergančio gailėtis apskritai pavojinga. Perskaitę jūsų knygą, žmonės sakys: "Aš nusispjausiu į tai, kad aplink žmonės serga, miršta, būsiu sveikesnis". Ir dar neseniai mačiau per televiziją, kaip JAV kūdikiui padarė operaciją motinos įsčiose, ar reikia gelbėti tokius vaikus, juk pablogės žmonijos karma?

Atsakau į pirmą klausimą:

- Artimo atjauta - vienybės su juo požymis, ir tai tobulina ir apvalo sielą. Tačiau vidujai atjauta įsileistina tik iki tam tikros ribos, o tuomet žmogus turi pasakyti: "Dievas taip nori ir, kad ir kaip man skaudu ir baisu, privalau tai priimti". Jeigu taip nenusiteikiame, atjauta įsiskverbia giliau, ir žmogus prisiima dalį karmos to, kurio gailisi. Tačiau pasirodo, kad ir tai labai naudinga. Kai prisiimu sau nuodėmę, kurios nepadariau, man daug lengviau apvalyti sielą ir, užuot gavęs sunkią ligą, aš gaunu lengvą injekciją. Tačiau, jeigu gailestis įsiskverbia dar giliau, tuomet jaučiama skriauda ir įniršis ant viso pasaulio, atsiranda geliantis pojūtis, kad viskas pasaulyje neteisinga. Ir va toks gailėjimas užtraukia rimtą bausmę.

Dabar apie karmos pabloginimą, gimdant nesveikus kūdikius. Aš per nuotolį pažiūrėjau į kūdikį, mergytę, kuriai buvo auglys. Mergytės biolauke tvyrojo vyrų naikinimo programa dėl pavyduliavimo. Auglys buvo užsklendęs šią programą. Operacija, tai yra patiriamos kančios, tęvų meilė, jų dvasinės kančios žymiai apvalė vaiko sielą ir normalizavo situaciją. Gamta mus valo ligomis, kančiomis ir nelaimėmis. Tačiau vis dėlto geriausias apvalymas - meilė. Kai ji plyksteli, netobula virsta tobulu. Tačiau kai viską viršija meilė žemiškumui, siela šiurkštėja ir prasideda poelgiai, apsunkinantys karmą.

Todėl Rytų filosofijoje apvalyti karmą reiškė visiškai atsisakyti norų. Gydyti ligas, epidemijas šios filosofijos požiūriu negalima, nes taip už karmą neatsimokama, vadinasi, padėtis blogėja. Rytuose meilė žemiškumui - blogis ir visas materialusis pasaulis - tai netobulumas ir blogis ir galiausiai jį reikia arba palikti, arba sunaikinti. O krikščionybėje duodamas supratimas, kad meilė žemiškumui - tai gėris, tai laimė. Ji tampa nelaime tada, kai virsta absoliučia vertybe, tikslu. Pasirodo, atsižadėti ir palikti žemišką realybę nėra vienintelė karmos apvalymo sąlyga. Meilės jausmas pakelia sielą virš Žemės ir išlaisvina iš agresijos, karmą apvalo dar geriau. Jeigu žmogus nespėja išugdyti savyje meilės, gali padėti sau, apribodamas savo žemiškumą, tačiau jo nesunaikindamas.

Reikia stengtis gelbėti patį netobuliausią žmogų, nes tai galiausiai išgelbsti visus, tik reikia žinoti, kad gelbėjimas pirmiausia turi būti dvasinis. Jeigu pirmiausia gelbėjimas vyksta fiziniame lygmenyje, vadinasi, reikia skubiai jį pasivyti ir dvasiniame lygmenyje.

- Aš atėjau papasakoti savo problemų, - sako vyras, - tik jos liečia ne mane patį. Papasakosiu iš eilės. Vieną kartą buvau smarkiai radioaktyviais spinduliais apšvitintas ir sunkiai susirgau. Jokie vaistai nepadėjo. Tada ėmiau gydytis kvėpavimo sulaikymu ir apribojimu ir tapau karštu šio metodo šalininku. Visos ligos praėjo. Aš stebėjau apie du tūkstančius žmonių ir jiems padėjau: visų sveikata ryškiai atsitaisė. Tiesa, pastaruoju metu pradėjo dėtis keisti dalykai: fiziškai pačiam ligoniui pagerėja, tačiau mirtis pradeda pjauti jo artimuosius. Ar jūs galėtumėte paaiškinti, kaip čia yra?

- Jeigu siela veržiasi Žemės link, jai apvalyti reikalingos ligos, tai yra mūsų pasąmonė pradeda stabdyti ir sukausto mūsų sąmonę, kad žemiškumo absoliutizacijos procesas būtų apribotas. Ji su mūsų sąmone elgiasi kaip tėvas su mažu vaiku. Tačiau ne tik tėvai gali paveikti vaikus, yra ir atgalinis ryšys, taigi ir sąmonė veikia pasąmonę. Kai jūs ribojate sau maistą, bendravimą, kvėpavimą, suaktyvėja pasąmonės dvasinės struktūros; jos atsiveria. Tai vyksta ir miegant. Tačiau žmogui miegant, jo sąmonė yra užsivėrusi. Ribojant maistą, bendravimą ir kvėpavimą, sąmonė suaktyvėja. Vadinasi, tokioje situacijoje bet kokia programa iš sąmonės į pasąmonę pereina daug greičiau. Jeigu jūs, naudodami šį metodą, meldžiatės, veržiatės į Dievą ir ugdote savyje meilės jausmą, vyksta kardinalus fizinių ir dvasinių struktūrų apvalymas. O jeigu jūs atsigręžę tik į fizinę sveikatą, tai