techninio metodo poveikis šiek tiek kitoks, pasakytume, egoistiškesnis.
Pirmuoju atveju jūsų apsivalymas daro įtaką ir jūsų artimiesiems, ir visiems, kurie su jumis susiję, antruoju atveju apsivalote tik jūs, o juoduliai krenta ant giminaičių ir palikuonių.
Jeigu dvasinės struktūros pavaldžios kūniškoms, pasąmonė -sąmonei, jau pavojinga. Jei siela priauga prie Žemės, ją reikia atplėšti ligomis, traumomis, nelaimėmis, kad ji veržtųsi į Dievą.
Kai kūnas ir viskas, kas su juo susiję, ima irti, tuomet įsijungia Gamtos sukurtas mechanizmas - veržimasis į pirminį šaltinį, susijungimas su juo, peno sėmimasis dvasinėms struktūroms.
Tačiau grynai techniškai atsisakius visų norų, susijusių su žemiška laime, ir kūnui esant sveikam, veržimosi į pirminį šaltinį mechanizmas įsijungia ne iš karto. Į žmogų paplūsta galia, jis Bežino, kur ją dėti, o sąmonė pradeda diktuoti savo valią pasąmonei. Nuo to prasideda magija.
Žmogaus tobulėjimas - tai jo intelekto, proto, kitaip tariant, civilizacijos vystymasis, tai sąmonės galimybių išplėtimas ir jos poveikis pasąmonei. Tačiau norėdamas tobulėti, pilna ta žodžio prasme, žmogus kartu su intelektu būtinai turi ugdyti dvasingumą, dorovinį pradą. Pasąmonė pagimdo sąmonę, religija pagimdo magiją ir mokslą. Magija ir mokslas stengiasi valdyti pasąmonę, ir jeigu jie peržengia leistiną ribą, tai žūsta. Todėl pasaulio pažinimas susijęs su mirtina rizika, vystymasis balansuoja ant katastrofos ribos.
Į mane kreipėsi mano pažįstama:
- Mano situacija labai rimta. Sunkiai susirgusi niekuomet nebuvau, tačiau Visuomet jaučiausi vangiai. Kai aš susipažinau su tavo sistema ir pradėjau save tobulinti, iki sielos gelmių pasikeisti man buvo sunku ir tuomet aš nusprendžiau savo vangumą įveikti magijos technika. Vienas pažįstamas ekstrasensas pasakė, kad aš vampyras ir imu energiją iš vaiko. Tai dabar aš sužinojau iš tavęs, kad vampyras ima energiją iš vampyro, tai yra, jeigu iš tavęs ima energiją, tai tarsi liga ir apsivalymas, o geriausia apsauga nuo vampyrizmo - dvasiškai tobulintis, siekti meilės pilnatvės ir veržtis į Dievą. Prieš du mėnesius to nė girdėjusi nebuvau. Techninis būdas, kurį aš sužinojau, reikalavo nutraukti ryšį su praeitimi, ir aš nusprendžiau tuo būdu pasinaudoti, kad, užuot ėmusi iš kitų, sustiprinčiau savo pačios energiją. O iki tol aš bandydavau išlaikyti sąmonę veiklią miego metu ir vykdyti tam tikrus veiksmus sąmoningai, tai yra tarsi valdyti miegą.
Nutraukusi ryšį su praeitimi, pasijutau daug geriau, silpnumas dingo. Anksčiau aš buvau vidujai prisirišusi prie savo buvusio vyro, po to tapau jam abejinga, jis man taip pat. Šiuo metu galime praeiti vienas pro kitą tarsi svetimi. Tačiau pradėjo mirti mano giminaičiai, o neseniai tą pačią dieną susirgo vaikai. Gal galėtum pasakyti, ar mano naudojami techniniai metodai susiję su giminaičių mirtimis ir vaikų ligomis? Beje, vaikų fizinė būklė pasikeitė. Sūnus dažnai viduriuodavo, dabar, priešingai, dažni vidurių užkietėjimai.
- Pradėsime nuo vyro, - sakau aš. - Žiūrėk, - rodau piešinį. -Šiai jis, o čia - tu. Pažiūrėk, kaip veikia jūsų emociniai biolaukai. Iš tiesų, biolauko lygmenyje properša ir sąlygojama ji vaikų mirtimi. Kas sieja vyrą ir žmoną? Vaikai. Jie įkūnija praeitį, dabartį ir ateitį. Dažnai vaikai iš būsimų gyvenimų jau dabar mus pririša vieną prie kito.
Mūsų tarpusavio santykiai formuoja biolaukų genotipą, kurį turės mūsų būsimi vaikai. Praeitis ir ateitis nenutrūkstamai susijusios. Laikinis žmogaus kūnas remiasi praeitimi, dabartimi ir praeitimi. Iš to sudarytas karmos mechanizmas.
Tavo poelgis dabartyje kartu vyksta ir ateityje, ir, padarydama nuodėmę dabartyje, gauni tokią pačią situaciją ateityje, nebesuprasdama, kodėl taip yra. Veikdami praeitį, veikiame ateitį. Vadinasi, prakeikdami praeitį, prakeikiame ateitį. Jeigu nutraukiame ryšius su praeitimi, nutraukiame juos ir su ateitimi. Mintyse išgyvendami praeitį su meile Dievui ir būdami vienybėje su Juo, saugodami tą meilę ir siekdami jos pilnatvės, gydome savo ateitį. Atsižadėdami praeities ir nutraukdami ryšius su ja, žudome save būsimuosiuose gyvenimuose, žudome savo vaikus.
- Ką gi dabar daryti?
- Pabandyk apsivalyti per atgailą, paprašyk atleidimo už tai, kad tu nutraukei praeities ir ateities vienybę ir sėmeisi energijos iš energetinių praeities ir ateities atsargų. Prašyk atleidimo už tai, kad viso šito pagrindas buvo kūno, o ne sielos interesai.
Ji pažvelgė į mane keistu žvilgsniu.
- Pasakysiu nuoširdžiai, manyje kažkas priešinasi tam. Atgailauti nesinori. Priešingai, norisi išsaugoti gyvybingumo ir lengvumo būseną.
- Tai paaiškinama tuo, kad sąmoningai treniruodamasi, kontroliuodama savo veiksmus sapne, neaprėpdama ir neįvertindama situacijos, tu perviršijai sąmonės kontrolės laipsnį pasąmonei.
Sąmonė susijusi su kūno interesais, ji savo esme egoistinė, o pasąmonė, kuri dirbo darnoje su Visatos valia, persijungė į sąmonės režimą. Kai tik pasąmonės prislėgtumas viršys pavojingą ribą, įsijungs blokuotė, ir sąmonė pradės irti.
Todėl žymiai išaugo psichinių ligų skaičius. Galima sakyti, šis procesas dabar vyksta visos žmonijos mastu. Jeigu nebus sukurtos civilizuoto įsiskverbimo į pasąmonę taisyklės, šis žmonijos vystymosi etapas bus labai sunkus.
- Jūs galite žūti, - aiškinu vyriškiui, sėdinčiam prieš mane. -Pernelyg ilgai puoselejote savyje pranašumo prieš kitus žmones ir išpuikimo jausmą. Susinaikinimo programa jumyse pradeda veikti vis smarkiau. Jeigu nepasikeisite, po metų ar pusantrų galite žūti.
- Aš mirties nebijau, - atsako vyriškis.
- Mirti galima garbingai, kažką įvykdžius Žemėje, o galima mirti pažeminančia mirtimi. Tikriausiai nenorite, kad spyriais jus gintų mirti, po truputį nuo Žemės atplėšdami.
- O kaip atrodo nežeminanti mirtis? Aš jam pasakoju:
- Omarui Chajamui buvo 68 metai. Jo tarnas aprašo, kaip tas vieną kartą skaitė mokslinį traktatą, staiga atidėjo jį į šalį, atsistojo, nuėjęs išsivalė dantis, pasimeldė, atsigulė ir numirė.
Kitas atvejis. Man papasakojo vienas vyras, kad jo seneliui buvo 106 metai, jis visą dieną arė, parėjo namo ir pasakė žmonai, kad jį prižadintų po poros valandų. Kai žmona norėjo jį pažadinti, pamatė, kad jis miegodamas mirė.
- Aš supratau, - sako vyriškis. - Mano žmona serga, su kuo tai susiję?
- Ji labai harmoninga asmenybė, tačiau jus padarė savo dievaičiu, todėl pasiėmė dalį jūsų karmos sau.
- Gerai, - bando suprasti vyriškis. - Jūs sakėte, kad dievinimas, prisirišimas sukelia agresiją. Jeigu greta yra ligotas žmogus, ir aš jį niekinu, smerkiu, ar tai jau požymis, kad aš jį padariau savo dievaičiu ir jo ligos gali pereiti man? Ar kitus žmones niekindami mes galime nejučiom jų juodulius pasiimti sau?
- Žinoma. Įeiti į purvą ir nesusitepti galima tik tuomet, kai mes jo neniekiname ir nesmerkiame.
Susitikimo su žmonėmis metu skaitau raštelius, atsiųstus iš sales. Moteris rašo, kad ją palieka visi vyrai, kad ir kaip ji stengiasi nebūti agresyvi jų atžvilgiu. Aš diagnozuoju jos biolauką ir pradedu aiškinti:
- Jūs nedievinate pinigų ir materialinių vertybių, jūs nedievinate santykių ir padėties visuomenėje, tai yra antrojo žemiškumo lygmens. Jūs neprisirišusi prie trečiojo lygmens: prie išminties, gabumų, laimingo likimo. Jūs Šventąją Dvasią dievinate. Biblijoje pasakyta, kad yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dievas Sūnus - materiali medžiaga, Dievas Šventoji Dvasia tai biolaukas, erdvė. O Dievas Tėvas - tai, kas juos sukūrė ir egzistuoja už laiko, erdvės ir materijos ribų, todėl nejuntamai yra visur.
Jeigu materialumą ir viską, kas su juo susiję, padarysime savo liksiu, tai bus žemiškumo garbinimas, ir dvasinės struktūros degraduos. Jeigu dvasingumą padarysime savo tikslu, kad ir kaip keistą, tai irgi gali nuvesti į dvasios degradaciją.
Žmogus, sudievindamas kito žmogaus šventumą, niekina tuos, kurie ne tokie šventi dvasioje. Nedvasingų, nedorų, netikinčių Dievu niekinimas - tai ir yra Šventosios Dvasios padarymas stabu. Žmogus, kaip stabą dievindamas Šventąją Dvasią, darosi žemas.
Žmogus, kuriam rūpi tik materialinės vertybės, tampa gobšus, neprincipingas, neapkenčiantis. Tačiau jeigu žmogus gyvena tik dvasingumu ir niekina žemiškumą, tuomet jis nepastebimai prieina Išvados, kad sielos apvalymui galima viską, kas žemiška, naikinti, iskaitant ir žmonių civilizaciją. Todėl vidujai atsižadėti meilės ar ką nors smerkti Visatoje negalima. Visa tai Dievo išraiška. Panieka netobulam, žemam žmogui dvasią užpildo didžiule agresija, ir žmogus žudo kitus ir save, netgi nesuvokdamas kodėl.
Per agresiją žmogus prisiriša prie Žemės. Anksčiau maniau, kad stipriausiai žmogus prisiriša prie jos per neapykantą ir kitam linkėdamas mirties. Ir tik tirdamas sunkias patologijos formas, įsitikinau, kad pati pavojingiausia agresija yra subtiliojo lygmens agresija.
Pradžioje aš pamačiau, kad ne neapykanta ir nuoskaudos, o smerkimas sukelia biolauko onkoinformaciją. Paskui palygindamas ir tirdamas, pastebėjau, kad panieka dar pavojingesnė už smerkimą.
- Žiūrėkite, - aiškinu pacientui, - jūs įsibėgėjote ir nušokote du metrus, paskui dar ir dar kartą kalno šlaitu. Per valandą įveiksite šimtą metrų ir beprotiškai pavargsite, o mažais žingsneliais, neskubėdami per tą laiką įveiktumėte kilometrą.
Panieka - tai nepastebimi, neskubūs žingsneliai, nesukeliantys pastebimo nuovargio, tačiau sielą luošinantys daugiausiai. Kadangi jie vyksta be perstojo, tai ir giliausiai įsiskverbia į charakterį.
Kurį laiką aš galvojau, kad panieka - pati pavojingiausia sielos užterštumo forma. Paskui pasirodė, kad yra dar pavojingesnių. Smerkimo pagrindas yra panieka, paniekos pagrindas - meilės žmogui atsižadėjimas. Tyro meilės jausmo kitiems žmonėms atsižadėjimas sukelia agresijos bangas.
Pirmojoje knygoje, intuityviai jausdamas, kaip tai svarbu, parašiau, kad pavojingiausia savyje nužudyti meilę. Svarbiausias požymis, pagal kurį aš nustatau biolauko onkoinformaciją - meilės pilnatvės lygmuo. Vidinis meilės žmonėms atsižadėjimas, įtvirtintas pasaulėžiūroje ir charakteryje - tiesioginis kelias į onkologiją ir kitas ligas.
Man skambina pažįstamas:
- Paaiškinkite, o ką reiškia Jėzaus Kristaus žodžiai: "Mylėk savo artimą kaip pats save"?
- Visi Kristaus pamokymai nukreipti ne į kūną, o į sielą. Mes išoriškai pykstame, neapkenčiame, smerkiame, o vidujai turime mylėti vienas kitą, nes ten mes visi vienodi. Ir jeigu sieloje nėra meilės, į ją ateina smerkimas ir nuoskauda, o žudydami vienas kitą subtiliame lygmenyje, žudome save ir savo vaikus, nes čia mes -vienovė.
Dabar apie tai, kas svarbiausia - kada meilė palieka sielą ir kada ji sieloje klesti? Meilės jausmas - tai vienybės su Dievu jausmas. Vienybės su mylimu žmogumi jausmas yra antrinis. Jėgų mylėti kitą žmogų semiamės iš meilės Tam, kuris mus sukūrė. Vadinasi, be perstojo rūpinimasis, kad stiprėtų kontaktas su Tuo, kas mus sukūrė, be perstojo stiprina meilės jausmo aukštumą mūsų sieloje. Mūsų siela ir kūnas sveiki tol, kol siela, pilna tikėjimo Dievu ir meilės Jam.
Gelmėse, subtiliuosiuose lygmenyse, yra tik meilė - žodžiu, aukščiausia vienybė. Ir kuo daugiau meilės žmogaus sieloje, tuo jis arčiau Dievo. Kai 1991 metų vasarą man diagnozė dar nebuvo tiksliai nustatyta, aš uždėdavau delną ant auglio ir vis kartodavau žodį meilė.
Mes visus žmones mylime, ir net jeigu jie staiga nei iš šio, nei iš to ima mus skriausti ir įžeidinėti, o mes vidujai išsaugome jiems meilę, tai jau mylime juose Dievą. Meilėje kiekvienam žmogui visuomet yra du klodai - meilė jo žemiškam apvalkalui ir meilė Dieviškajai esmei jo viduje.
Norint sustiprinti meilę svarbiausiam dalykui, esančiam žmoguje, jo esmei, žemiškumas periodiškai turi būti griaunamas.
Sugebėjimas visas jėgas perkelti nuo antraeilių dalykų į svarbiausius tai sugebėjimas pačiam apsivalyti ir kitus apvalyti. Kiek žmonija sugebės išsaugoti savo sieloje meilę, tiek jai bus atvertas rytojus.
Man pranešė, kad moteris savo problemas pasakė per telefoną, jos dukra pradėjo užsiiminėti joga ir iš pradžių jai ėjosi gerai, o vėliau smarkiai pablogėjo psichika. Dabar jai protas aptemęs, ji reanimacijoje. Aš žiūriu, kas nutiko, ir po kiek laiko kalbuosi telefonu su motina, paskambinusia antrą kartą.
- Norint turėti daug pinigų, reikia suprasti, kad j kapą jų nenusineši, ir suvokti, kad jų teikiama laimė labai sąlygiška. Indijos filosofijoje žemiškos laimės absoliutizavimas blokuojamas pradinėmis nuostatomis. Visas materialusis pasaulis - tai maja, Iliuzija, todėl nesą jokio tikslo prisirišti prie jo ir jį mylėti. Tai išvysto didelius gabumus ir išplečia žinojimą, duoda didžiulį dvasingumo skrydį. Tačiau galiausiai siela, niekinanti kūną, pasidaro nevaisinga, stabdomas žemiškų aspektų vystymasis, civilizacija pradeda nykti. Ir tolimesniam vystymuisi reikia atsisakyti ankstesnės formos, tai yra turi pasirodyti filosofija, atsižadanti Šventosios Dvasios ir orientuota į žemiškas vertybes. Atplėštos viena nuo kitos dvi priešingybės abi žūtų. Rytų ir Vakarų orientacijos buvo sungiamos originaliu būdu - karmine emigracija. Žmogus vieną ar keletą gyvenimų gyveno Rytuose, o paskui – Vakaruose.
Tiesioginė emigracija, žinoma, taip pat turėjo reikšmės, bet būdavo daugiau formalaus pobūdžio. Taigi, jei europietis praeitame gyvenime gyveno Rytuose ir praktikuodavo dvasingumą, šiame gyvenime anos jo pratybos duodavo aiškų teigiamą efektą, bet tik griežtai prisilaikant dorovinių principų, nes žemiškasis aspektas jau įjungtas.
Mistinėse sektose buvo plačiai taikomi metodai, kaip apriboti kūną, atsisakyti kūniškų norų ir poreikių. Neturint atitinkamo pasiruošimo, užsiimti Rytų pratybomis europiečiui labai pavojinga.
Rusijoje buvo periodas, kai tam tikrą laiką priešybės egzistavo greta ir formavosi būsimosios žmonijos ateities mąstymo modelis, tai septintojo dešimtmečio pradžia, kai susvyravusi komunizmo idėja liovėsi smaugusi kapitalistines tendencijas. Tai buvo mažoji Rusijos Atgimimo epocha. Būtent taip paaiškinamas tuo laikotarpiu mokslo, meno ir kultūros suklestėjimas. Šiuo metu Rusijoje reikės visa tai pakartoti, tik didesniais mastais. Beje, tokio atgimimo užuomazga buvo pasirodžiusi trečiojo dešimtmečio pradžioje, NEPo laikotarpiu, tada taip pat buvo ryškiai sušvitęs menas ir mokslas. Taigi septintajame dešimtmetyje Rusijoje daug kas pradėjo žavėtis Rytų filosofija ir dvasinėmis pratybomis ir daug kas iš susižavėjusių pateko į psichiatrines klinikas. Šiuo metu vyksta tas pat.
- Kad galėtumėte padėti dukrai, - kreipiuosi į motiną, - jums reikia pačiai apsivalyti, o paskui melstis už dukrą. Visas
Gen. time: 0.0733
© xneox.com