Senelių pamokos anūkams, kaip taupyti šilumą

http://g1.delfi.lt//images/pix/347x210/2f042db5/file59292349_f8b63031.jpg

Lietuviai kaimuose buvo išradingi ir turimų išteklių be reikalo neeikvodavo – jau nuo seno buvo žinoma, kad dūminė pirkia sutaupo kur kas daugiau šilumos, nei namas su kaminu, molinis tvartas taip pat gali būti šiltas, jei į sieną pridėsi šiaudų ar spalių, o miesteliuose vakarėjant žmones eidavo pasivaikščioti, taip taupydami žvakes, o vėliau ir elektrą.

„Senovėje lietuviai naudojo ekologiškas statybines medžiagas – medį, nedegtas plytas, kurioms paruošti nereikia sudeginti daugybės medžių. Pastato stogas dažnai buvo dengiamas šiaudais, nes tai ir nebloga šilumos izoliacija, o auginant javus, rugius šiaudų buvo gana daug atliekamų. Luboms buvo naudojamos kitos atliekos – spaliai: ant spalių sluoksnio buvo dedamas molio sluoksnis ir tokiu būdu įrengiama iki šiol nepralenkiamas izoliacinis sluoksnis, nes spalių nemėgsta pelės, tuo tarpu stiklo vatoje jos puikiai gyvena", - pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei ir informacijai dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Pasak jo, namų sienos dažnai buvo statomos iš rąstų, nes jų didelė varža, o plyšiai buvo užkamšomi ir užtepami moliu.

„Tarpus tarp rastų užkamšydavo baltomis samanomis, nes manyta, kad jos geriausiai laiko šilumą ir į statinį neįsimeta jokie pelėsiai. Dabar baltosios samanos yra saugomos. Dar plyšius galėjo kamšyti pakulomis, bet jos buvo brangios. Kartais, kai rąstai būdavo plokšti, tarp jų dėdavo austą milą, o rąstus sutvirtindavo išgręždami skyles ir įkaldami kuolą. Be to, kai vėliau pradėti naudoti varžtai, pastebėta, kad medis aplink metalą pradeda pūti, nes metalas rūdija", - aiškina E. J. Morkūnas.

Lietuvių kaimo namų statybą išmanantis specialistas pasakoja, jog paprastai lubos name buvo gaminamos iš medžio, tačiau grindims medis naudotas tik turtingesnėse vietovėse.

„Troboje buvo asla, tai - labai patogus paviršius, pavyzdžiui, jei vaikas palikdavo balutę, šeimininkė buvo paruošusi sauso smėlio, juo pabarstydavo, tada smėlį sušluodavo ir išmesdavo – tai daug laiko neužimdavo ir greitai pavykdavo sutvarkyti tą šlapią vietą. Medinės grindys, pavyzdžiui, čia, Rumšiškėse, buvo dedamos nuo XIX a., nes atvažiuodavo poilsiautojai ir jiems reikėdavo „mandrų" grindų. Bet paprastai dėl grindų buvo konfliktas tarp šeimininko ir šeimininkės, nes šeimininkė norėjo medinių grindų, o šeimininkas sakydavo, kad grindys bus supūdytos, nes yra nuolat plaunamos", - sako muziejininkas.

Už didelius langus – mokesčiai

Langai kaimo troboje buvo ne tik šviesos šaltiniu, bet ir ženklu, kiek kaimiečių šeima turi pinigų. Kuo didesnis langas – tuo brangiau jį kainuodavo įrengti, be to, pro lango viengubus stiklus išeidavo daug šilumos.

„Su langais buvo gana problemiška, tačiau sugalvoti du dalykai: jeigu jau tu turi daug pinigų dideliems langams, kai kur ir mokesčiai buvo didesni, tačiau papildomai šilumos izoliacijai buvo naudojamos langinės, o dar tarp tarp langinių ir langų nuleisdavo pintą kilimėlį. Ilgą laiką langai buvo viengubo stiklo, vėliau atsirado dvigubi stiklai", - dėsto E. J. Morkūnas.

Anot jo, paprastai žiemą buvo atidengiamas vienas langas, kad dienos šviesos pakaktų pasišviesti, o kiti laikyti uždengtais.

„Žinoma, buvo tamsu, bet žmonėms teko kažko atsisakyti. Be to, žmonės racionaliai naudodavo dienos šviesą. Kai aušdavo - keldavosi, kai temdavo - guldavosi. Miestuose netgi buvo vadinamoji pilka valanda, kai žvakės ar elektra nebuvo degamos ir visi eidavo po miestelį ratais pasivaikščioti, pasižmonėti, vien tam, kad be reikalo nedegti šviesos, ypatingai, kai elektra brangiai kainavo", - sako E. J. Morkūnas.

O šaltą žiemą į troba buvo atvedami ir gyvuliai, ypač jaunikliai ir paukščiai.

„Kai būdavo šalta, kiauliukai buvo šeriami virtuvėje, kad ėstų šiltą jovalą, į trobą galėjo būti atvedami ėriukai ar vištos įkurdinamos po krosnimi - nuo to ir žmogui šilčiau buvo. Aišku, dabar žmonės nustemba, kaip taip galima, tačiau kai šiuolaikiniuose butuose laikomi karališki dogai ilsisi ant lovos, tai būna jau „necūdnas" reikalas", - pasakoja muziejininkas.

Jis sako, kad ir kitos tautos, pavyzdžiui, vokiečiai ar rusai, priklausomai nuo regiono, virš tvartų įrengdavo gyvenamąsias patalpas, nes taip buvo šilčiau.

„Tvartų žmonės nekūrendavo, nes gyvuliukai juos prišildydavo, kartais į juos ir žmones ateidavo pasišildyti, vokiečiai ir rusai, žiūrint kokiame krašte, gyvenamas patalpas virš tvartų įrengdavo, tad tai, jog Janas Dlugošas juokėsi, kad mes su gyvuliais gyvename, buvo aiški tendencija – gyventi su gyvuliais buvo gerai ir tai darė ne viena tauta", - dėsto E. J. Morkūnas.

Ekonomiškiausios – dūminės pirkios

Muziejininkas pasakojo, jog Lietuvoje dūminių pirkių šalininku buvo vienas pirmųjų valstiečių, Rusijos imperijoje baigęs aukštąjį mokslą - Mikalojus Katkus.

„Jis buvo labai inteligentišku žmogumi ir sakė, kad dūminės krosnys yra ekonomiškesnės energetiniu požiūriu negu tos su dūmtraukiu, nes dūmų temperatūra viršuje siekia apie 300 laipsnių, kurie metami laukan nepanaudoti, o tuo tarpu dūminė krosnis nieko laukan nemeta", - teigia E. J. Morkūnas.

Dūminė krosnis buvo kūrenama sausomis malkomis, o kol medis degė, buvo atidaromos durys arba aukštinis lubose. Be to, tokio tipo trobose dėl dūmų nykdavo ir parazitai.

„Tačiau dūmines pirkias išgyvendino merginos. Kai jos nueidavo į bažnyčią, visi užuosdavo, kad toji pana tai jau iš dūminės atėjo ir bernai į jas mažiau žiūrėdavo. Nors bernai tuo metu kvėpindavosi žibalu, kad jie būtų bernai prie motoro, o ne šiaip kokie - tokie buvo kaimo papročiai ir požiūris. Dūminės pirkios vienu metu buvo paplitusios visoje Lietuvoje, o sunykus baudžiavai jų pradėjo mažėti. Pirmųjų krosnių su dūmtraukiu kaminas išeidavo tik virš lubų, o vėliau ir virš stogo. Kai dūmai išeidavo virš lubų, juos ištraukdavo skersvėjis per dvi angas stoge – čiukurus. Krosnių kaminas dažniausiai buvo mūrijamas iš molinių nedegtų plytų, o Žemaitijoje dažniausiai buvo išdrožiamos kartys ir apdrebiamos moliu", - aiškina E. J. Morkūnas.

Jis pasakoja, jog ir muziejuje dabar kartais užkuriamos dūminės pirkios, tačiau prie jų reikia priprasti, nes dūmai gana įkyriai graužia akis, o sienos yra juodos kaip smala, tad viduje nekabinami neįrėminti paveikslai ar grafikos darbai.

"Lietuviai, taupydami ir tvartus statydavo iš molio, nes taip buvo pigiau nei statyti iš medžio. Pamenu, jog ir mano seneliai turėjo didžiulius molinius tvartus, kurių sienos storis - 50-60 cm, o į sienos vidų dėdavo šiaudų arba spalių. Lietuvoje buvo ir molinių malūnų, nors Europoje jų nerasta. Aišku, moliniai malūnai buvo statomi Lietuvoje ir dėl to, kad pigiau, ir dėl to, kad šio amato tradicijos Lietuvoje buvo labiau išvystytos. Nors esu skaitęs, kad lietuvaičiai iš Suvalkijos yra važiavę į Ukrainą pasisemti patirties, kaip statyti molinius namus, kai tereikėjo tik iki Šiaulių pusės nuvykti ir būtų radę tų molinių namų, net pramoninių pastatų, buvo ir dviaukščių", - dėsto muziejininkas.

Tačiau jis primena, kad kaime gyvenamieji moliniai namai buvo neturto ženklu ir tokie ūkininkai buvo pravardžiuojami, nes kaime būti ne tokiu kaip visi buvo nelabai gerai.

„Paskui ir kokią pavardę sugalvodavo, už kurią net proanūkiai pykdavo", - sako E. J. Morkūnas.

Panaudodavo ir vėją

Kai elektros nebuvo, o ne kiekvienas ūkininkas turėjo pakankamai arklių ar jaučių, kurių jėga galėtų būti panaudojama girnoms sukti, Lietuvos kaimuose buvo statomi stiebiniai vėjo malūnai su burėmis. Tokie malūnai paprastai turėdavo medinę „uodegą", už kurios paėmę keli vyrai malūną atsukdavo į vėją.

„Visas malūnas stovi tarsi kompaso rodyklė – ant vieno taško ir, kad jis neklibėtų, dar yra įrengtas apskritas molinis pamatas. Stiebiniai malūnai liaudyje dar vadinami ir ožiniais, ir bobmalūniais. Tas stiebas ant kurio laikosi visas malūnas dažniausiai būdavo iš ąžuolo ir vadinamas boba arba karaliumi, nes ir vienas, ir kitas yra labai svarbūs. Ant malūno stiebų dar buvo kabinamos burės, dažniausiai siūtos iš senų maišų, tačiau kartais ilgais žiemos vakarais bures ausdavo malūnininkų žmonos. Kai pakildavo labai didelis vėjas ir akmenys kočiodavosi, malūnas veikdavo ir be burių", - juokauja liaudies kultūros žinovas.

Pasak jo, vėliau stiebinus malūnus ėmė keisti vadinamieji olandiški arba kepuriniai malūnai, tačiau kaimuose žmonės statydavo ir mažus malūnėlius – vos aukštesnius už žmogų.

„Jei stiebinio malūno pajėgumas, kurio vieno sparno ilgis apie 9 m., galia yra apie 6 kilovatus, o maišą miltų jis sumaldavo per valandą, tai mažasis aštuonsparnis žmogaus dydžio malūnėlis maišą galėjo malti ir pusdienį. Bet vis diedukui nereikėjo pačiam sukti – tinginys yra progreso variklis", - svarsto E. J. Morkūnas.

Pasak jo, stiebinis malūnas buvo panašus pajamų šaltinis kaip ir 14 hektarų žemės. Esą jeigu vienam sūnui palikdavo 14 hektarų žemės, o kitam – malūną, abu buvo patenkinti. O savo turtą lietuviai saugodavo – kartais statiniai buvo dažomi, taip siekiant užtikrinti jų ilgaamžiškumą.

„Dažai buvo naudojami tam, kad stabdyti puvimą, aišku, tai taupydavo ir energiją, nes kai medis greitai supūdavo, vėl reikėjo naudoti medžiagas ir jėgas sparnams gaminti ar remontuoti, nes ir su kirviu daug mosuoti reiškia daug energijos naudoti – tenka daugiau lašinių suvalgyti", - šmaikštauja E. J. Morkūnas.