Šėtono Biblija (Nepilna)

Anton Szandor La Vey

Leidėjų žodis

1. Pratarmė (Bertonas Vulfas)

2. Pratarmė (Antonas Šandoras La Vėjis)

3. Prologas

4. Devyni Šėtono įsakymai

5. Šėtono knyga

6. Ieškoma Dievo – gyvo arba mirusio

7. Dievu, kurį garbini gali būti tu pats

8. Kai kurie naujos šėtono eros požymiai

9. Pragaras, Velnias ir kaip parduoti savo sielą

10. Velnių vardai

11. Meilė ir neapykanta

12. Satanistinis seksas

13. Ne visi vampyrai geria kraują

14. Nuolaidžiavimas…bet ne prievarta

15. Žmogaus aukojimo klausimu

16. Gyvenimas po mirties siekiant patenkinti ego

17. Religinės šventės

18. Juodosios mišios

19. Satanistinės magijos teorija ir praktika

20. Trys satanistinio ritualo tipai

21. Ritualinis kambarys

22. Satanistinės magijos praktikavimo sudėtinės dalys

23. Vienuolika satanistinių taisyklių žemėje

24. Devynios satanistinės nuodėmės

LEIDĖJŲ ŽODIS
Mūsų gimtąja kalba pasirodo neįprasta knyga. Ją parengti paskatino antrojo tūkstantmečio pabaigos mūsų žmogaus, ypač jauno, smalsumas. Kaip gerai žinome ir patiriame, dabarties žmogus domisi absoliučiai viskuo. Jis, nepaisydamas jokių tabu, savo protu braunasi į visas materialiosios ir dvasinės tikrovės puses. Viena tokių sričių, kuriomis nūdien domisi ypač jaunimas, yra šiuolaikinės filosofinės religinės sistemos. Jos dažnai vadinamos netradicinėmis religijomis arba sektomis. Kai kurios jų, atsiradusios ankstesniais šimtmečiais, tapo populiarios ypač mūsų laikais. Viena tokių yra satanizmas. Parengdami publikacijai šią Vakaruose labai populiarią Antano Šandoro La Vėjo knygą, leidėjai ir siekė duoti besidominčiam skaitytojui galimybę iš pirmųjų šaltinių susipažinti su satanistine filosofija ir su jos išpažinėjų bei šalininkų gyvensena.

Mes tik truputį sustosime prie šios sektos pavadinimo kilmės ir prasmės.

Žodis “Satanizmas” kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio “satanas” - šėtonas, velnias. Anot daugelio religijų mokymo, tai “piktoji dvasia”, “prieštaraujantis” (etimologinė žodžio reikšmė) dievui, viso pasaulyje esančio blogio kaltininkas, vedąs žmones į įvairius nusikaltimus - “nuodėmes”, pragaro valdovas.

Tikėjimas į įvairias blogas ir geras dvasias atsirado pačiuose ankstyvuosiuose religijos egzistavimo etapuose, pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Blogųjų dvasių veikimu tuometiniai šamanai, pirmykščių religijų dvasininkai, aiškino visas žmonių nelaimes. Irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, formuojantis visuomenėje pavaldumo ir viešpatavimo santykiams, žmonėms kilo mintis, kad ir dvasių pasaulyje tokia pat hierarchinė tvarka: yra geros ir blogos dvasios, viešpataujančios ir tvarkančios bei valdančios kurią nors vieną buities sritį. Monoteistinių (vieną dievą išpažįstančių) religijų atsiradimas pagimdė požiūrį, kad yra ne tik Dievas, bet ir viena vyriausioji blogio dvasia - Šėtonas - viso blogio pasaulyje šaltinis. Paraleliai vystėsi ir vaizdiniai apie žemesnio rango “blogio nešiotojus”, “piktąsias dvasias”, vadinamas “demonų”, “velnių”, “nelabųjų” ir pan.vardais.

Tikėjimas šėtonu ir velniais labai naudingas religijoms egzistuoti ir klestėti. Teisingai apie tai rašė XVIII a. prancūzų švietėjas materialistas P.Holbachas (1723-1789): “Velnias - tai gudriausias dangaus rūmų ministras, pagrindinis dantratis bažnyčios mechanizme … Religija dėkinga velniui už daugelį pamaldžių žmonių, nes jei nebūtų velnio, žmonės niekad ir nepagalvotų nei apie Dievą, nei apie jo kunigus”.

Taigi, šėtonas, velnias mokslo požiūriu, nei daugiau nei mažiau kaip vaizdinys, atsiradęs primityvaus pirmykščio žmogaus sąmonėje, siekiant išsiaiškinti blogio kilmę ir jo egzistavimo žemėje priežastis.

Nebūdami nei sektantais - satanistais, nei satanizmo filosofijos šalininkais, knygos parengėjai tesiekė (kartojame) tik besidomintį skaitytoją supažindinti su viena šiuolaikinių antikrikščioniškų religijų.

Atidus skaitytojas pastebės, kad satanizmo filosofijoje yra objektyviai teisingų pasaulėžiūrinių teiginių ir jais grindžiamų bendražmogiškosios moralės principų: aklo tikėjimo neigimas, kai kurių prietarų, veidmainystės smerkimas, viduramžiškosios askezės kritika, asmenybės laisvės ir orumo gynimas ir kt. Tačiau kartu negalima bus nepastebėti, kad bet kurios religijos (ar tai būtų tikėjimas Dievu, ar velniu) išpažinimas ir praktikavimas yra duoklė prietarams. Juk tikėjimas magija (tieks “baltąja”, tiek “juodąja”), kerais, burtais, užkeikimais, kuriems tokia svarbi vieta suteikiama satanizme, yra lygiavertis tikėjimui maldų (“šventų užkeikimų”) ir kitų ritualų (įvairių “šventinimų”, “laiminimų”, “sakramentų” apeigų) galia. Negali nesukelti abejonių ir paskatinti kritiškai įvertinti taip pat kai kurie satanistų gyvenimo būdo principai, kaip antai: žmogaus pataikavimas kai kuriems su visa gyvūnija bendriems fiziologiniams instinktams, nejautri ir net niekinanti pažiūra į fiziškai ir dvasiškai silpną, socialiai neapsaugotą žmogų, kietaširdiško individualizmo bei tam tikro egoizmo gynimas ir įteisinimas, ne objektyvi kritika, o grubus tyčiojimasis iš kitaip galvojančių žmonių įsitikinimų ar atitinkamo jų elgesio ir kt.

Norime tikėtis. Kad skaitytojas ir tai, ir daug ką kitą gerai apmąstys ir teisingai įvertins. Šį savo kuklų darbelį skiriame anaiptol ne lengvabūdžiams mėgdžiotojams.

Pagaliau, tegul malonusis skaitytojas žino, kad pateikiama knyga yra vertimo vertimas. Jau kaip tokia ji negali būti tobula. Nors, stengdamiesi kuo tiksliau perduoti autoriaus požiūrį, palikome netgi tekste rastą didžiųjų raidžių vartojimą, neatitinkantį lietuvių kalbos rašybos dėsnių, jaučiame, jog neišvengėme ne nuo mūsų priklausančių netikslumų, o gal ir kai kurių klaidų. Už trūkumus nuoširdžiai atsiprašome. Jei leidinys susilauks atitinkamo skaitytojų dėmesio ir atsiras poreikis, ateityje stengsimės knygą patobulinti.

1. Pratarmė (Bertonas Vulfas)
Knygų Autoriaus: “Hippi”, “Hitleris ir nacistai”, “Velnias ir daktaras Noksinas”, “Mirtininkų perpildyta kamera”, “Velnio keršytojas: Antano Šandoro La Vėjo biografija”

Kartą, 1967 m. žiemos vakarą, aš važiavau per visą San. Franciską paklausyti Antano Šandoro La Vėjo paskaitos, skaitomos Seksualinių laisvių lygos atvirame susirinkime. Aš buvau susidomėjęs laikraščių straipsniais, kuriuose jis buvo vadinamas ne kitaip kaip “Juoduoju Popiežiumi” šėtono bažnyčios, kurioje krikštas, santuoka ir laidotuvės pašvęsti Velniui. Aš buvau laisvas žurnalistas ir pajutau, kad La Vėjis ir jo pagonys gali būti neblogo straipsnio tema. Redaktorių žodžiais tariant, “Velnias pakiša tiražą”.

Aš nusprendžiau, kad straipsnio pagrindinė tema turi būti anaiptol ne juodųjų menų praktika, nes šiame pasaulyje jau seniai nebėra nieko naujo. Velnio garbintojų sektos ir vuduistiniai kultai egzistavo anksčiau už krikščionybę. XVIII a. Anglijoje trumpą laiką garsėjo Pragaro ugnies klubas, per Benjaminą Frankliną turėjęs ryšius net Amerikos kolonijose. XX a. pradžioje spauda pasakojo apie “paties nedoriausio pasaulyje žmogaus” Elisterio Kraulio veiklą, o 3-ame ir 4-ame dešimtmečiuose užuominos apie kažkokį “juodąjį ordiną” pasirodė Vokietijoje.

Prie šios santykinai senos istorijos La Vėjis ir jo šiuolaikinių faustiečių organizacija prirašė du visiškai naujus skyrius. Pirma, skirtingai negu tradiciniai šėtoniškieji sambūriai burtininkų folklore jie šventvagiškai prisistatė kaip Bažnyčia, pasisavindami terminą, anksčiau vartotą tik krikščionybės atšakose. Antra, jie išėjo iš pogrindžio, užsiimdami juodosios magijos praktika atvirai.

Užuot iš anksto susitaręs su La Vėju dėl jo eretiškų naujovių aptarinėjimo, kas paprastai būdavo pirmas žingsnis mano tyrinėjimuose, aš nusprendžiau pasižiūrėti ir jo paklausyti kaip neprisistatęs žmogus iš publikos. Kai kuriuose laikraščiuose jis būdavo pristatomas kaip buvęs cirkuose bei karnavaluose liūtų dresiruotojas ir fokusininkas, kuriame čia žemėje įsikūnijęs pats Velnias. Todėl pradžioje aš norėjau nustatyti, ar jis tikras satanistas, ar apsimetėlis, šarlatanas. Aš jau buvau susidūręs su okultinio verslo žmonėmis rampos šviesoje. Beje, vienu metu aš nuomojau butą pas Džinę Dikson ir pasinaudojau turima galimybe apie ją parašyti anksčiau negu tai padarė Rūta Montgomeri. Bet, turėdamas galvoje visus okultistus apgavikus, veidmainius ir šarlatanus, aš neeikvočiau nė penkių minučių aprašinėti jų triukų įvairioms formoms.

Visi okultistai, su kuriais man iki šiol tekdavo susitikti arba paklausyti, buvo tariami aiškiaregiai, pranašai ir raganiai su savo apgaulingais mistiniais sugebėjimais, kurių pradmenys glūdėjo dievobaimingame spiritualizme. La Vėjis, kuris, atrodė, visus juos išjuokia, jei nepasakyčiau su panieka į juos spjaudo, iš laikraščių pasakojimų atrodė tikru juoduoju magu, kuris savo sugebėjimus grindė gamtos tamsiąja puse ir žmogaus kūniškuoju gyvenimu. Atrodė, kad jo “bažnyčioje” nebuvo nieko dvasiško.

Kai tik aš išgirdau La Vėjo kalbą, supratau, kad tarp jo ir okultinio verslo nėra nieko bendro. Jo netgi nebuvo galima pavadinti metafiziku. Griežti pasisakymai jo lūpose buvo pragmatiški, reliatyvūs ir dar daugiau racionalūs. Drąsiai galima pridurti - jie buvo neortodoksalūs. Jie buvo smūgis visuotinai pripažintoms dvasinėms normoms, kūniškos žmogaus prigimties slopinimui, buities veidmainiškam religingumui, pagrįstam materialiais principais, tokiais kaip “žmogus žmogui - vilkas”. Jo kalba buvo pilna sardoniškos pašaipos iš žmonių neišmanymo, bet, kas svarbiausia, ji buvo logiška. La Vėjis savo auditorijai patiekė ne šarlatanišką magiją. Tai buvo sveiko proto filosofija, pagrįsta gyvenimiškomis realijomis. Po to, kai aš įsitikinau La Vėjo nuoširdumu, man beliko jį įtikinti savo ketinimais imtis rimto tyrinėjimo, o ne įkišti ir savo grašį į šūsnį straipsnių, aprašinėjančių Šėtono Bažnyčią kaip naują išsigimėlių šou. Aš mokiausi satanizmo, nagrinėjau jo istoriją ir loginį pagrįstumą drauge su La Vėju, dalyvavau vidunakčio apeigose garsiojoje Viktorijos viloje, tada buvusioje Šėtono Bažnyčios vyriausiąja būstine. Paskui aš parašiau rimtą straipsnį, bet pastebėjau, kad jis buvo visiškai ne toks, kokį savo puslapiuose norėjo matyti “respektabilūs” žurnalai. Pagaliau atsirado vienas “nešvankybių” arba “vyriško” -Knignt (Riteris) - tipo leidinys, kuris 68-ųjų metų rugsėjyje paskelbė pirmąjį užbaigtą straipsnį apie Šėtono Bažnyčią, La Vėjį ir jo senųjų legendų apie Velnią ir juodosios magijos folkloro sintezę su šiuolaikine filosofija ir Satanizmo praktika, kuria dabar visi sekėjai ir imitatoriai naudojasi kaip vadovavimosi ir netgi Biblijos modeliu. Mano straipsnis buvo tik pradžia, o ne pabaiga (kaip tai dažnai atsitikdavo su kitais mano susidomėjimo objektais) ilgų ir artimų santykių su La Vėju. Jų išdava tapo mano parašyta La Vėjo biografija “Velnio keršytojas”, išleista 1974 m. leidyklos “Piramidė”. Paskelbus šią knygą, pradžioje aš tapau oficialiu Šėtono Bažnyčios nariu, o paskui ir jos dvasininku. Šiuo titulu aš didžiuojuosi kartu su daugeliu įžymių asmenybių. Povidurnaktinės filosofinės diskusijos, kurias aš pradėjau su La Vėju 67-aisiais metais, tebevyksta ir šiandien, praėjus dešimtmečiams, keistame kabarete, perpildytame La Vėjo išugdytų siurrealistinių hominidų. Mūsų susitikimus lydi tai sąmojinga raganiukė, tai mūsų pačių atliekama muzika. La Vėjis vargonuoja, aš pritariu mušamaisiais.

Visas ankstesnis La Vėjo gyvenimas, rodos, rengė jį dabartiniam vaidmeniui. Jo protėviai buvo gruzinai, rumunai ir elzasiečiai, įskaitant čigonų kraujo senelę, kuri pasakojo jam legendas apie vampyrus ir burtininkus iš savo gimtosios Transilvanijos. Nuo penkerių metų jaunasis La Vėjis skaitė tokius žurnalus kaip “Weird Tales” (“Paslaptingosios istorijos”) ir tokias knygas kaip Meri Šelli “Frankenšteinas” ir Bremo Stokerio “Drakula”. Nepaisant to, kad Antanas skyrėsi nuo kitų vaikų, jie visada jį rinkdavo vadu žygiuose ir manevruose, žaisdami karą. 1942 metais, kai La Vėjui buvo 12 metų amžiaus, jo potraukis alaviniams kareivėliams išaugo į susidomėjimą Antruoju pasauliniu karu. Jis labai susidomėjo karo priemonėmis ir pastebėjo, kad karinė amunicija ir šaudmenys gali būti taip pat lengvai nupirkti kaip ir prekės supermarkete, o paskui panaudoti tautoms pavergti. Jau tada jo galvoje pradėjo formuotis idėja, kad priešingai krikščionių Biblijos tvirtinimui žemė bus paveldėta ne silpnųjų, bet stipriųjų.

Baigdamas mokyklą, La Vėjis pasidarė keistu vunderkindu. Laisvą nuo mokyklinių užsiėmimų laiką jis paskyrė rimtai mokytis muzikos, metafizikos ir okultizmo paslapčių. Penkiolikos metu jis buvo San Francisko Didžiojo simfoninio orkestro antruoju goloistu. Įgrisus mokyklinei programai, La Vėjis baigiamojoje klasėje išstojo iš mokyklos, paliko namus ir ėmė dirbti Klaido Bitti cirke narvų darbininku. Jo pareigos buvo šerti ir girdyti liūtus ir tigrus. Dresiruotojas Bitti pastebėjo, kad La Vėjis nejaučia baimės, dirbdamas su didžiosiomis katėmis, ir paskyrė jį savo padėjėju.

Iš vaikystės aistringai pamėgęs menus ir kultūrą, La Vėjis nebuvo patenkintas džiunglių gyventojų dresiravimu ir darbu su jais arenoje. Būdamas 10 metų amžiaus, jis pats iš klausos išmoko groti pianinu. Šis sugebėjimas jam pravertė, kai etatinis cirko muzikantas prieš pasirodymą visiškai nusigėrė. La Vėjis pasisiūlė jį pakeisti, įsitikinęs, kad galės įvaldyti nepažįstamą vargonų klaviatūrą ir tinkamai pateiks foninę muziką. Tačiau pasirodė, kad jis moka daugiau melodijų ir groja geriau už pagrindinį vargonininką. Todėl Bitti, atsiskaitęs su girtuokliu, prie instrumento pasodino La Vėjį. Jis akomponavo daugeliui to meto įžymių cirko artistų: Hiugo Zakkiniui, šiam atliekant numerį Žmogus-rutulys, akrobatams ant Uolendo vielos. Kai La Vėjui sukako 18 metu amžiaus, jis paliko cirką ir prisijungė prie karnavalo. Ten jis tapo fokusininko asistentu, išmoko hipnozės ir ėmė daugiau laiko skirti okultizmo mokymuisi. Susidarė įdomi kombinacija. Iš vienos pusės jis dirbo atmosferoje, kuri iš tikro ir yra kūniškas gyvenimas: juslinė muzika, pjuvenų ir laukinių žvėrių kvapas, numeriai, kuriuos atliekant mažiausias kliuvinys galėjo būti pražūtingas, jaunystės ir jėgos reikalavimai, išmetantieji nusenusius kaip pernykštį drabužį, fizinio sujaudinimo ir žavinčio patrauklumo pasaulis, o iš kitos - darbas su žmogaus smegenų tamsiosios pusės magija.

Matyti, kaip tik tas keistas mišinys ir pažadino jame kitą požiūrį į žmogaus prigimtį. “Šeštadienio vakarą, - prisiminė La Vėjis viename iš mūsų ilgų pokalbių, - aš matydavau vyrus žvilgsniais ryjančius pusnuoges šokėjas karnavale, o sekmadienio rytą kitame karnavalo gale, grodamas vargonais pas evangelistus, aš mačiau suoluose tuos pačius vyrus su žmonomis ir vaikais. Ir tie vyrai meldė dievą jiems atleisti ir apvalyti nuo kūniškų geidulių. 0 kitą šeštadienio vakarą jie vėl būdavo karnavale arba kitoje vietoje, tenkindami savo geismus. Jau tuomet aš žinojau, kad krikščionių bažnyčia klestėjo, remdamasi veidmainyste, o žmogaus prigimtis rasdavo išeitį, nepaisant visų gudravimų, kurių pagalba tauriosios religijos siekė ją išdeginti ir išvalyti.”

Jau tada, dar pats to nesuvokdamas, La Vėjis ėmė kurti religiją, virtusia krikščionybės ir judaizmo antiteze. Tai buvo sena religija, senesnė už judaizmą ir krikščionybę. Bet iki šiol dar niekuomet ji nebuvo apibrėžta ir įgijusi ritualinę formą. Tas uždavinys ir teko La Vėjui XX a. civilizacijoje.

Po to, kai 1951 m. La Vėjis, būdamas 21 metų amžiaus, vedė, jis paliko žavintį karnavalo pasaulį, siekdamas imtis užsiėmimo, kuris labiau padėtų apsirūpinti stogu virš galvos. Jis įstojo į San Francisko miesto koledžo Kriminologijos fakultetą. Po to jis gavo savo pirmąjį konformistinį darbą San Francisko policijos departamente. Kaip vėliau paaiškėjo, šis darbas jam davė tiek pat, kiek ir kiti, vystant Satanizmo, kaip gyvenimo būdo, idėją.

“Aš pamačiau pačią kruviniausią ir tamsiausią žmogaus prigimties pusę, - prisiminė La Vėjis viename iš pokalbių, - aš išvydau žmones, iššaudytus bepročių, papjautus savųjų draugų, nutekamuosiuose grioviuose gulinčius sudarkytus vaikus, kuriuos paliko iš įvykio vietos pasprukę vairuotojai. Tai buvo atgrasu ir slėgė. Aš klausiau savęs: “Kur gi Dievas?” Aš ėmiau nekęsti davatkiško požiūrio į prievartą žmonių, kartojančių: tokia dievo valia”. La Vėjis pasibjaurėdamas paliko šį darbą ir po trejų metų vėl ėmė groti vargonais, užsidirbdamas pragyvenimui šį kartą naktiniuose klubuose ir teatruose, paraleliai toliau studijuodamas viso savo gyvenimo aistros objektą - juoduosius menus. Kartą savaitėje skaitydavo paskaitas mistinėmis temomis: regėjimai, ekstrasensorika, sapnai, vampyrai, pasivertimai, būrimas, ceremoninė magija ir t.t. Tos paskaitos patraukdavo daugelį žmonių, kurie buvo arba vėliau tapo žinomi meno, mokslo ir verslo sluoksniuose. Palaipsniui iš tos grupės formavosi “Magiškasis ratas”.

Šio Rato tikslu tapo susitikimai atlikinėti La Vėjo surastiems arba išgalvotiems maginiams ritualams. Jis sukaupė visą biblioteką Juodųjų Mišių ir kitomis temomis garsių ceremonijų, kurias praktikavo tokios grupės kaip templieriai XIV a. Prancūzijoje ir atitinkamai Pragaro ugnies ir Auksinio suklestėjimo klubai XVIII ir XIX amžių Anglijoje. Tų slaptų ordinų uždaviniu tapo piktžodžiavimas, krikščionių bažnyčios išjuokimas ir kreipimasis į Velnią kaip į antropomorfinę, dievui priešišką dievybę. La Vėjo požiūriu Velnias buvo visai ne toks. Jo nuomone, velnias atstovavo tamsiai, slaptai gamtos jėgai, atsakingai už tai, kas vyksta žemėje, jėgai, kurios niekaip nepaaiškino nei mokslas, nei religija. La Vėjo Šėtonas yra “progreso dvasia, visų didelių sąjūdžių įkvėpėjas, prisidedąs prie civilizacijos vystymosi ir žmonijos pažangos. Jis dvasia sukilimo, vedančio į laisvę, visų išlaisvinančiųjų erezijų įsikūnijimas”.

1966 metų balandžio paskutinę naktį - Valpurgijų naktį, per pačią svarbiausią magijos ir burtininkavimo šventę La Vėjis pagal magijos tradiciją ritualiai nusiskuto galvą ir paskelbė įkuriąs Šėtono bažnyčią. Kad visi pripažintu jį dvasininku, jis ėmė nešioti kunigišką apykaklę. Bet Čingischano maniera nuskusta galva, mefistofeliška barzdelė ir siauros akys teikė jam demono išvaizdą, būtiną Velnio bažnyčios žemėje aukščiausiajam žyniui. “Iš vienos pusės, - aiškino savo užmojus La Vėjis, - “pavadindamas šį sumanymą bažnyčia, aš įgijau galimybę elgtis pagal maginę sėkmės formulę, kuri susideda iš vienos dalies pasityčiojimo ir devynių dalių socialinio respektabilumo. Bet pagrindinis tikslas buvo surinkti vienminčius panaudoti bendrai energijai, atsiliepiant į šaukimą tamsiosios gamtos jėgos, kuri vadinasi Šėtonu.”.

Kaip sakė La Vėjis, kitos bažnyčios rėmė savo mokymą dvasios garbinimu ir kūno bei intelekto neigimu. Jis gi suvokė, kad reikalinga bažnyčia, kuri žmogaus protą ir kūniškuosius troškimus iškeltų į garbinimo objektų rangą. Racionalus suinteresuotumas savimi turi būti skatinamas ir tai, kas jame sveika, turi nugalėti. Jis suvokė, kad senoji Juodųjų mišių koncepcija, kurią sudarė krikščioniškųjų pamaldų satyra, jau savo laiką atgyveno ir, La Vėjo žodžiais tariant tapo:”padvėsusio arklio niukinimu, vietoje žeminančių krikščioniškųjų apeigų La Vėjis ėmė praktikuoti linksmas psichodramas, šalindamas plačiojo pasaulio religijų apribojimus ir priespaudą.

Pačioje krikščionių bažnyčioje tuo metu vyko revoliucija, nukreipta prieš ortodoksaliuosius ritualus ir tradicijas. Tapo populiarus teiginys “dievas mirė”. Taip ir La Vėjo sukurti alternatyvūs ritualai, nors ir išlaikė kai kurias senųjų ritualų vingrybes, iš negatyvaus tyčiojimosi virto šventimo ir apsivalymo pozityviomis formomis: Šėtoniškosios vestuvės, pašventinančios kūno malonumus, laidotuvės, netekusios davatkiško banalumo, geismingumo ritualai, padedantieji žmonėms realizuoti savo seksualines svajones, sunaikinimo ritualai, Šėtono bažnyčios nariams davę progos įveikti savo priešus.

Atskirais atvejais tokių ritualų kaip pašventinimai, vestuvės ir laidotuvės Velnio vardu, nušvietimas spaudoje buvo fenomenalus. 1967 m. laikraščiai, nusprendusieji pasiųsti reporterius į Šėtono bažnyčią, buvo priversti juos išsiųsti ne tik į San Franciską, bet ir per Ramųjį vandenyną į Tokiją, ir per Atlantą į Paryžių. Nuotrauka nuogos moters, vos bepridengtos leopardo kailiu, buvusios Šėtono altoriumi La Vėjo sukurtoje vestuvių ceremonijoje, telegrafo agentūrų buvo nusiųsta į visus dienraščius ir atspausdinta net tokiuose bastionuose kaip Los Andželo “Taims”. Išdavoje grotos (vietoje tradicinių šabašų), įkvėptos Šėtono bažnyčios, paplito po visą pasaulį, tuo pačiu įrodydamos vieną iš La Vėjo teiginių: “Velnias gyvas ir labai populiarus tarp daugelio žmonių”.

Žinoma, La Vėjis nuolat primindavo tiems, kurie buvo nusiteikę klausyti, kad Velnias jam ir jo sekėjams ne stereotipinis mažylis, pasipuošęs raudonu triko, su ragais, uodega ir trišakiu, o reiškia tamsiąsias gamtos jėgas, kurias žmogiškosios būtybės ką tik pradėjo mėginti panaudoti. Bet kaipgi jis tai suderino su savąja išore: juoda sutana ir ragais? La Vėjis tai aiškino taip: “Žmonėms reikia ritualo su simboliais, panašiais į tuos, kurie puošia beisbolo komandas, bažnyčių pamaldas ir karus, su simboliais, padedančiais išlieti emocijas, kurių jie neįstengia išlaisvinti arba net suvokti vienatvėje”. Bet kaip ten bebuvę, La Vėjis pats greitai pavargo bežaisdamas.

Buvo ir problemų. Pirmiausia kai kurie La Vėjo kaimynai ėmė skųstis suaugusiu liūtu, kurį jis laikė kaip “naminį gyvulį”, ir galu gale žvėris buvo padovanotas vietiniam zoologijos parkui. Džeinė Mensfild žuvo po to, kai La Vėjo prakeikimas (smulkiau šis atsitikimas mano aprašytas “Velnio keršytojuje”) krito ant jos gerbėjo advokato Semo Broudi. La Vėjis nuolat atkalbinėjo Džeinę nuo tų ryšių su Broudi ir po jos mirties pateko į gilią depresiją. Septintajame dešimtmetyje tai buvo antra Holivudo seks-simbolio mirtis, su kuria vienaip ar kitaip buvo susijęs La Vėjis. Pirmoji buvo Merlinos Monro mirtis 1948 m. Ji buvo La Vėjo meiluže trumpu, bet reikšmingu laikotarpiu, kai jis ką tik buvo išėjęs iš karnavalo ir vaidino Los Andželo striptizuose.

La Vėjis pavargo, organizuodamas savo bažnyčios nariams pasilinksminimus ir apsivalymus. Jis užmezgė ryšius su paskutiniais dar gyvais ikikarinių okultinių brolijų nariais, įsisavino jų filosofiją ir slaptus iki hitlerinės eros ritualus. Jam kaip niekada reikėjo laiko išstudijuoti ir parengti naujus principus. Jis ilgai eksperimentavo ir bandė prie savo atrasto Trapecijos dėsnio pritaikyti erdvinių geometrinių konstrukcijų principus. Jis išjuokia dabartinius keistuolius, kurie, jo nuomone, “keikia ne tas piramides”). Taip pat jis tapo plačiai žinomu oratoriumi, radijo ir televizijos laidų dalyviu, o taip pat ir kino darbuotojų, kuriančių šėtoniškus siaubo filmus, gamybos ir techniniu konsultantu. Kartais jis būna ir aktoriumi. Kaip rašė sociologas Klintonas P.Sandersas, dar nebuvo okulisto, turėjusio didesnės tiesioginės įtakos kinematografiniams kūriniams apie Satanizmą. Ritualinis ir ezoterinis simbolizmas - centriniai La Vėjo bažnyčios elementai, ir filmai, prie kurių sukūrimo jis yra pridėjęs savo ranką, detaliai vaizduoja šėtoniškąsias apeigas, pilni tradicinių okultinių simbolių. Šėtono bažnyčios ritualuose pagrindinis dėmesys skiriamas “kiekvieno individo emocinių jėgų fokusuotei”. Panašiai iškilmingas ritualas, kuriam La Vėjo filmuose skiriama pagrindinė vieta, gali būti traktuojamas kaip mechanizmas paveikti ir fokusuoti žiūrovų emociniams pojūčiams. Galų gale La Vėjis nusprendė ritualinę ir kitą organizacinę bažnyčios veiklą atiduoti į grotų rankas visame pasaulyje, o pačiam pasišvęsti rašytojo, lektoriaus ir švietėjo veiklai bei savo šeimai: žmonai Dianai, šviesiaplaukei gražuolei, kuri tarnauja bažnyčios žyne, dukteriai Karlai, kuriai dabar jau virš dvidešimt metų amžiaus ir kuri kaip ir tėvas studijuoja kriminologiją ir didelę savo laiko dalį skiria paskaitoms apie Satanizmą, kurias skaito šalies universitetuose, ir pagaliau jaunesniajai dukrai Zinai, kurią daugelis prisimena iš garsiosios nuotraukos, padarytos dar kūdikystėje įšventinimo proga. Šiandien tai gražutė, žydinti paauglė, viliojanti nuolat augančią žmonių giminės vilkų gaują.

Šio santykinai ramaus La Vėjo gyvenimo periodo vaisiumi tapo jo plačiai paplitusios, skaitomos pirmosios knygos. Pradžioje “Šėtono biblija”, kuri , šią pratarmę rašant, išleidžiama jau dvyliktą kartą. Po to eina veikalas “Šėtoniškieji ritualai”, kur pateikta sudėtingesnė medžiaga, La Vėjo surinkta iš vis platėjančio jo šaltinių rato. Ir trečia knyga “Pilnas vadovas raganoms” (Compleat Witch - jos pirmųjų leidinių pavadinimas: dabar knyga išeina antrašte “Šėtoniškoji ragana” (Satanic Witch”), tapusi bestseleriu Italijoje. Deja, Amerikos leidėjai pasistengė, kad ji dingtų iš knygynų dar iki tol, kol jos potencialas nebuvo pilnai realizuotas. La Vėjo perėjimas nuo ritualinės veiklos prie knygų rašymo padėjo paplisti Šėtono bažnyčiai visame pasaulyje. Augantį populiarumą, natūralu, lydėjo baisios istorijos, skleidžiamos įvairių religinių grupių, susirūpinusių, kad pagal pardavimą universitetų kampukuose Šėtono biblija pralenkė krikščioniškąją ir tapo jaunimo ateizacijos pagrindine priežastimi. Ir, žinoma, ką gi kitą, jei ne La Vėją turėjo galvoje popiežius Paulius, prieš dvejus metus išleidęs savo kreipimąsi į pasaulį, kur sakoma, kad Velnias “gyvas” ir “žmogaus pavidalu” platina žemėje blogį. La Vėjis, tvirtinęs, kad “blogis” yra “gyvenimas”, teigė atvirkščiai, ir todėl malonumai ne tik turi būti leidžiami, bet, dar daugiau, jų turi būti teikiama, popiežiui ir kitoms religinėms organizacijoms atsakė taip: “Žmonės, organizacijos ir nacijos per mus uždirba milijonus dolerių. Ką gi jie veiktų be mūsų? Be Šėtono bažnyčios jie neturėtų ant ko išlieti savo pyktį ir suversti kaltę už visus pasaulyje vykstančius baisius dalykus. Jei jie ir iš tikrųjų taip galvoja, jie neturėtų iš musės daryti dramblio. Jei kuo iš tikrųjų reikia tikėti, tai tuo, kad jie tikri šarlatanai ir labai džiaugiasi, jog po ranka esame mes ir mumis galima pasinaudoti. Mes jiems labai vertingas patogumas. Mes padėjome verslui, pastatėme ant kojų ekonomiką, milijonai mūsų uždirbtų dolerių nutekėjo krikščionių bažnyčiai. Mes jau daugybę kartų įrodėme devintąjį Šėtono įsakymą: “Nei bažnyčia, nei daugybė žmonių negali egzistuoti be Velnio”.

Už tai krikščionių bažnyčia turi užmokėti. Įvykiai, La Vėjo numatyti pirmajame Šėtono biblijos leidime, jau vyksta. Pavergti žmonės sutraukė savo grandines. Seksas vešliai suklestėjo, kolektyvinis geidulingumas prasiveržė kine, literatūroje, gatvėse ir namuose. Žmonės šoka apsinuoginę kaip iki juostos, taip ir žemiau. Vienuolės užmiršo savo tradicijas, apnuogino kojas ir per Missa Solemnis (Iškilmingąsias mišias - vert.) šoka Roką, kurį La Vėjis sugalvojo kaip pokštą. Visi be galo ieško pasilinksminimų, rafinuoto valgio ir vynų, nuotykių, malonumų visur ir tuoj pat. Žmonija nebenori laukti kažkokio pomirtinio gyvenimo, kuris žadamas kaip atlyginimas tyrai ir skaisčiai (skaityk: asketiškai ir niūriai) sielai. Visur viešpatauja neopagonybės ir hedonizmo dvasia. Ja persisunkę platūs ryškių individualybių sluoksniai - daktarai, juristai, inžinieriai, mokytojai, rašytojai, brokeriai, nekilnojamojo turto agentai, aktoriai ir aktorės, masinės informacijos priemonėse dirbantieji žmonės (ir tai tik maža dalis profesijų, kuriose veikia satanistai), suinteresuoti formalizuoti ir įamžinti tą vis labiau plintančią religiją ir gyvenimo būdą.

Visuomenėje, kuri taip ilgai buvo puritoniškos etikos valdžioje, ne taip lengva priimti šią religiją. Joje nėra apsimestinio altruizmo ar privalomų koncepcijų tokių kaip, pavyzdžiui, “mylėk savo artimą”. Satanizmas - tai atvirai egoistinė, negailestinga filosofija. Ji pagrįsta įsitikinimu, kad žmonės iš prigimties yra egoistai ir žiaurūs, kad gyvenimas, anot Darvino, yra natūralioji atranka, kova už išlikimą, kurioje nugali labiausiai prisitaikiusieji, kad žemė atiteks tiems, kurie grumiasi iki pergalės nuolatinėse grumtynėse, vykstančiose bet kuriose džiunglėse, įskaitant urbanizuotąją visuomenę. Jūs galite su panieka žiūrėti į Šią žiaurią perspektyvą, bet ji egzistuoja, kaip egzistavo ir anksčiau per šimtmečius realiomis sąlygomis pasaulio, kuriame mes gyvename, o ne mistinėse pienu ir medumi tekančiose šalyse, atvaizduotose krikščionių biblijoje. Šėtono biblijoje Antanas La Vėjis išaiškino Satanizmo filosofiją detaliau negu kas nors iš jo pirmtaku Tamsos Karalystėje, smulkiai aprašydamas tuo pačiu ir inovacijos ritualus, jo sukurtus realistų bažnyčiai. Jau pirmas leidimas parodė, kad yra daugybė žmonių, norinčių sužinoti, kaip organizuoti satanistų grupes, užsiiminėti ritualine juodąja magija. “Satanistų biblija” ir “Satanistų ritualai” - vienintelės knygos, parodžiusios kaip tai galima padaryti. Taip pat priviso daugybė imitatorių, neskelbiančių savųjų šaltinių dėl visai suprantamos priežasties: kai jų imitacijų silpnumas ir paviršutiniškumas palyginamas su La Vėjo sukurtais pradmenimis, pasidaro aišku, kad plagiatoriams daugiau erdvės nebėra.

Įrodymų nereikia. Pakanka tik pažvelgti į faktus: La Vėjis Šėtoną iškėlė į šviesą, ir Šėtono bažnyčia dabar yra šiuolaikinio Satanizmo atrama. Ta knyga - tai kūrinys, toks pat iššaukiantis, tiek pat aktualus šiandien, kaip ir tada, kai jis buvo parašytas.

San Franciskas
1976 m. gruodžio 25 d. (XI Šėtono metais)

2. Pratarmė (Antonas Šandoras La Vėjis)

Ši knyga parašyta dėl tos priežasties, kad neskaitant nedidelės išimties, visi traktatai ir knygos, visi “slapti” grimuarai, visi “didieji veikalai” magijos klausimu yra ne daugiau kaip veidmainiška apgaulė, pasileidėlių veblenimas ir ezoterinis kratinys magijos žinių kronikierių, nesugebančių arba nenorinčių pateikti į tą klausimą objektyvų požiūrį. Rašytojai vienas po kito, bandydami nurodyti “baltosios ir juodosios magijos” principus, įstengė tik taip aptemdyti nagrinėjamą objektą, kad žmogus, savarankiškai studijuodamas burtininkavimą, savo užsiėmimų esme palaiko paiką stovėjimą pentagramoje, lūkuriuojant demono pasirodymo, kortų kaladės maišymą nuspėti ateičiai, kortose prarandančiai savo prasmę, ir dalyvavimą seminaruose, garantuojančiuose tik jo ego (o kartu ir piniginės) ištuštinimą. Išdavoje toks žmogus pasirodo visiškas idiotas akyse tų, kurie pažino tiesą. Tikram magui žinoma, kad okultistų lentynos lūžta nuo išgąsdintų sielų ir bevaisių kūnu trapių palaikų, metafizinių saviapgaulės dienoraščių ir sukeliančių vidurių užkietėjimą rytų misticizmo taisyklių sąvadų. Per ilgai satanistinės magijos ir filosofijos klausimai buvo aiškinami įsitikinusių rašeivų su plačiai iš baimės išplėstomis akimis.

Senoji literatūra yra iš baimės ir bejėgiškumo pūvančių smegenų atliekos, išpiltos į pagalbą tiems, kas iš tikrųjų valdo pasaulį, piktdžiugiškai juokdamiesi nuo savo pragariškų sostų. Pragaro liepsna ryškiau dega kuro dėka, kurį pristato tie žilos dezinformacijos ir melagingos pranašystės tomai.

Čia gi jūs rasite tiesą ir fantaziją. Jos reikalingos viena kitos egzistencijai, bet privalo būti priimamos tuo, kuo viena ir kita yra iš tikrųjų. Tai, ką jūs pamatysite, ne visada jums gali atrodyti priimtina, bet - jūs pamatysite!

Čia Šėtoniška mintis tikrai Šėtonišku požiūriu.

Antonas Šandoras La Vėjis
Šėtono Bažnyčia
San Franciskas 1968 m.e.m. Valpurgijos naktis

3. Prologas
Tikrieji dievai per visą žemės istoriją kivirčijosi ir vienas kitą kumščiavo. Kiekviena šių būtybių drauge su savo dvasininkais ir tarnais bandė rasti išmintį savo pačios mele. Bet ledynmečio periodas didžiojoje žmogaus egzistencijos sąrangoje ribotas. Dievų subjaurotoje išmintyje buvo sava sakmė, ir jų tūkstantmetis tapo realybe. Kiekvienas, skelbdamas savo “dieviškąjį kelią į rojų” kaltino kitus erezija ir dvasiniu neprotingumu. Nibelungų žiedas slepia savyje amžiną prakeikimą, bet tik dėl to, kad tie, kurie jo ieško, mąsto “gėrio ir blogio” kategorijomis, save statydami gėrio pusėje. Praeities dievus jie paverčia velniais, kad patys išsilaikytų. Jų sukriošę tarnai žaidžia velnišką žaidimą, siekdami užpildyti šventoves ir išpirkti bažnyčių užstatus. Tačiau per ilgai jie mokėsi “ortodoksijos” ir patys tapo skurdžiais ir tamsiais velniais. Ir jie “broliškoje” sąjungoje sujungia rankas, nusivylę savo paskutiniame visuotiniame susibūrime pasiekti Valchalą. Iš tamsos artėja dievų sambrėškis. Varnos naktį skrenda pašaukti Loki, kuris Pragaro liepsnojančiu trišakiu uždega Valchalą. Ir dieviškasis sambrėškis išnyksta. Iš nakties kyla naujosios šviesos pašvaistė, ir Liuciferis puikuojasi skelbdamas: “Tai Šėtono epocha! Šėtonas valdo pasaulį!” Netikri dievai mirę. Tai magijos ir nesuteptos išminties rytas. KŪNAS ima viršų, ir jo šlovei bus pastatyta ir pašvęsta šventykla. Žmogaus išgelbėjimas daugiau neturi priklausyti nuo jo išsižadėjimo savęs. Ir tegul būna žinoma, kad kūno ir gyvenimo pasaulis bus didžiausias pasirengimas bet kuriems ir visiems amžiniems malonumams.

VIEŠPATAUK, ŠĖTONE!
SVEIKAS, ŠĖTONE!
TEGYVUOJA ŠĖTONAS!

4. Devyni Šėtono įsakymai
1. Šėtonas - atpalaidavimo, o ne sulaikymo įkūnijimas.
2. Šėtonas - gyvenimo esmės, o ne neįgyvendinamų svajonių įasmeninimas.
3. Šėtonas - personifikacija nesubjaurotos išminties vietoje veidmainiškos saviapgaulės.
4. Šėtonas - įkūnijimas malonės tiems, kurie jos nusipelnė, vietoje meilės, išeikvotos pataikūnams.
5. Šėtonas - keršto įkūnijimas, gavus smūgį, o ne kito skruosto atsukimas.
6. Šėtonas-atsakomybės įkūnijimas atsakingiesiems,o ne dalinimasis atsakomybe su dvasiniais vampyrais.
7. Šėtonas reprezentuoja žmogų apskritai kaip dar vieną gyvūną, kartais geresnį, o dažniau dar blogesnį negu tie, kurie vaikščioja keturiomis: kaip gyvūną, kuris savo “dieviško, dvasinio ir intelektualinio išsivystymo “ dėka tapo pavojingiausiu iš visų gyvių!
8. Šėtonas įkūnija visas taip vadinamas nuodėmes, nes jos teikia fizinį, protinį ir emocinį pasitenkinimą!
9. Šėtonas, nuolat remdamas Bažnyčios biznį, visada buvo jos geriausias bičiulis.

5. Šėtono knyga
1. Iš visos bevaisės dykumos aš keliu savo balsą, kad jį galėtumėte išgirsti. Aš duodu ženklą Rytams ir Vakarams. Šiaurei ir Pietums aš pranešu: Mirtis silpniesiems, turtai stipriesiems!
2. Atverkite akis, kad matytumėte, o žmonės, kurių protas apipelijo: klausykite manęs, nustebę milijonai!
3. Mat aš pakylu sviesti iššūkį pasaulio išminčiai: išbandyti “Dievo” ir Žmogaus įstatymus!
4. Aš ieškau jo Auksinės Taisyklės esmės ir noriu žinoti, kam reikalingi jo dešimt įsakymų.
5. Nė vienam tavo spausdintų stabų aš nuolankiai nenusilenksiu ir tas, kuris pratarė “tu privalai”, yra mano mirtinas priešas.
6. Aš padažau savo smilių į tavo bejėgio, bepročio išganytojo pavandenijusį kraują ir rašau ant jo spygliais subadytos galvos: štai TIKRAS blogio princas, vergų valdovas!
7. Nė vienas persenęs melas man netaps tiesa, ir nė viena slogi dogma nesulaikys mano plunksnos!
8. Aš išsivaduoju iš visu formalumų, kurie neveda į mano žemišką gerovę ir laimę.
9. Aš nepermaldaujamai ryžtingai keliu stipriųjų vėliavą.
10. Aš įsižiūriu į stiklu blizgančią tavo baisiojo Jehovos akį ir tempiu jį už barzdos: aš pakeliu kirvį ir praskeliu jo kirminu išėstą kaukolę.
11. Iš filosofiškai pabaltintų karstų aš išmetu tai, kas juose yra, ir juokiuosi sardonišku įniršiu.

II
1. Pažvelkite į nukryžiuotąjį. Ką jis simbolizuoja? Mirtinai išbalusį bejėgiškumą, kabantį ant medžio gabalo.
2. Aš viską įžvelgiu. Stovėdamas prieš jūsų pasipūtėliškų moralės dogmų viduje supuvusius, o iš išorės lakuotus fasadus, aš rašau ant jų aistringos paniekos raidėmis: “Praregėkite pagaliau, nes visa tai - apgaulė!”
3. Burkitės aplink mane jūs, paniekinusieji mirtį, ir pati žemė taps jūsų! Įsisavinkite ją ir valdykite!
4. Per ilgai numirėlio rankai buvo leista sterilizuoti gyvąją mintį!
5. Per ilgai teisinga ir neteisinga, gėris ir blogis buvo melo pranašų iškraipyti!
6. Nė viena konfesija neturi būti priimama dėl to, kad ji “dieviškos prigimties. Religijomis turi būti abejojama. Nė viena moralės dogma negalima tikėti, nė viena apsisprendimo taisyklė neturi būti sudievinta. Moralės kodeksuose nėra pradinio šventumo. Jie, kaip ir tolimos praeities mediniai stabai, yra žmogaus rankų darbo vaisius, o tai, ką žmogus sukūrė, jis gali ir sunaikinti!
7. Labai protinga neskubėti į bet ką įtikėti, nes tikėjimas vienu melagingu principu yra visokios paikystės pradžia.
8. Bet kurio naujo tikėjimo pagrindinė pareiga išugdyti naujus žmones, kurie apibrėš jo laisves, užtikrins materialinę sėkmę ir įpirš surūdijusias sklendes ir mirusių papročių grandines, trukdančias sveikam vystymuisi. Teorijos ir idėjos, kurios mūsų protėviams teigė gyvenimą, viltį ir laisvę, dabar mums gali reikšti griūtį, pavergimą ir gėdą!
9. Mat kaip viskas aplink keičiasi, taip ir nė vienas žmonių idealas negali likti nekintantis!
10. Kur ir kada tai bebūtu, melas, pasodintas į sostą, tebūnie be jokio gailesčio nuverstas, nes po apgaulės našta niekam neįmanoma suklestėti.
11. Tat tegul tebesilaiką sofizmai praranda sostą, tebūnie išrauti, sudeginti ir sunaikinti, nes jie yra nuolatinė grėsmė visai minties ir veiklos didybei!
12. Jeigu įrodyta, kad bet kuri paskelbta “tiesa” iš tikrųjų yra tuščias prasimanymas, tebūnie ji be ceremonijų išmesta į kosminę tamsą, priskirta mirusiems dievams, mirusioms imperijoms, mirusioms filosofijoms ir kitam beverčiam šiukšlynui bei atliekoms!
13. Pats pavojingiausias iš viso viešpataujančio melo yra šventas pašventintas, privilegijuotas melas, - melas, kuris visiems yra tiesos šablonas. Jis gimdo kitas visuotines klaidas ir suklydimus. Jis yra hidragalvis absurdo medis su tūkstančiu šaknų. Jis yra visuomenės vėžys!
14. Melas, apie kurį žinoma, kad jis melas, jau pusiau išrautas bet su melu, kurį netgi mąstantis žmogus laiko tiesa, su melu įskiepytu mažam vaikui ant motinos kelių, kovoti pavojingiau negu su plintančiu maru!
15. Visuotinai paplitęs melas yra galingiausias asmeninės laisvės priešas. Su juo galima elgtis tik vienaip: išpjauti jį iki pat šerdies kaip nelemtą piktžaizdę, sunaikinti jo šaknį ir šaką, sunaikinti, kol ji to nepadarė su mumis!

III
1. “Mylėkite vienas kitą”, - pasakyta aukščiausiajame įsakyme. Bet, kokia prasmė glūdi tuose žodžiuose? Kokiu racionaliu pagrindu remiasi šis meilės poetizavimas? Kodėl aš neprivalau savo priešų neapkęsti? Juk jei juos “pamilsiu”, ar dėl to nepateksiu jų valdžion?
2. Ar natūralu priešams vienas kitam daryti gera, ir KAS YRA GĖRIS?
3. Ar gali sudarkyta ir sukruvinta auka “mylėti” krauju aplietus skruostus, mylėti už tai, kad ją drasko į gabalus?
4. Ar mes visi instinktyviai nesame grobuonys žvėrys? Jei žmonės liausis vienas kitą medžioję, ar jie galės toliau egzistuoti?
5. Ar “geidulys” ir “kūniškoji aistra” ne labiau tinkami terminai apibrėžti “meilei”, kai kalbama apie žmonių giminės pratęsimą? Ar “meilė” nėra prisigerinančių šventųjų raštų paprastas eufemizmas pavadinti seksualinei veiklai? 0 gal “didysis mokytojas” buvo eunuchų garbintojas?
6. Ar reikalavimas mylėti savo priešus, daryti gera tiems, kurie tavęs nekenčia ir tave išnaudoja, nėra niekinga filosofija medžioklinio šuns, kuris spardomas verčiasi ant nugaros?
7. Nekęsk savo priešų visa širdimi ,ir jei kas tau smogė per vieną žandą, TRENK savo skriaudėjui per jo kitą! Išvelėk visą jo kailį, nes savisauga - aukščiausiasis įstatymas!
O atsukantis kitą žandą yra bailus šuo.
8. Smūgis už smūgį, įnirtis už įnirtį, mirtis už mirtį- ir visa tai taip, kad gautum kuo daugiausia naudos! Akis už akį, dantis už dantį keturgubai ir šimteriopai! Tapk siaubu savo priešui ir jis, eidamas savo keliu, pakankamai patirs, apie ką dera susimąstyti. Tuo būdu priversi gerbti save visais gyvenimo atvejais, ir tavo nemirtinga dvasia gyvens ne neapčiuopiamame rojuje, o sausgyslėse tų, kurių pagarbos tu pasiekei.

IV
1. didžiausias blogis. Ir todėl didesnę gyvenimo dalį reikia išgyventi ČIA IR DABAR!
2. Nėra nei dangaus šlovingame spindesyje, nei pragaro, kur kepinami nusidėjėliai. Čia ir dabar mūsų amžinų kančių dieną! Čia ir dabar mūsų pasimėgavimų diena! čia ir dabar mūsų šansas!
3. Tat pasirink šią dieną, šią valandą, nes išgelbėtojo nėra!
4. Tark savo širdžiai: “Aš pats savęs išganytojas!”
5. Sustabdyk jų kelyje tuos, kurie tave persekioja. Tegul tie, kurie sumanė su tavimi susidoroti, nugrimzta paniekoje ir nešlovėje. Tegul tokie tampa nendrėmis, ciklono blaškomomis, ir tenebūna jiems leista pasidžiaugti savo išsigelbėjimu.
6. Paskui visa tavo išdidi būtybė pasakys: “Kas dar prieš mane?
7. Ar aš, susidūręs su savo priešais, nebuvau pakankamai stiprus? Ar aš pats SAVĘS neišvadavau savo protu ir kūnu?”

V
1. Palaiminti stiprieji, nes jie lems pasaulio likimą. Prakeikti silpnieji, nes jų paveldas - jungas!
2. Palaiminti galingieji, ir tebūnie jie žmonių gerbiami. Prakeikti bejėgiai, ir tegul jie būna nušluoti nuo žemės paviršiaus!
3. Palaiminti drąsieji, ir tetampa jie pasaulio valdovais. Prakeikti šventuoliškai kuklūs, ir tebūnie jie sutrempti skeltanagių!
4. Palaiminti nugalėtojai, nes pergalė - teisės pagrindas.Prakeikti pasidavusieji priešininkui, nes jie amžinai bus vasalais!
5. Palaiminta geležinė ranka, ir tegul nenuolankieji nuo jos bėga. Prakeikti silpnieji, ir tebūnie jie paniekinti!
6. Palaiminti paniekinusieji mirtį, ir jų dienos žemėje tebūnie ilgos. Prakeikti tie, kurie tikisi turtingo gyvenimo anapus kapo, ir tegul jie išnyksta kartu su daugeliu!
7. Palaiminti melagingų vilčių griovėjai, nes jie yra tikrieji Mesijai. Prakeikti dievobaimingieji, ir tebūnie jie nukirpti kaip avys!
8. Palaiminti didvyriai, nes jiems bus atlyginta dideliais lobiais. Prakeikti įtikėję gėrį ir blogį, nes jie bijo šešėlių!
9. Palaiminti tikintieji savo gerove, ir tegul jų proto niekuomet neapima baimė. Prakeikti “dievo avinėliai”, nes jie taps bekraujais, baltesniais už sniegą!
10. Palaimintas turintis priešų, ir tegul jie jį padaro didvyriu.
11 Prakeiktas, kuris daro gera tiems, kurie, jam atsakydami, išsišiepia, nes jis bus paniekintas!
12. Palaiminti didžio proto žmonės, nes jie suvaldo viesulus. Prakeikti tie, kurie moko, kad melas yra tiesa, o tiesa - melas, nes jie šlykštūs!
13. Triskart prakeikti silpnieji, kurių nepavojingumas padaro juos pavojingais, ir jiems teks tarnauti ir kentėti!
14. Saviapgaulės angelas įsitvirtino “dievobaimingųjų” sielose.
15. Satanisto kūne džiaugsmo dėka gyvena amžina jėgos ugnis!

6. Ieškoma Dievo – gyvo arba mirusio
Labai populiari klaida - nuomonė, kad Satanistas netiki Dievu. Dievo koncepcija žmogaus supratime per šimtmečius taip labai kito, kad Satanistas paprastai priima tą, kuri jam labiau tinka. Juk žmogus visada kurdavo dievus, o ne šie žmogų. Dievas, maloningas vieniems, baisus kitiems. Satanistas gi “Dievą” laiko tam tikru gamtoje pusiausvyrą palaikančiu faktoriumi, neturinčiu jokio ryšio su kentėjimu.

Ta galinga jėga, prasiskverbianti į visą Visatą ir palaikanti joje pusiausvyrą, per daug nuasmeninta, kad galėtų rūpintis laime ir vargais būtybių, turinčių kūną ir kraują, gyvenančių ant purvino rutulėlio, kuris yra mūsų namai.

Tas, kas šėtoną tapatina su blogiu, privalo turėti galvoje tuos vyrus, moteris, vaikus ir gyvūnus, kurie mirė tik dėl to, kad tokia buvo “Dievo valia”. Be abejonės, žmogus, apgailestaująs nesavalaikę savo artimojo mirtį, greičiau sutiktu būti drauge su juo negu jį atiduoti į Dievo rankas! Tuo tarpu vietoje to jis gauna tik savo dvasininko šventeivišką paaiškinimą: “Tokia buvo Dievo valia” arba “Guoskis, mano sūnau, dabar jis Viešpaties rankose”. Tokie žodžiai šventuoliams labai patogus būdas susitaikyti su Dievo negailestingumu arba jį pateisinti. Bet jei Dievas tiek visagalis ir maloningas, kodėl jis leidžia tokiems dalykams atsitikti? Per ilgai šventeivos griebdavosi savo biblijų ir taisyklių sąvadų tikslu įrodyti arba atkalbėti, teisti, kaltinti ir aiškinti.

Satanistai remiasi tuo, kad pats žmogus, o taip pat veikimo ir atoveikio jėgos Visatoje yra atsakingos už visa, kas vyksta gamtoje, ir neklysta manydami, kad kažkam visa tai rūpi. Nesėdėsime, sudėję rankas, pasitikdami “likimą”, nesiimdami ko nors tik todėl, kad kaip sakoma kažkokiame skyriuje ir kažkokioje psalmėje: ir taip tebūnie! Satanistas žino, kad iš maldų nebus naudos, o iš tikrųjų jos netgi mažina galimybę laimėti, nes karštai pamaldūs žmonės labai dažnai geraširdiškai nieko neveikia, maldaudami situacijos, kurią, nors bent šį tą patiems darant, pavyktų sukurti daug greičiau!

Satanistai vengia tokių sąvokų kaip “viltis” ir “malda”, nes jos rodo nepasitikėjimą. Meldžiantis ir tikintis, kad kas nors įvyks, neliks laiko pozityviam darbui, kuriuo galima būtu galima pasiekti, kad tai įvyktų. Satanistas suprasdamas, kad viskas, ko jis pasiekia, yra jo paties pastangų vaisius, užuot meldęs Dievą, ima situaciją į savo rankas. Pozityvus mąstymas ir pozityvus veikimas visada duoda rezultatų.

Lygiai taip pat kaip Satanistas neprašo Dievą pagalbos, neprašo jo atleidimo ir už neteisingus poelgius. Kitose religijose kas nors neteisingai pasielgęs, arba meldžia Dievą atleidimo, arba prisipažįsta tarpininkui ir maldauja jį melsti Dievą už jo nuodėmes. Satanistas gi žinodamas, kad iš maldų maža naudos, laiko, jog prisipažinimas tokiam pat kaip jis žmogui duoda dar menkesnį rezultatą ir, dar daugiau, yra degradacija. Kai Satanistas padaro ką nors ne taip, jis supranta, kad visiškai natūralu klysti ir, jeigu jis iš tikro gailisi dėl to, kas padaryta, tai iš to pasimokys ir to nedarys pakartotinai. Jeigu gi jis nuoširdžiai nesigaili dėl to, ką padarė, ir žino, kad tą patį jis darys dar ir dar, jam nėra reikalo eiti išpažinties ir melsti atleidimo. Juk gyvenime taip ir vyksta: žmonės atgailauja už nuodėmes tam, kad apvalytu savo sąmonę ir vėl darytu paprastai tą pačią nuodėmę.

Yra tiek Dievo aiškinimu kasdienėje to žodžio sampratoje, kiek yra žmonių tipų. Jo vaizdiniai įvairuoja nuo tikėjimo į kažkokią neapibrėžtą “universalią kosminę sąmonę” iki jo įsivaizdavimo antropomorfinę būtybę ilga, balta barzda, apsiavusią sandalais, sekančia kiekvieno individo veiklą.

Netgi atskiros religijos rėmuose Dievo aiškinimai labai įvairūs. Kai kurios sektos nueina taip toli, kad visus, kurie priklauso kitoms religinėms kryptims, skelbia eretikais, nors jų bendros doktrinos ir dievybės vaizdiniai beveik vienodi. Taip, pavyzdžiui, katalikai tiki, kad protestantai pasmerkti žūti pragare tik dėl to, kad jie nepriklauso Katalikų bažnyčiai. Lygiai taip pat daugelis iš krikščionybės atskilusių grupių, kaip evangelistai ir kiti, tiki, kad katalikai - pagonys, garbinantieji stabus (Kristus vaizduojamas fiziologiškai labiausiai panašus į savo garbintojus, o tuo tarpu krikščionys kritikuoja “pagonis” už stabmeldystę). Žydai gi