Skirtingi visuomenės žvilgsniai į Kauno pedofilijos istoriją mokslininkę paskatino atsigręžti į pasakas

Kodėl tebekunkuliuojant vadinamajai Kauno pedofilijos bylai daugybė žmonių aklai palaiko vieną arba kitą pusę? Kodėl dauguma visuomenės narių šioje sudėtingoje istorijoje linkusi matyti tik juoda arba balta? Ir kas atsitiktų, jeigu žiniasklaida, Kauno pedofilijos byloje neretai kaltinama šališkumu, staiga imtų piešti pilkai sudėtingą istorijos paveikslą? Tokie klausimai mokslinio tyrimo metu lydėjo sociologę Margaritą Dobryniną, neseniai apsigynusią daktaro disertaciją kriminalinio žinojimo konstravimo tema.

M. Dobrynina jau prieš pokalbio pradžią pabrėžia mažiausiai norinti, kad jos disertacija „Kriminalinio žinojimo konstravimas viešajame diskurse“ prisidėtų prie dar didesnės moralinės panikos ir nesibaigiančių diskusijų vadinamosios Kauno pedofilijos bylos tema.

Tačiau sociologė pripažįsta, kad Kauno pedofilijos bylos interpretavimas ir atvaizdavimas žiniasklaidoje jai padėjo iliustruoti mokslo pasaulyje jau seniai žinomas schemas.

- Iki šiol mokslininkai vengė prisijungti prie svarstymų ir analizės vadinamosios Kauno pedofilijos bylos tema. Kodėl šią istoriją savo daktaro disertacijos atvejo analizei pasirinkote jūs?

- Per pastarąjį dešimtmetį sunku masinėse medijose surasti tokį atvejį, kuris būtų sukėlęs tiek rezonanso. O mano darbo teorinė dalis puikiai atitiko vadinamosios Kauno pedofilijos bylos situaciją.

Tiesa, kai 2007 metais pradėjau rašyti savo disertaciją, dar net nebuvo vadinamosios Kauno pedofilijos bylos. Pirmieji jos ženklai iškilo 2009 metų rugpjūčio mėnesį, kai internete pasirodė straipsnis, jog Lietuvai gresia pedofilijos skandalas.

Savo disertacijos atvejo analizėje tyriau šios istorijos atvaizdavimą internete ir televizijoje. Mane ypač domino, kas tie ekspertai, į kurių rankas atiduodamas žinojimas šios problemos atžvilgiu.

- Kas gi yra tas kriminalinis žinojimas?

- Kriminalinį žinojimą savo darbe supratau pagal socialinio konstrukcionizmo perspektyvą, kur žinojimas – tai kasdienis žmonių įsitikinimas apie tikrovę, kuri jiems yra reali ir turi tam tikrų bruožų.

Tiesa, kai kurie žmonės žodį „konstravimas“ suvokia tik neigiama prasme. Manoma, kad jeigu konstruojama, vadinasi, manipuliuojama. Konstravimas mums liudija apie tai, kaip tikrovė yra įprasminama, arba tai, kodėl mes suvokiame viską taip, o ne kitaip.

Kriminalinis tikrovės suvokimas susideda iš dviejų dalių – tai mūsų patiriama tikrovė, kuri turi didžiausios įtakos, kaip mes suvokiame pasaulį, ir simbolinė tikrovė. Sujungus jas abi, mes sukonstruojame savo pasaulio viziją.

Vis dėlto didžiausios įtakos kriminalinio žinojimo formavimui turi žiniasklaida, ypač televizija. Ir būtent čia kyla pavojus, kad bus manipuliuojama nuomone.

Vadinamojoje Kauno pedofilijos istorijoje matome daug suinteresuotų grupių ir bandymų pasisavinti ekspertinį žinojimą. Grupė, kuri pasisavina problemą ir laimi teisę ją apibrėžti bei pateikti savo problemos sprendimo būdus.

Mažiausiai norisi, kad į šią moralinę paniką įsiveltų dar ir mokslininkai. Mat šiuo klausimu jau pasisakė politikai, medijos, Bažnyčia teisėsauga ir kitos interesų grupės.

- Kaip šioje sudėtingoje istorijoje atsiskleidžia manipuliavimas nuomone arba žinojimu?

- Medijose, kalbant apie kriminalinio žinojimo konstravimą, išskiriami konceptualiniai suvokimo rėmai, kurie rodo, kaip įprasminama tam tikra problema. Vienas iš galimų žiniasklaidoje naudojamų kriminalinių problemų įprasminimo būdų – ydinga kriminalinės justicijos sistema. Ši rodo, kad nusikaltimai kyla dėl įstatymo ir tvarkos stokos, kitaip sakant, dėl kriminalinės justicijos sistemos neefektyvumo ir aplaidumo. Šie kriminalinė tikrovės įprasminimo rėmai kartu nurodo ir į konstruojamos problemos „tinkamus“ sprendimų būdus. Šių rėmų kontekste pagrindiniu problemos sprendimu laikytinas bausmių griežtinimas, kontrolės stiprinimas ir kriminalinės justicijos sistemos finansavimo didinimas.

Vis dėlto greta vadinamosios Kauno pedofilijos bylos aktualios tapo ir kitos problemos suvokimo schemos, pavyzdžiui, socialinio lūžio, o konkrečiai - jo konservatyvioji perspektyva. Šiuo atveju tam tikras nusikaltimas yra vaizduojamas kaip šeimos ir bendruomenės dezintegracijos (skyrybos, nesantuokiniai santykiai, nesantuokiniai vaikai ir pan.) padarinys. Toks įvykio įprasminimas atitinka ypač politiniame diskurse vyraujančią konservatyviąją šeimos koncepcijos viziją.

Tokiu būdu kuriami vadinamieji kriminaliniai mitai. Įvykis ištraukiamas iš savo paties konteksto, pamirštami veiksniai, kurie sukėlė įvykį, o jis įvelkamas į visiškai kitus ideologinius rūbus.

- Kiek, jūsų požiūriu, pagrįsti kaltinimai, kad skirtingos žiniasklaidos priemonės šioje sudėtingoje istorijoje palaiko tik vieną arba kitą pusę?

- Šiuose įvykiuose negalime demonizuoti medijų, kurios palaiko vieną ar kitą pusę. Nes jos iš tiesų tik naudojasi tais tipais ir naratyvais, kurie egzistuoja mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, pasakų. Jau nuo vaikystės žinome, kad kiekvienoje pasakoje yra konfliktas. Jeigu yra konfliktas, visuomet yra gėris ir blogis, dvi opozicijos. Vienas iš būdų, kuriuo šios opozicijos pasireiškia naratyve, per herojaus ir piktadario vaizdavimą.

Pagal naratyvų schemą yra piktadarys, herojus ir princesė, kuri dažniausiai turi būti gelbėjama. Dar yra donoras (suteikia herojui informacijos, duoda patarimą, kuris turėtų padėti išspręsti situaciją), pagalbininkas (padeda herojui atlikti užduotį), ekspeditorius (siunčia herojų atlikti tam tikros užduoties) ir netikras herojus – kuris pirmiausia laikomas herojumi, o vėliau atskleidžiama, kad jis visai toks nėra.

Šią schemą pasiūlė rusų lingvistas Vladimiras Propas, kuris pastebėjo, kad visose pasakose atsikartoja tas pats naratyvas ir ta pati struktūra. Taigi daugelyje gyvenimo situacijų mes matome tam tikrus tipus ir schemas. Kitaip tariant, kiekvienos istorijos elementus mes sustatome į tam tikras lentynas.

Todėl kriminalinis žinojimas, kuris pateikiamas medijose, yra stereotipinis. Masinės medijos pateikia tikrovės įprasminimo receptus. Bet tai juk iš tiesų nėra vien medijų kūrinys, šie receptai ateina iš pačios visuomenės.

Jeigu medijos pateiktų kažką, ko nėra mūsų visuomenėje, mes net nesuprastume, apie ką kalbama.