Skolų kilpa privertė vyrą nukreipti ginklą į save

Į Lietuvą vis smarkiau įsisukanti ekonominė krizė jau nusidažė kraujo spalva. Vakar nusišovė finansinių sunkumų prislėgtas Marijampolės verslininkas Alvydas Tačilauskas.

Negyvas bendrovės „Airatransus“ generalinis direktorius 47 metų A.Tačilauskas buvo rastas per pietus savo prabangiame name, esančiame Marijampolės pakraštyje.

Mirtiną šūvį iš pistoleto „Beretta“ verslininkas į save paleido miegamajame.

Kūną aptiko namų tvarkyti atėjusi moteris.

Išsigandusi ji iškart paskambino policijai.

Atrodė labai prislėgtas

Bendrovė „Airatransus“ užsiima automobilių remontu ir gabenimu, teikia viešojo maitinimo paslaugas.

A.Tačilausko bendradarbiai teigė, kad pastarąsias dvi dienas direktorius jautėsi ypač prislėgtas.

Vakar bendrovės darbuotojai prisiminė kelias A.Tačilausko užuominas.

Paliko atsisveikinimo laišką

Miglotai apie nebūtį kalbėjęs vyriškis prašė, kad jeigu kas nors jam atsitiktų, kad draugai pasirūpintų jo žmona.

Vakar per pietus A.Tačilauskas sugrįžo namo. Ten daugiau nieko nebuvo.

Savižudis paliko atsisveikinimo laišką.

Jis prisipažino nebegalėjęs ilgiau tverti susidariusios įtampos dėl skolų bei kitų finansinių problemų ir nežinojęs išeities.

Turėjo įtartinų ryšių

Verslininkas buvo kelių įmonių akcininkas. Su jo vardu siejamas praėjusiais metais atidarytas pramogų centras „Aira“.

Marijampolėje niekam nebuvo paslaptis, kad A.Tačilauskas bičiuliaujasi su nusikalstamo pasaulio atstovais.

Tačiau pats verslininkas neturėjo reikalų su teisėsaugos pareigūnais.

A.Tačilauskas yra pasakojęs, kad verslininku tapo nuo 14 metų, kai mirė jo tėvas ir teko pačiam kabintis į gyvenimą.

Prieš keletą metų, kai Tačilauskų šeima jau buvo sukaupusi daug turto, valdė keletą bendrovių, jis bičiuliams girdavosi, kad kasdien nuperka po keletą įmonių, o stambieji Marijampolės verslininkai turėtų iš jo tik pasimokyti.

Pardavinėjo brangias mašinas

Marijampolėje apie A.Tačilauską išgirsta prieš keliolika metų, kai šiame mieste klestėjo automobilių verslas.

Lietuvoje buvo žinoma, kad Marijampolėje yra vadinamoji „brangučių“ automobilių aikštelė, kurioje parduodamos tik išskirtinės mašinos. Šią aikštelę valdė keli asmenys, tarp jų buvo ir A.Tačilauskas.

Vieno tuo metu automobilius „brangučių“ aikštelėje pardavinėjusio marijampoliečio žmona ir dabar prisiminė, jog A.Tačilauskas mėgo kiekvieną sėkmingą sandorį aplaistyti alkoholiu.

Prisiminimai – skirtingi

Prieš ketverius metus A.Tačilauskas iš marijampoliečio Kęstučio įsigijo Marijampolės pakraštyje esantį autoservisą.

„Žmonės apie A.Tačilauską visaip kalba, – sakė tas marijampolietis. – Tačiau man jis sumokėjo tiek, kiek susitarėme, tiktai buvo paprašęs pratęsti atsiskaitymo laiką“.

Kęstutis sakė žinąs, kad jam priklausęs servisas prieš keletą mėnesių vėl buvo parduotas.

A.Tačilauskas pažįstamiems skundėsi negalįs jo išlaikyti, nes jį spaudžia didžiulės skolos.

Tuo tarpu poilsiavietę su kavine prie Šešupės prieš keletą metų A.Tačilauskui pardavęs Rimantas pasakojo, kad jam sandoris kainavo daug nervų: „Savo poilsiavietę su kavine po ilgų derybų buvau priverstas parduoti pusvelčiui. Be to, paskui jis mane dar tąsė po teismus“.

Buvęs poilsiavietės savininkas sakė, jog su A.Tačilausku buvo susitarta, kad iš parduodamo turto vertės bus išskaičiuotas už 15 tūkstančių litų išsimokėtinai įsigytas televizorius, už kurį buvo likę nesumokėti 7 tūkstančiai litų.

A.Tačilauskas sakė, kad jam nebereikia ir buvusių savininkų turėto įmonės vardu registruoto automobilio.

„Pasiėmiau ne tik televizorių ir automobilį.

Gavęs paskolą banke sumokėjau likutinę automobilio vertę įmonei, už televizorių įmokėjau likusius 7 tūkstančius litų“, – sakė buvęs poilsiavietės savininkas.

Tačiau netrukus A.Tačilauskas su advokatais kreipėsi į teismą ir pareikalavo, kad Rimantas dar duotų 28 tūkstančius litų už turtą, kurio jis neva nerado įsigytoje poilsiavietėje.

„Bylinėjomės ilgai, buvo keli teismo procesai, tačiau viskas baigėsi paliaubomis, – sakė Rimantas. – Aš nebuvau iš tų, kuriuos buvo galima įbauginti.

Bet girdėjau, kad tokiu būdu A.Tačilauskas teismuose iš kitų jam turtą pardavusių asmenų atimdavo nemažas sumas“.