Sovietų armijos realybė: seniai vertė salagas prievartauti kiaules

"Baltų lankų“ išleista Tomo Rekio knyga „Sovietų armijoje“ – tai knyga apie tarnybą sovietų armijoje. Ji vyko ne karo ar regioninio konflikto aplinkoje, bet ramioje vietoje įprasta eiga, kurios esminis akcentas buvo forsuotas ideologinis auklėjimas. Atitinkamai skleidėsi ir tos ideologijos tikslai – pirmiausia vadinamojo naujo sovietinio žmogaus formavimas. Tai ne vien akla marionetė, bet apskritai buko, nemąstančio žmogaus tipas, mechaniškai atliekantis sistemines funkcijas.

Ideologine prasme armijos aplinka nesiskyrė nuo sovietinio civilinio gyvenimo, tačiau buvo kur kas intensyvesnė. Tai, kas civiliams buvo peršama tarsi geruoju – įmantriu propagandiniu gudrumu, laikantis įvairių kompromisų, – kariams jau buvo brukama muštro principu. „Nesupranti galva – suprasi rankomis, kojomis“ – populiarus sovietų armijos posakis.

Beprasmiška ideologija, ekstremalios būties sąlygos verčia giliau pažvelgti į pačią egzistenciją, įvertinti visų laikų žmonių santykių problemas. Ir neišvengiamai kyla klausimas, ar tikrai viskuo galima apkaltinti vien sovietinę sistemą? Autoriaus patirtis teikia užuominų, kad esama civilizacija remiasi iš esmės tais pačiais principais, tik pridengtais kultūros šydu. Ir žmogaus išlikimo problema nesiriboja vien buvusios sovietinės ideologijos faktoriais.

Tomas Rekys – talentingas publicistas, šiuo metu gyvenantis Čikagoje.

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.

Baigusieji mokyklą daugelis buvome skirstomi į nedidelius karinius dalinius, vadinamus točkomis (taškais). Šie radiolokaciniai taškai buvo išmėtyti visoje Sąjungos teritorijoje, ypač pasienio ruožuose. Mūsų zona – šiaurės vakarai, prie jos priklausė ir tolimosios užpoliarės salos. Jų bauginomės, nes ten atšiauri gamta ir dėl to itin sunkios išgyvenimo sąlygos. Tačiau girdėjome, kad tokiose vietose beveik nėra nestatutinių santykių. Tad ir svarstėme, kas blogiau – gamtos ar žmonių pragaras? Bet tai nuo mūsų nepriklausė. Kur nublokš, ten ir tarnausime.

Išskirsčius, išsklaidžius mūsų kolonas, viso labo tik 23-ų karių būrys vykome traukiniu į Archangelską. Į kažin kokį pulką, iš kurio vėliau jau galutinai būsime išblaškyti po Archangelsko srities taškus. Būryje buvome pažįstami tik iš matymo, nes surinkti iš įvairių klasių. Bet kelionėje galėjome susipažinti artimiau, o nežinia dėl ateities ir nerimas iš viso skatino kone broliuotis. Ypač tuo susirūpinę buvo keli smarkiausieji – kitu metu galėtų būti ir lyderiais, pagalvojau.„Vyrai, klausykite, – aiškino naujai gimstantis aktyvas, – tame pulke juk mūsų laukia seniai. Greičiausiai teks vargti, skūron gauti. Ogi imkime ir būkime tvirti, vieningi! Visi už vieną! Ims ką iš mūsiškių skriausti – tuoj visi kartu ginam! Po galais, juk mūsų 23 – kai supulsime... Ir velniop tą nusistovėjusią starikovščinos tvarką! Užbaigsime ją. Svarbu sveikiems gyviems grįžti...“

Stotyje mus susėmė laukiantys sunkvežimiai, o atvykus į pulką, deja, visos skelbtos idėjos kaipmat išgaravo. Priešais išniro gal visas šimtas įmitusių tipų nuo velniai žino ko išpurtusiomis fizionomijomis. Tai seniai teikėsi pasmalsauti, kas tie svečiai. Gana grėsmingomis povyzomis, pašaipiai arba iš padilbų stebeilijo, varstė akimis – ko verta šita naujai atvykusi mėsa. Mums irgi buvo įdomi savotiška senių įvairovė.
Tomas Rekys
Gal todėl, kad siurbėme iš kažkur ištrauktą butelį vyno, mums rodėsi – o kodėl gi ne? Mūsų iš tiesų nemažai, sudarėme daugumą vagono keleivių. Tvirtas, vieningas branduolys. Buvo net kone linksma pritariamai linguoti galva, džiaugtis gyvenimu... Vis dėlto sau vienas svarsčiau: ar tai mūsų drąsos, ar baimės pasireiškimas? Spėjau – kas labiau bijo, tas garsiau šaukia. Gal bet kuris vadovavimas kaip tik ir prasideda baimės jausmu? Juk tas, kas nebijo ir lieka atviras, kaip buvęs, – tas ir žūva. O pasaulis priklauso gyviesiems. Ir jame tenka būti stipriam, tenka pulti, veržtis... Tai vadinama drąsa, kuri tuo didesnė, kuo gausesnė banda. Tačiau mūsų banda buvo kukli. Tiesa, optimistiškai agituojantys lyderiai išsiskyrė ir tvirtesniu sudėjimu, tai teikė vilties...

Stotyje mus susėmė laukiantys sunkvežimiai, o atvykus į pulką, deja, visos skelbtos idėjos kaipmat išgaravo. Priešais išniro gal visas šimtas įmitusių tipų nuo velniai žino ko išpurtusiomis fizionomijomis. Tai seniai teikėsi pasmalsauti, kas tie svečiai. Gana grėsmingomis povyzomis, pašaipiai arba iš padilbų stebeilijo, varstė akimis – ko verta šita naujai atvykusi mėsa. Mums irgi buvo įdomi savotiška senių įvairovė.

Mokykloje buvome išmokyti bent jau vertinti uniformos būklę. Pavyzdžiui, diržas turėjo būti įtemptas, pats kareivis pasitempęs, o čia priešais mus išsirikiavo nukarusių pilvų paradas. Diržai ниже яйц – žemiau kiaušų, kaip kad drastiškai mus bardavo karininkai ir seržantai, rankos kišenėse arba demonstratyviai įremtos į šonus. O apie kokias nors baltas apykaklaites nebuvo nė kalbos. Visa tai rodė tų tipų kietumą, vyriškumą ir svarbiausia – vadinasi, ten galima spjauti į drausmę. Bent jau jiems tai tikrai.

Iššokę iš lovų – nustėrome. Nebėra mūsų drabužių! Vietoj jų kažkokie skarmalai. Tas pats ir su batais bei kareiviškais diržais – seni, nudėvėti, suskilinėję. Kai kurių batai netgi kiauri, ir dar blogiau – toli gražu ne to dydžio. Netgi autai – ir tie pakeisti! Žvilgtelėjome į savo spinteles. Kaip jau ir tikėjomės – tuščia.
Tomas Rekys
Pritrenkė ir daugumos jų sudėjimas. Taip atrodė mums, bręstantiems jaunuoliams. Tarp suaugusiųjų dvejų, trejų ir net dešimties metų skirtumas paprastai nieko nereiškia, o jaunystės laiku atrodo kitaip. Seniai subrendę, užgrūdinti karinės tarnybos. Tad, kad ir koks tvirtas būtų salaga, senio neaplenks. Dažnai šie ir aukštesni visa galva, o jei ne, tai visada daug stambesni, drūtesni. Smogs – ir guli kojas ištiesęs...

Vėliau sužinojome, kad tų senių pulke yra keliskart daugiau, bet tada mums užteko ir tos dalies įspūdžio. Aš pats, išmuštruotas mokyklos tvarkos ir dvasios, pasijutau tarsi daili mergaitė iš Anderseno pasakos „Sniego Karalienė“, kai ta ieškodama savo broliuko pateko miško plėšikams galvažudžiams į nagus. Mūsų naujieji šeimininkai buvo į juos panašūs viskuo – ir nieko gero nelinkinčiais įžūliais žvilgsniais, ir bendra išvaizda.

Vis dėlto pirmoji diena ir vakaras praėjo ramiai. Mums tebuvo paaiškinta, kad teks įsilieti į esamos tarnybos ritmą, kol mus paims iš taškų atvykę karininkai. Turėtume išsidanginti maždaug per mėnesį. Tuos specialistų pasirankioti atvykstančius karininkus vadinome kupčiais, iš rusiško žodžio купец – pirklys. Jie išsiveždavo mus tarsi nusipirkę vergą. Taip juokavom, nors iš tikrųjų ir buvome vergai. Šiek tiek guodė instruktuojančio karininko pastaba, kad kaip kursantai turime tam tikrą tarnybinį imunitetą. Eiliniai seržantai (seniai) neturi teisės mūsų bausti nariadais, o tik raportuoti karininkams. Tai reiškė, kad nakties darbų greičiausiai išvengsime.

Sunkumų nežadėjo ir kito ryto Подъём! Matėme, kad mūsų atžvilgiu niekam nerūpi tos nelemtos 45 sekundės. Tačiau iššokę iš lovų – nustėrome. Nebėra mūsų drabužių! Vietoj jų kažkokie skarmalai. Tas pats ir su batais bei kareiviškais diržais – seni, nudėvėti, suskilinėję. Kai kurių batai netgi kiauri, ir dar blogiau – toli gražu ne to dydžio. Netgi autai – ir tie pakeisti! Žvilgtelėjome į savo spinteles. Kaip jau ir tikėjomės – tuščia. Nei dantų šepetėlių, nei tušinukų... Milinių kabykloje taip pat neberadome. Mūsų kampe karojo tik kažkokios senos, nutrintos – galėjai rinktis... Bet man, aukštokam, netiko nė viena.

Iš pradžių garsiai piktinomės – nieko sau! Ką tai reiškia?.. Reikia pulti ieškoti, reikalauti, skųstis. Užklausėme kažkokį pro šalį skubantį kareivį – tas pralėkdamas tik ranka numojo. Ir tada, pamenu, be apėmusio pasipiktinimo ir praradimo apmaudo, visi nuščiuvome apimti negeros nuojautos ir net baimės. Jeigu tokia pradžia, kas bus toliau?

Pasiskundėme kuopos viršilai – išstypusiam seržantui chacholui (taip vadinome ukrainiečius, ir tai jų žodis, reiškiantis maždaug „suktą kaimietį“), prieš tai spėję išklausyti jo paties išrėkto priekaišto, kodėl pagal tvarką nesame ten, kur reikia. Mus apžiūrėjęs, jis vis dėlto nurimo ir leido sandėly iš panašios jovalo krūvos pasirankioti tinkamo dydžio batų ir drabužių. Tai buvo viskas, kuo jis galėjo mums padėti. Kai kuriems kliuvo tik apytikriai dydžiai.

Sužinojome, kad čia ką tik įvesta tvarka (!?). „Ė!.. jei žinotumėte, kaip čia buvo anksčiau“, – pasakojo mums fazanai. Pasak jų, turėtume džiaugtis pakliuvę dabar, o ne anksčiau, prieš pusmetį. Dabar jau viskas pasikeitę, griežtesnė drausmė. O to priežastis – vos prieš mėnesį grupė senių privertė salagą išprievartauti kiaulę! Tai iškilo viešumon, ir seniams baigėsi liūdnai.
Tomas Rekys
Laimei, vėliau atgavau savo milinę – atpažinau kažkurį vakarą kabančią bendroje krūvoje, nors mano pavardė apykaklės viduje jau buvo nutrinta. Kad lengviau rastume savas milines – po apykakle užsirašydavome pavardę, bet aš ją buvau papildomai įraitęs ir kažkur milinės viduje. Kai kurie kiti mūsiškiai irgi atgavo savąsias, bet ne visi. Na, ir nė vienas, aišku, nebeatgavome savo praeitos tarnybos garbės aksesuarų – ženkliukų, kuriais nors ir kukliai, bet dailiai buvo apkabinėti mūsų naujieji kiteliai.

Greitai sužinojome apie tą pulką ir daugiau. Jis, aišku, priklausė tai pačiai priešlėktuvinės gynybos sistemai, tačiau pagal bendrą pulkų specifiką turėjo tam tikrą autonominį savarankiškumą. Pats save išlaikė ir atitinkamai buvo suskirstytas į dvi kuopas – radiotechninės tarnybos ir buitinio aptarnavimo. Mus priglaudė aptarnavimo kuopa, gal dėl to, kad techninė dalis traktuota rimčiau – nėra ko ten maišytis... Aptarnavimo kuopos veikla apsiribojo vien buitiniais darbais, ir jeigu net mūsų grynai techninio profilio mokykloje visokiausi darbai užgožė karinę tarnybą, tai ką kalbėti apie šią kuopą? Joje nereikėjo nei proto, nei jokio intelekto, atitinkamas ir kontingentas... Panašus į matytus Leningrado geležinkelio stotyje.

Sužinojome, kad čia ką tik įvesta tvarka (!?). „Ė!.. jei žinotumėte, kaip čia buvo anksčiau“, – pasakojo mums fazanai. Pasak jų, turėtume džiaugtis pakliuvę dabar, o ne anksčiau, prieš pusmetį. Dabar jau viskas pasikeitę, griežtesnė drausmė. O to priežastis – vos prieš mėnesį grupė senių privertė salagą išprievartauti kiaulę! Tai iškilo viešumon, ir seniams baigėsi liūdnai. Iš viso buvo nuteisti net aštuoni seniai. Stebėjomės sužinoję, kad tarp jų buvo vienas lietuvis. Visi jie neva gavę net iki dešimties metų disbato. Taip sutrumpintai vadintas drausmės batalionas, kuriame, teigiama, daugiau kaip penkerių metų nepatrauksi. Išprotėsi arba šiaip galą gausi, bet gal tai tik kalbos.

Tada mums tas nusikaltimas rodėsi pasibaisėtinas, be galo bjaurus, tikrai vertas tos bausmės, tačiau dabar, ko gero, jį vertintume gerokai švelniau. Iš dabartinių laikų perspektyvos čia iš viso smulkmena – seksualinė mažuma, zoofilija (gyvūnų meilė – yra tokia mažuma...). Blogiausiu atveju dvasinė, moralinė trauma, betgi grūdintis armijoje reikia. Tiesa, nuo sekso su beždžione gimė AIDS, o nuo kiaulės dar niekas negimė, tad anokia čia ir bėda.