Spausk, dalinkis ir bukėk?

Taip taip taip. Ir vėl „Facebook“. Kone kiekviename žingsnyje jis linksniuojamas ir aptarinėjimas, bet ką padarysi, kad ten sulindę beveik pusė Lietuvos ir bene kas septintas planetos gyventojas. Rinka nori šio produkto.

Tačiau jau kuris laikas vis tenka stebėti kvailiukus, kurie sugeba feisbuke prisidirbti ar bent jau kvailai pasirodyti iš šono. Tad jau senokai kirbėjo mintis aprašyti ir tuos „šaunuolius“, iš kurių kartais norisi pasijuokti, o kartais norisi tiesiog garsiai išrėkti (arba užrašyti ant „sienos“ su Caps Lock‘u) – „What the...?“.

„Nuogos (mielos „žvaigždutės“ vardą įsirašyti patiems) nuotraukos paviešintos internete!“, „Kraupios muštynės prekybos centre!“, „Šuniuko Sargio košmaras kaime!“ ir panašios antraštės tiesiog rėkte rėkia ir masina pasižiūrėti intriguojantį turinį. Žinoma, kad jį pamatytume, prieš tai reikia 15 kartų paspausti „Like“ (tam, kad „sistema įsitikintų, jog esi šios planetos gyventojas, o ne slapta prisijungęs marsietis“) ir 86 kartus pasidalinti su draugais ant savo „sienos“, kurioje nieko kito, apart reklaminių pranešimų, nematyti.

Ar visi tie spaudinėtojai pamato žadėtą turinį, nežinau – nelabai domina skelbiamas „pikantiškas“ turinys, o ir paprasčiausiai gaila laiko tokiems užsiėmimams. Tačiau faktas tas, kad vedini savo bukumo (tiesa, nežinau – dirbtinio ar įgimto), feisbukiečiai apsikvailina lygiai taip pat, kaip senyvo amžiaus žmonės, atiduodami savo paskutines santaupas tariamiems giminaičiams, kurių, kaip paaiškėja vėliau, jie tiesiog neturi. Juokas pro ašaras, ne kitaip.

O ten kur avinų banda, ten atsiranda ir abejotinos reputacijos apsukruoliai (o gal teisingiau spekuliantai?). Šypsosi žiūrėdami į fanų skaičiaus pokyčius (žinoma didėjančius) ir linksėdami galva dar labiau lavina fantaziją, mintyse kurpdami kitos, dar skandalingesnės grupės kūrimo peripetijas. Juk grupės su keliasdešimt tūkstančių „fanų“ šiaip sau pakampėse nesimėto – tam reikia ilgo ir nelengvo darbo. Arba lengvo ir dažniai tik tariamo skandalo.

Taip vėliau ir atsiranda šių laikų ostapai benderiai, kurie svajoja apie gražų ir nerūpestingą gyvenimą su didžiuliu kapšu pinigų. O jį garantuoja grupių, su kvailių armija, pardavimai dėdėms, kurių firmose marketingo „specialistai“ pristatydami reklamos strategijas internete, sugeba išlementi tik varganą pasiūlymą įsigyti grupę, kurios nariai susirinko pasižiūrėti į rožinės spalvos vibratorių, iškritusį iš „žvaigždutės“ rankinės. Nieko tokio - auditorijai (žinoma „tikslinei“) tiks pranešimai ir apie puikius cepelinus, dar puikesnėje kavinėje, pačioje puikiausioje provincijoje.

Taip ir „iškyla“ verslininkai bei įvairaus plauko veikėjai. Giriasi, kokie jie sumanūs ir kaip moka „kalti“ pinigą. Nesvarbu, jog efektas trumpalaikis. O kartais net ir neigiamas.

Juk karts nuo karto žiniasklaidoje vis pasirodo paverkšlenimai, kaip tokių „verslo“ sandorių vieną ar kitą pusę apgauna „nepatikimi“ pirkėjai/pardavėjai. Paėmė pinigus. Apgavo. Perėmė grupės administravimą ir viską „pavogė“. Skundai tokie, nors atskirą raudų sieną feisbuke sukurk.

Tik niekaip nesuprantu vieno – jeigu esi toks kvailys, jog susigundai tokiais dalykais, tai dėl ko labiau reikia liūdėti ir žinoma komentuoti aplinkiniems – ar dėl tavos „nelaimės“ ar dėl tavo bukumo. Prisipažinsiu - dažniau susikremtu dėl antrojo.

Taip pat atsirado dar vienas būdas, kaip galima pritraukti naujus puslapio „gerbėjus“. Niekam nežinoma organizacija/grupė ar kito plauko veikėjai paskelbia super mega nuostabų konkursą, kurio metu mums tereikia tik pamėgti jų grupę ir pasidalinti prizo nuotrauka su savo draugais. Pvz. „Broniaus čeburėkai“ įsimeta naujo „iPhone“ telefono nuotrauką (dažniausiai patingima ir nuotrauka paimama iš pirmojo „Google“ paieškos puslapio), paprašo, kad visi ja dalintųsi (neva gausite dovanų tą telefoną) ir vuolia – lengvatikių gretos didėją ne dienomis ar valandomis, o tiesiog minutėmis.

Žinoma tai gana neblogas būdas pritraukti naujų narių puslapiui – administratoriai gauna naują narį + didesnį auditorijos pasiekiamumą, o spaudinėtojai patys žinodami kur lenda, tikisi papildyti savo kraitį naujomis gerybėmis. Viskas gerai – nėra paslėptų gudrybių ir vartotojai patys pasirenka ar jie nori vykdyti keliamus reikalavimus ar ne. Tačiau dažniausiai tuo užsiima ne niekam nežinomi vartotojai, o bent jau šiokį tokį vardą ir vietą po Saule spėjusios išsikovoti kompanijos/įstaigos/puslapiai. Rimti žmonės savo reputacijos negadina.

Tad belieka tikėtis, jog visi tie „avinėliai“, kurie spaudžia bet kur, bet kada ir bet ką, vieną dieną suaugs (ne tik fiziškai, bet ir protiškai) ir sugebės atskirti grūdus nuo pelų, o „Facebook“ sienos taps švaresnės.