Stachanovas: liūdna sovietinio herojaus istorija

Sovietmečiu jo vardas vieniems turėjo atspindėti santvarkos privalumus, o kitus vertė piktai griežti dantimis. „Socialistinio darbo didvyrio“ Aleksejaus Stachanovo mirtis lygiai prieš 35 metus, 1977-ųjų lapkričio 5 dieną, atėjo tuo metu, kai Sovietų Sąjungoje jau buvo prasidėjusi pražūtinga ekonomikos stagnacija, o stalininėje epochoje užgimęs „stachanoviečių“ judėjimas – išsikvėpęs ir virtęs pašaipų objektu. Šiandien jį nedaug kas prisimena – gal ir dėl to, kad A. Stachanovo mitas nuo pat pradžių tebuvo totalitarinės propagandos instrumentas – ir paprasčiausia klastotė.

1935 metų rugsėjį SSRS spauda džiaugsmingai pranešė apie neregėtą žygdarbį – paprastas vienos Rytų Ukrainos Donbaso regiono šachtos angliakasys Aleksejus Stachanovas per vieną naktinę pamainą net 14 kartų viršijo normą, iškasęs 102 tonas anglių. Po kelių savaičių pasirodė pranešimai apie tai, kad tas pats darbininkas dar kartą pasiekė rekordą, ir dar – kaip per pamainą iškasęs net 227 tonas anglių.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį Maskvoje surengtame Visasąjunginiame stachanoviečių suvažiavime paskelbta, kad gamybos normas viršijantys darbininkai – patys tikriausi „socializmo statybų“ pirmeiviai. Valdžios visapusiškai skatinamo judėjimo šūkiu tapo diktatoriaus Josifo Stalino žodžiai „Gyventi tapo geriau, gyventi tapo linksmiau!“, gana ironiškai nuskambėję prieš pat Didžiojo valymo, nusinešusio milijonų SSRS komunistų partijos narių, kariškių ir paprastų gyventojų gyvybes, pradžią.

Propaganda buvo išties paveiki. 1935 metų gruodžio 16 dieną JAV žurnalo „Time“ viršelyje pasirodė A. Stachanovo nuotrauka su prierašu „Stachanovizmo didysis Stachanovas“. Tekste buvo aiškinama, kad pasaulio politiniame žodyne greta „išbuožinimo“, „penkmečio plano“, OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba) ir valstybės skatinamos „bedievystės“ atsirado ir nauja svarbi sąvoka – „stachanovizmas“.

„Stachanoviečių“ judėjimas

Po įvairiais sovietiniais ordinais ir medaliais apipilto A. Stachanovo, kuris netrukus paliko Donbasą ir tapo gana tipišku sovietinės nomenklatūros atstovu, atėjo daugelio kitų sričių darbininkų-stachanoviečių eilė.

Žemės ūkyje tai buvo traktorininkė Paša Angelina, anksti mirusi dėl kenksmingų darbo sąlygų, automobilių pramonėje – Gorkio gamyklos darbininkas Aleksandras Busyginas, metalurgijoje – Mariupolio darbininkas Makaras Mazajus. Vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo, „stachanovietiška“ manija neva „spontaniškai“ persikėlė ir į kitas komunistinio bloko šalis.

„Stachanoviečių“ judėjimas buvo skirtas išjudinti pramonės gamybą tokioje situacijoje, kai milžiniškos valstybės investicijos planinėje ekonomikoje nedavė lauktų rezultatų. Gamyklų vadovų specialiai atrinkti „pirmūnai“ turėjo rodyti kitiems pavyzdį – ir pateisinti didėjantį darbininkų išnaudojimą bei prastas darbo sąlygas.

„Stachanoviečių“ judėjimas neapsiribojo vien pramonine gamyba. Kitose srityse jo pasiekimai dar labiau priartėdavo prie absurdo ribos. Stomatologai įsipareigodavo įvykdyti ir netgi viršyti ištrauktų dantų normą, balerinos scenoje atlikdavo „stachanovietiškus“ sukinius, teatrai varžėsi, kuris išleis daugiau premjerų, o profesoriai buvo smerkiami, jeigu neįvykdydavo išradimų „normos“.

Šiurpiausius rekordus kūrė sovietinio saugumo pareigūnai, priversti varžytis, kurie sulaikys – ir nužudys – daugiau „liaudies priešų“ ir „šnipų“. Tai buvo viena priežasčių, kodėl 1936–1939 metais vykęs „Didysis valymas“ pareikalavo tiek daug žmonių gyvybių – niekas negalėjo būti tikras, kad jo nepalies įsisukusi smurto karuselė.

Ypatingos sąlygos

Tik praėjus nemažai laiko po A. Stachanovo mirties, pradėjo aiškėti, kad už su Donbaso angliakasio pagalba sukurto mito slėpėsi ne tokia jau graži tikrovė. 1985 metais legendą ėmėsi naikinti JAV leidinys „The New York Times“, vėliau juo pasekė ir laisvėjančios SSRS spauda.

Sovietmečiu buvo laikomasi principo, kad, jeigu tikrovė neatitinka oficialios partijos linijos, tuo blogiau tikrovei. Tai bene įtaigiausiai parodo kai kurios paslaptyje ilgai laikytos 1935 metų įvykių detalės. Pasirodo, kad iš tiesų darbštuoliui angliakasiui tėvai buvo davę Andrejaus, o ne Aleksejaus, vardą. Klaidą padarė oficialus komunistų partijos leidinys „Pravda“. Ją taisyti ėmėsi pats Stalinas – kaip teigiama, būtent jo nurodymu Stachanovui buvo nedelsiant įteiktas naujas pasas, kuriame įrašytas Aleksejaus vardas. Nieko nuostabaus – „Pravda“ (liet. „Tiesa“) neturėjo teisės suklysti, o Donbaso angliakasio legendos kūrimas jau buvo įsibėgėjęs.

Šiais laikais daug abejonių kelia ir rekordiniai A. Stachanovo pasiekimai bei jo motyvai. Žinoma, kad iškasti neįprastai daug anglių buvo ne paties darbininko, o komunistų partijos atstovo šachtoje Konstantino Petrovo sumanymas. A. Stachanovui pažadėta už 6 valandų darbą skirti didelę premiją ir gyvenamąjį būstą – su telefono linija ir naujais baldais.

Dažniausiai pripažįstama, kad A. Stachanovas iš tiesų savo rankomis atskėlė neįprastai didelį anglies kiekį. Sutariama netgi dėl to, kad jis iš tiesų buvo puikus angliakasys – nors ir labai mėgo išgerti. Tačiau keliolika ir net keliasdešimt kartų viršyti normą jam nebūtų pavykę, jeigu ne laikinai pakeista darbo organizavimo tvarka – bei kitoks normos skaičiavimo metodas. Kitais žodžiais tariant, A. Stachanovui buvo priskirta beveik visa per vieną pamainą iškasta anglis – ignoruojant tai, kad anglis krovė, vežė bei naujas atramas statė daug kitų darbininkų. Jų oficialioje statistikoje paprasčiausiai neliko.

Neatsitiktinai rekordo siekimui prieštaravo šachtos vadovas. Jis puikiai suprato, kad toks eksperimentas sutrikdys visos šachtos darbą – iškasus neįprastai daug anglies, neįmanoma suspėti ją visą laiku sukrauti į vežimėlius ir iškelti į paviršių, dėl to susidaro eilės ir bendras rezultatas gali būti net mažesnis, nei įprasta. Tačiau, kaip šių metų sausį rašė „Ukraina Kriminalnaja“, direktoriaus niekas nepaisė, o vėliau jis buvo suimtas ir sušaudytas – kaip dar vienas „liaudies priešas“.

Pamirštas didvyris

Veltui A. Stachanovo kolegos, vėliau išgirdę apie padidintas normas, reikalavo, kad jiems taip pat būtų sudarytos geresnės darbo sąlygos. Panaši istorija kartojosi su visais žymiausiais „stachanoviečiais“ – jų ypatingomis sąlygomis pasiekti rekordais tapdavo nerealių, neįvykdomų planų pagrindu. Dėl to širdo „pirmūnų“ kolegos – tačiau nieko negalėjo pakeisti.

Pats A. Stachanovas neteko visų savo privilegijų beveik iš karto po J. Stalino mirties 1953 metais. Jau 1957 metais naujojo diktatoriaus Nikitos Chruščiovo įsakymu jį ištrėmė iš Maskvos.

Pasakojama, jog taip nutiko dėl to, kad N. Chruščiovas nežinojo, kas iš tikrųjų nutiko žymiausiam šalies darbininkui, tačiau negalėjo to pripažinti užsienio žurnalistui. Pamelavo, kad A. Stachanovas gyvena ir dirba Donbase. Ten jį ir nuspręsta sugrąžinti – tikrovė dar kartą neatlaikė varžybų su dirbtinai konstruojama oficialia partijos linija.

Likusius 20 gyvenimo metų „socialistinio darbo didvyris“ praleido visų pamirštas ir girtuokliaudamas. Gėrė, kol galutinai susigadino pavydėtiną sveikatą. Bet apie tai, žinoma, niekas nedrįso pranešti pamažu byrančios SSRS gyventojams.