Stok, nešausiu!

Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“ rašoma apie įgulos kalėjime sėdėjusį matematikos mokytoją, kuriam perspektyva tarnauti artilerijoje ir šaudyti į tokius pačius matematikos mokytojus priešingoje pusėje atrodė nepakeliama. Tad jis tiesiog pavogė karininko laikrodį, kad patektų į kalėjimą. Šiais savanoriškos tarnybos kariuomenėje laikais tokių atvirų ar pasislėpusių pacifistų uniformuotose gretose pasitaiko vis mažiau.

Slamo tiesa

Dešimties žmonių būryje vidutiniškai tik trys iššaudavo iš savo ginklų mūšio metu. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko jie praleido armijoje, kokią daugybę mūšių regėjo net tada, kai priešas kėsinosi užimti jų pozicijas. Žodžiu, šis tvirtinimas tapo pripažinta tiesa. Kaip ir tai: „Amerikietis kilęs iš civilizacijos, kur agresija, susijusi su gyvybės atėmimu, yra uždrausta ir nepriimtina... Tai praktiškai įskiepijama su motinos pienu.“ Tą išmintį plačiajai visuomenei pateikė karo istorikas brigados generolas Samuelis Lymanas Atwoodas Marshallas, geriau žinomas kaip S.L.A. Marshallas arba tiesiog Slamas. Jis teigė apklausęs tūkstančius amerikiečių kareivių Antrojo pasaulinio karo metu ir savo įspūdžius sudėjo į 1947 m. išleistą veikalą „Men Against Fire“. Joje Slamo teorijos ašis išdėstyta juodu ant balto: žmogaus esybei savo rūšies atstovus šaudyti nepriimtina. Tą pačią giesmę traukia ir populiarus karo istorikas Johnas Keeganas savo 1976 m. knygoje „The Face of Battle“. Nuo jo neatsilieka Maxas Hastlingas graibstomoje studijoje „Overlord“ apie sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje.

Per daugelį metų šimtai žurnalistų kliovėsi įžymiaisiais Marshallo tyrinėjimais. Tačiau staiga atsirado išsišokėlių. Iš tikrųjų nėra pagrįstų įrodymų, kad tik tiek mažai kareivių šaudė, rašo Frederickas Smoleris savo darbe „The Secret of the Soldiers Who Don’t Shoot“. „Įmanoma, kad S.L.A. Marshallas visus tuos dalykus išsigalvojo“, – daro išvadą Smoleris. Jis taip pat remiasi JAV Armijos pėstininku Haroldu P. (Bud) Leinbaughu, kuris dalyvavo daugelyje mūšių Europoje, ir karo istoriku Rogeriu Spilleriu. Abu vyrai buvo skeptiškai nusiteikę Marshallo tyrimų atžvilgiu, todėl abu nutarė labiau įsigilinti į reikalą. Jie atskleidė, kad tarp kareivių, kuriuos Marshallas apklausė Makino saloje, buvo prigijusi tendencija šaudyti nei per daug, nei per mažai – taip sakant, tratinti be jokios priežasties. Regis, Marshallas tiesiog išgalvojo savo apklausą Europos mūšių laukuose. Kodėl jam prireikė tai daryti? Marshallas pagal „profesinį ugdymą ir temperamentą buvo žurnalistas“, rašė Spilleris. Kaip ir daugelis žurnalistų tada (ir dabar) jis garbino herojišką idealą, esą vienas žmogus iš daugumos gali stoti prieš blogį ir jį nugalėti. Galbūt Marshallas karo kelyje atsidūrė dėl to, jog nujautė rasiąs vietą, kur pavieniai didvyriai tampa kertinėmis figūromis, svarsto Leinbaughas. Pats Marshallas aiškiai mėgo vaidinti kareivį, iš paskutiniųjų stengdamasis visus įtikinti, jog žino apie kovą daugiau negu kiti. Jo knygos atrodė detalios ir įtikinamos. Be to, jis juk apklausė tiek daug kareivių. Taigi nebuvo jokių šansų juo nepatikėti. Bet kodėl profesionalūs istorikai prarijo Marshallo jauką? „Intelektualus tingumas“, – rašo Spilleris. Marshallo teorija „žadėjo praskleisti skraistę į užslėptą mūšio pasaulį“. Slamas taip pat teigė, kad vedė būrius į kovą ir Pirmajame pasauliniame kare. Tai irgi pramanas. Marshallo pulkas tuomet buvo už fronto linijos, įsitraukęs į kelių remontavimo darbus. Leinbaughas rado oficialius Marshallo dalinio dokumentus, kuriuose yra tokie jaudinantys pranešimai: „Vienas mulas nužudytas nuo kito mulo įspyrimo.“ JAV armija pasinaudojo Marshallu kaip savo kvaziistorijos istoriku. Tuo metu vieninteliai skeptikai buvo keletas kareivių, kuriuos Marshallas savo istorijose aprašė kaip „Kompanijos K vyrai“. Tačiau Kompanijos K seržantas paklausė: „Negi visi mano, kad mes vokiečius uždaužėme lazdomis?“

Kaip buvo Vietname?

Marshallo ir panašių istorikų dėka daugelis Amerikos karininkų, pasiųstų į Vietnamo karą, baiminosi, jog jų kareiviai ir jūrų pėstininkai nešaudys į priešininkus. Amerikiečiai žus be reikalo ir karas vyks kur kas ilgiau. Tikra bėda. Tačiau greitai amerikiečių kareiviai užtikrino, kad šios baimės tėra miražas. Kariūnai nedvejojo panaudodami šautuvą, pistoletą, automatą, granatsvaidį ar bet kokį kitą ginklą, kuris patekdavo jiems į rankas. Pats Marshallas buvo atvykęs į Vietnamą, kad atliktų panašius tyrimus, kaip ir II pasauliniame kare. Jis patvirtino, kad daug kas pasikeitė nuo ankstesnių konfliktų laikų; beveik 100 procentų amerikiečių nevengia paleisti į priešininką ugnį.

Kad galutinai ratifikuotų šią kaitą, karo istorikas Russellas W. Glenntas 1987 m. atliko tyrimus. Jis apklausė 287 1-osios artilerijos divizijos veteranus. Tiktai devyni veteranai prisipažino, kad jie niekada asmeniškai nešovė į priešą. Tačiau negalima atmesti ir to, kad žmonės tiesiog nenorėjo pripažinti šio trūkumo. Todėl veteranai buvo prašomi atpasakoti savo ginklo draugų pasirodymus. Paklausti, kokia bendražygių dalis šaudė mūšio metu, veteranai apytikriai suskaičiavo, kad apie 84 procentus dalinio vyrų, apsiginklavusių individualias ginklais (automatai, pistoletai, granatsvaidžiai), paleido ugnį į priešininkus. Iš to aiškiai matyti, kad amerikiečiai Vietname retai abejodavo, ar reikia pyškinti. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl 2 iš 10 žmonių nešaudė, kai dalinys įsiveldavo į kovą? Vis dėlto 500 žmonių grupėje tai sudarytų 80. Tai paaiškina keletas faktorių. Kario tarnybinė pozicija buvo vienas kritinių elementų. Vyrai, tarnavę 1-oje artilerijos divizijoje, buvo sudaryti iš dviejų grupių. Pirmosios grupė svarbiausias uždavinys buvo atidengti ugnį iš šaunamųjų ginklų: į ją įėjo šauliai, kulkosvaidininkai, sraigtasparnių kulkosvaidininkai. Antrąją grupę sudarė tie, kurie iškilus būtinybei galėjo šaudyti, bet tai nebuvo pirminė jų pareiga. Į pastarąją grupę įėjo būrio vadai, puskarininkiai, medikai, išminuotojai, žvalgybininkai, kapelionai, radijo operatoriai, sraigtasparnių pilotai. Taigi jei antroji grupė būtų užmiršusi savo prievoles ir ėmusi beatodairiškai pleškinti į oponentus, jie būtų neatlikę gyvybiškai svarbių savo funkcijų.

Kitą svarbų veiksnį, sulaikantį nuo šaudymo, respondentai įvardijo baimę. Tačiau jie pabrėžė, kad baimė būdavo trumpalaikė, praeinanti būsena. Kitame ar netgi tame pačiame susirėmime karys imdavo pitlyti it pasiutęs. Dažnai nešaudymą lydėdavo nepalankios aplinkybės, į kurias patekdavo kariai: ar tai stipri priešininkų ugnis, nepalanki pozicija, nenoras išduoti savo buvimo vietą, ypač naktį.

Labiausiai baimė veikia naujokus. Pirmąsyk atsidūręs mūšio lauke, kai aplink sproginėja ir dunda pabūklai, palei ausis zvimbia kulkos ir skeveldros, kyla dulkių debesys, pasijunti konfūzytas. Nežinai, kaip reaguoti. Labiausiai bijai ne šaudyti, o būti nušautas.

Taip pat dažnai apvildavo ginklai. Ypač M-16. Pasitaikydavo ir žmonių, turinčių tvirtą įsitikinimą nežudyti. Žudynių priešininkai tiesiogiai nedalyvaudavo kariniuose veiksmuose: tai buvo dalinių medikai, amunicijos nešikai, etc. Tačiau pavojus žūti nesumažėdavo.

Kariniai niuansai

Būtina skirti šauktinius naujokus nuo savanorių. Abiejuose pasauliniuose karuose daugiausia į mūšį traukdavo minimaliai apmokyti šauktiniai. Dabar situacija visiškai pasikeitusi – armiją didžia dalimi sudaro savanoriai. Tarp tokių „žalių“ kareivių nuolat kildavo panika; dar blogiau – jie itin greitai žūdavo net nespėję panaudoti savo ginklų. Be to, pasikeitė šiuolaikinė karo taktika – tau užtenka šaudyti į priešo pusę, nukreipti jų dėmesį ir laukti paspirties iš oro ar artilerijos pabūklų.

Priešo traukimasis dažniausiai laikomas pergale, ir ne vien dėl to, kad užimamos reikalingos pozicijos, bet ir dėl to, jog dauguma nuostolių padaroma, kai atsitraukiantis priešininkas atsuka nugarą ir bėga. Taigi daug lengviau nužudyti savo oponentą, kai nereikia žiūrėti jam į akis. Tas pat principas galioja ir egzekucijoms: šauni aukai (nusikaltėliui) į pakaušį, pakari jį užrištomis akimis.

O pati svarbiausia priežastis – visiems karo analitikams būdinga analizuoti generalinių štabų strategines klaidas planuojant mūšius ir karo vadų taktines klaidas tokių planų nerealizuojant. Tačiau virš karo mūšio lauko tvyro daugybė faktorių, į kuriuos tiesiog sunku atsižvelgti, nes jie nenubraižyti raudonomis rodyklėmis žemėlapiuose ir neatvaizduoti tiksliose diagramose. Todėl foteliniai generolai, kritikuojantys Napoleono elgesį Vaterlo mūšyje, užmiršta tokius esminius elementus kaip kareivius. Kiek jie turėjo nužygiuoti per naktį iki mūšio lauko, kiek kartų per paskutinį poilsį buvo keliama melagingų aliarmų, kiek laiko turėjo prastovėti rikiuotėje laukdami atakos signalo ir lengvindamiesi tiesiai čia, rikiuotėje. Sakysime, šie faktoriai aktualesni žilai karybos istorijai, kai priešininkus vieną nuo kito lauke dengdavo tiršti dūminio parako kamuoliai. Neteisybė. Lygiai tas pat galioja ir šiems laikams. Skaitydami seržanto Bellavios prisiminimus apie JAV pėstininkų atliktą Irako Faludžos miesto šturmą atrandi tokias detales, kokių net negalėjai nutuokti – paleistų vidurių rudai nuspalvinti pėstininkų kelnių užpakaliai, nuo savaitę nesibaigiančių mūšių ir poilsio stokos į varškę kariniuose batuose virtusios kojinės, bakterijų maiste ir vandenyje sukelta dizenterija. Ir dar daugybė mažų detalių, iš kurių visos daugiau ar mažiau paaiškina, kodėl puikiai mokyta gyvoji karo mašina ima ir nepataiko į priešininką.

Žudymo svertai

Visiems tiems, kurie mėgintų racionalizuoti sprendimo priėmimą – žudyti, pasigailėti – mūšio metu. Geriau nebandykite. Empiriniais tyrinėjimais ir tiesioginiais nervų sistemos aktyvumo stebėjimais nustatyta, kad, veikiant stimuliacijai ir prievartai, su kuria susiduriama kovos metu, racionalaus pažinimo sritys smegenyse efektyviai blokuojamos, kai tuo metu primityvesnės sritys, susijusios su elementariu suvokimu ir autonomine reakcija, didžiai stimuliuojamos. Ką tai reiškia, paklausi savęs? Kai jauti didelį sužeidimo ar mirties pavojų, tavo mąstymo gebėjimas slopinamas ar visai atitrūksta, ir tu reaguoji kaip buvai išmokytas – mechaniškai įsimintomis instrukcijomis ar natūraliais refleksais. Štai dėl ko dabartinis pėstininkų mokymas šaudyti į realiai atrodančius taikinius rodo dramatiškai aukštesnius rezultatus efektyviai renkantis kulkos recipientą. Karybos profesorius pulkininkas leitenantas Dave’as Grossmanas tam pritaria. Abstraktus priešo vaizdinys ir jo nuasmeninimas per apmokymus būtinas, kad vėliau ištvertum mūšį. O jei abstraktus vaizdinys perdėtas ar nuasmeninimas pritemptas prie neapykantos, humaniško elgesio motyvai kare lengvai pastumiami į šalį. Sukuriamos įvairios distancijos tarp žudiko ir aukos: 1) fizinė ir emocinė distancija; 2) socialinė distancija, sukurianti „priešas – mažiau negu žmogus“ apibrėžimą tam tikroje socialinėje aplinkoje; 3) kultūrinė distancija, apimanti rasinius ir etinius skirtumus, leidžianti žudikui nuasmeninti auką; 4) moralinė distancija, leidžianti tikėti moraliniu pranašumu; 5) mechaninė distancija, apimanti sterilų kompiuterinių žaidimų nerealumą žudant priešininkus per TV ar monitoriaus ekraną, pvz., snaiperio taikiklis, sukuriantis mechanišką atskirtį.

Į kovos sceną dažnai įsimaišo ir psichologija, paremta propaganda. Juk daug lengviau žudyti tuos, kurie nėra žmonės, o jei vis dėlto žmonės, tai aiškiai menkesni už tave. Tad propagandos pagrindinis tikslas – demonizuoti priešą ar jį nužmoginti: tada jis tampa daug lengvesnis taikinys mūsų šauniems kariūnams.

Žudymas kaip seksas. Štai ką pasakoja vienas buvusių karių: „Kai kuriems žmonėms ginklo turėjimas prilygo nuolatiniam stajakui. Tai buvo gryna seksualinė patirtis kiekvieną kartą, kai tu nuleisdavai gaiduką.“ Daugelis vyrų, kurie tampėsi ginklą ir šaudė iš jo – ypač automatinį ginklą – nenoriai, bet turėtų pripažinti: galia ir malonumas iššaunant kulkų srautą iš vamzdžio yra giminingas jausmui, kai išstumi spermos srautą iš savo vamzdžio.

Grupinis nuodėmių atleidimas

Atskiras individas nėra žudikas, tačiau grupė yra.

Dešimtys tyrimų rodo, kad pagrindinis veiksnys, motyvuojantis kareivį daryti dalykus, kurių sveiko proto žmogus niekada nedarytų (žudyti ar žūti mūšyje), tai ne savisaugos veiksnys, o stiprus atsakingumo jausmas prieš savo draugus mūšio lauke. Richardas Gabrielis pažymi, kad „kariniuose raštuose apie karių susitelkimą nuolat randamas patvirtinimas, jog kovojantys kariai suformuoja tokį stiprų tarpusavio ryšį, kuris yra stipresnis net už ryšį su žmona“. Tai bent!

Tarp žmonių, taip stipriai susietų tarpusavyje, pasireiškia galingas partnerystės spaudimas, dėl ko asmuo labai rūpinasi savo bendražygiais ir mano, jog geriau mirs, bet neapvils. Be atsakomybės prisiėmimo, grupės taip pat įteisina žudymą išvystydami tarp savo narių anonimiškumo jausmą, vėliau tampantį smurtu. Tam tikromis aplinkybėmis šis grupinio anonimiškumo procesas išvaduoja atavistinio žudymo isteriją, kurią galima pastebėti ir gyvūnų pasaulyje. Jei karys jaučia, kad nežudydamas apvils savo draugus, ir jei žudymo procese dalyvauja kiti (šitaip išsklaidydami asmeninę atsakomybę, išskirstydami kiekvienam individui po dalį kaltės), žudymas gali būti lengvesnis. Ir ką, tikriausiai tikrai palengvėjo.

Polinkis į grumtynes. Atsiranda susišaudymo ar artimo kontakto metu, kai organizmas išskiria didelį kiekį adrenalino ir tu patiri vadinamąjį kaifą. Šis kaifavimas prilygsta morfino dozei į veną – tu tarsi plūduriuoji, kvatoji, laidai sąmojus, gerai leidi laiką, visiškai abejingas tave tykantiems pavojams. Patirtis tikrai intensyvi, jeigu tik pavyksta, išgyveni, kad papasakotum apie ją. Problemos prasideda tada, kai užsimanai dar vienos grumtynių dozės, ir dar vienos. Taip tu ir užsikabliuoji. „Kaip ir polinkis į heroiną, polinkis kariauti galų gale tave pražudys“, – pasakoja Vietnamo veteranas Jackas Thompsonas.

Pasekmės

Savaime suprantama, karuose žudžiusius kareivius persekioja psichologinės traumos, dažniausiai generuojamos kaltės: nuovargio, sumaišties, nerimo būsenos, Ganzerio sindromas, kai įsijungia juodasis humoras, isterija, emocinė hipertenzija, charakterio sutrikimai.

Potrauminio streso sindromas – emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichikos traumą už įprastų išgyvenimų ribos. Sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis, miegas, vystosi perdėtas dirglumas, psichologinė amnezija, emocinis bukumas, pastebimi somatiniai sutrikimai. Sergantiems PTSS būdinga psichozė, depresija, panika, jie dažnai kenčia nuo alkoholizmo, socialinio užsisklendimo, sunkumo ar nenoro pradėti ar plėtoti intymesnius santykius.

Simptomai išsilaiko mėnesius ir metus po traumos. Manoma, kad nuo šio sutrikimo nukentėjo apie 1,5 milijono Vietnamo karo veteranų, o tai sudaro nuo 18 iki 54 procentų visų 2,8 milijono kareivių, tarnavusių Vietname. Šie skaičiai po Irako ir Afganistano yra dar didesni, vienintelis skirtumas – tokie PTSS iškart diagnozuojami, Pentagonui išrašomų psichoanalitikų sąskaitų masteliai yra ne mažesni nei Volstryto bankininkams po didžiosios krizės.

Alternatyva

Su kaltės jausmu lengviau susitvarkyti jūrininkams: iš dalies tai dėl distancijos ir technikos įsikišimo tarp jų ir priešininkų. Jie paprasčiausiai gali apsimesti, kad nežudo žmonių. Tas pat dėl lakūnų. Numeti bombikę, kad ir atominę, ir grįžęs į bazę ramiai sau šveiti mėsainį. Tačiau praktika rodo, kad ir tokia fizinė bei geografinė distancija tarp šaulio ir taikinio ne visuomet virsta psichologiniu komfortu. Nors kažin ar kariui tokia alternatyva apskritai egzistuoja: jei jis nugalės pasipriešinimą žudyti ir sunaikins priešo kareivį artimoje kovoje, jis amžiams užsikraus kraujo kaltę. Bet jei jis pasirinks nežudyti, tada jį prispaus jo žuvusių mūšyje draugų kraujo kaltė ir gėda, jog išdavė savo profesiją, tautą, tikslą. Jis prakeiktas, jei nežudys, ir prakeiktas, jei žudys.

Tad labai simboliškai nuskamba senojo Meino savanorių pulko seržanto žodžiai pulkininkui Joshua Chambarlainui Getisbergo mūšio išvakarėse: „Man sako, kad žmogus yra angelas. Taip, tai gal ir tiesa, tačiau jis yra angelas-žudikas.“

Trumpai

Instrukcijos būsimiems snaiperiams

Įbrauk blogam vaikinui tris kulkas į vidinį dešiniosios akies kraštą.

Noriu, kad žiūrėdamas per optiką matytum, kaip susprogsta galva.

Galvok apie priešą daugiau ar mažiau kaip apie Figūros 2 (žmogaus pavidalo) taikinį.

Galvok apie savo oponentą tik kaip apie taikinį, o ne kaip žmogišką būtybę.