Susitaikymas su artimojo mirtimi – tik po šoko, pykčio ir derybų su likimu

Vėlinės – laikas prisiminti mirusiuosius. Tai ne visada lengva. „Gyvybės šviesa“ psichologė Daiva Selmistraitienė pasakoja, kad artimųjų gedėjimo procesas kartais trunka ilgus metus. Prasidėjęs nuo šoko, pykčio ir derybų su likimu, jis baigiasi dideliu skausmu ir tikru atsisveikinimu. Vėlinės – tai metas pabūti širdyje su mirusiais, išgedėti dar likusį netekties skausmą, įprasminti mirusiųjų reikšmę mūsų gyvenimui.

- Kaip žmonės reaguoja, ką jaučia, kai miršta artimas žmogus?

- Paprastai artimų žmonių mirtį išgyvename ilgai ir skausmingai, tačiau pirmosios reakcijos ištikus netekčiai gali būti įvairios. Vieni labai sutrinka, ima raudoti, verkia, kiti žmonės elgiasi santūriai, netgi dalykiškai - rūpinasi laidotuvių organizavimu, reaguoja labai racionaliai, tarytum nieko nejaustų.

Gedėjimo procesas turi savo etapus ir yra sudėtingas. Negerai, kai žmogus visai neliūdi, užrakina savo skausmą kažkur giliai viduje. Tuomet užspaustas skausmas ilgainiui gali pradėti ardyti organizmą, darosi sunku susikaupti darbui, galime netekti jėgų, susirgti depresija ar fizinėmis ligomis. Neišgyventas skausmas beldžiasi iš mūsų vidaus kitokiais būdais, jis nori būti išgirstas.

Todėl vėlinių šventė – tai graži ir prasminga tradicija - tai metas, kai galime dar kartą suvokti kiek brangūs mums buvo išėjusieji, ko netekome ir natūraliai pilnai išgyventi likusius su netektimi susijusius jausmus.

- Kiek gali užtrukti gedėjimo laikas?

- Tai asmeniška. Vieni žmonės greičiau atsisveikina su mirusiaisiais, kiti - lėčiau. Daug priklauso nuo to, kiek artimas mums buvo žmogus, ar mirtis jau buvo laukta, ar netikėta, o taip pat nuo žmogaus pasaulėžiūros ir netekčių išgyvenimo patirties. Jei tai jau nebe pirma netektis, su kuria susiduriama, ir yra suvoktas ir priimtas mirties neišvengiamumas, ir su ja susijusio skausmo baigtinumas, yra truputėlį lengviau, atsisveikinimas įvyksta greičiau.

Tačiau kartais, net nepaisant patirties, netekties trauma būna tokia didelė, kad reikia net kelerių metų. Paprastai per Vėlines, per mirusiojo gimtadienį ar mirties dieną, kai prisimename mirusįjį, gali vėl sukilti skausmingi jausmai ir prisiminimai, tos dienos gali būti ypač skausmingos. Vieniems reikia poros metų atsisveikinimui, kitiems – penkerių. Giliai širdyje iki amžiaus galo prisimename mums brangų žmogų. Tačiau laikui bėgant netekties skausmas blėsta, o širdyje lieka giedri prisiminimai. Tuomet Vėlinės tampa gražia, ramia mirusiųjų prisiminimo diena.

- Per ką pereiname, kas su mumis vyksta, kai miršta artimasis?

- Paprastai išgyvename tam tikrą emocinių būsenų seką.

Pirmiausia mus ištinka šokas ir savotiškas neigimas: „Ne, to negali būti“. Kuo labiau mirtis nelaukta, tuo šokas didesnis. Kartais galime tiesiog nepatikėti, kad tai įvyko, gali atrodyti, kad tai tik sapnas, kad aš tik miegu ir sapnuoju. Ar galime manyti, kad kas nors su mumis tiesiog piktai pajuokavo. Šoko būsenoje paprastai nejaučiame didelio skausmo, o jaučiamės sutrikę. Galime iš viso nejausti jokių jausmų, lyg būtume savotiškai atbukę. Tuo tarpu tikrasis netekties liūdesys gali ateiti net gerokai po artimojo mirties, po laidotuvių ar dar vėliau.

Paprastai šoko ir neigimo stadijoje, kuri gali tęstis ilgesnį ar trumpesnį laiką, jaučiamės pasimetę ir mums reikia laiko prisitaikyti prie pasikeitusios realybės. Kartais būna, kad užeini į kambarį ir nustembi, kad krėslas, kuriame sėdėjo artimas žmogus, yra tuščias – taip buvai įpratęs kasdien matyti jį ten. Arba eini į virtuvę, įsitikinusi, kad jis turi būti ten, bet ten jo nėra – ir vėl nustembi. Kartais būna, kad gamini valgį, dėstai ant stalo lėkštes ir iš įpročio padedi lėkštę ir mirusiąjam ir tik po to suvoki, kad jo juk nebėra. Matai mirusiojo daiktus namuose, kurie tarsi liudija apie žmogaus buvimą ir vėl kirba mintys, kad jis čia kažkur turėtų būti.

Kai pamažu priimame realybę, kad mirtis ištiko, ateina kita būsena – pyktis. Kaip taip galėjo nutikti?! Pykstame ir kaltiname: aplinkiniai laiku nepadėjo! Gydytojai ne viską padarė! Artimieji juo per mažai rūpinosi! Iš bejėgiškumo jausmo ieškome priežasčių - kažkas kaltas dėl artimojo mirties.

Kartais pykstame ir ant paties mirusiojo – kodėl jis taip anksti išėjo. Kodėl nepakankamai rūpinosi savo sveikata. Kodėl buvo neatsargus ir pan. Taip pat iš bejėgiškumo dažnai pykstame ant Dievo. Keliame klausimus kodėl, kodėl taip anksti, kodėl tai nutiko man?

Svarbu suprasti, kad tai natūrali, normali būseną, kurią išgyvena dauguma žmonių. Svarbu suvokti, kad pykstame todėl, jog viskas įvyko ne taip, kaip tikėjomės, kaip norėjome, kaip mums būtų gera. Juk gyvenimas ne visada vyksta pagal mūsų planą ir ne viską galime kontroliuoti.

Po pykčio ateina derybų būsena. Pradedame galvoti, kad jei būčiau paguldęs tą žmogų į ligoninę, gal gydytojai būtų pagydę; jei būtų paskyrę kitus vaistus, gal artimasis dar nebūtų miręs; jei nebūtų ėjęs vienur ar kitur, gal taip nebūtų nutikę; jei būčiau karščiau meldusi Dievą, gal artimasis būtų išgelbėtas ir t.t. Kartais net kyla mintys: o gal dar galima mirusįjį prikelti? Ypač dažnai taip mano vaikai, susidūrę su tėvų mirtimi, nors tokios mintys dažnai aplanko ir suaugusiuosius.

Galiausiai pamažu priimame realybę, kokia ji yra. Ateina didelio skausmo stadija. Suprantame, kad praradome brangų žmogų, nieko padaryti negalime, ar pykstame, ar sukame scenarijus galvoje, kas būtų buvę, jeigu būtų, vis tiek realybė neišvengiama. Pamažu vis labiau suvokiame ko netekome: gero draugo, pagalbininko, buvimo kartu, bendrų vakarų, pašnekesių, valgymo už vieno stalo, pasivaikščiojimų, dvasinės atramos sunkiu metu. Imame gailėtis savęs, išgyvename skausmą ir vienatvę.

- Kiek tokie jausmai yra egoistiški? Juk liūdime ne dėl artimojo, bet dėl to, kad mes jo netekome?

- Jausmai kyla tokie, kokie jie kyla. Jei mums skauda ir mes mėginame atkalbėti save nuo skausmo, tai nepadės. Kaip dažnai nepadeda ir aplinkinių raminimas ir guodimas, kurį neretai suvokiame lyg skubinimą greičiau liautis gedėjus. Svarbu pripažinti, kadtikrai liūdna ir skauda. Šis skausmas reiškia, kad tas žmogus buvo man svarbus. Skauda tiek, kiek jis buvo brangus. Tik priėmę liūdesį ir skausmą, įsileidę ir įsisąmoninę šiuos jausmus, galėsime atsisveikinti su mirusiuoju.

- Kuri gedėjimo stadija yra ilgiausia?

Kentėjimo stadija paprastai yra pati sunkiausia ir ilgiausia. Todėl labai svarbu žinoti, kad būdami šioje gedėjimo stadijoje mes jaučiamės tarsi beviltiškoje bedugnėje, iš kurios nėra išeities. Gali atrodyti, kad liūdesys ir skausmas niekada nesibaigs. Tačiau ši būsena, kaip ir viskas gyvenime, negali tęstis amžinai. Liūdesys taip pat neišvengiamai pasibaigsis, kaip baigiasi net ir pati tamsiausia ir ilgiausia žiemos naktis. Gal būt tai truks mėnesius, gal būt vienerius metus ar ilgėliau, bet ji tikrai pasibaigs.

Gedėjimo stadijos – šokas, pyktis, derybos ir liūdesys – gali keisti viena kitą, sugrįžti ankstesnioji ir vėl apimti vėlesnė. Tačiau kiekvieną kartą jos, sugrįžusios, jau būna šiek tiek švelnesnės, trumpesnės ir lengviau išgyvenamos. Taip pamažu prieinama prie susitaikymo. Gal būt širdyje dar laiks nuo laiko pabendraujame su mirusiuoju. Gal būt sutinkame jį sapnuose. Tačiau palaipsniui prisitaikome gyventi be jo, širdyje nusistovi ramybė ir susitaikymas. Prisiminiuose vis mažiau skausmo ir daugiau giedros.

Prisimename gražius drauge praleistus metus, malonius bendrus išgyvenimus, įprasminame to žmogaus reikšmę mums, ką jis paliko, kuo jis prisidėjo prie mūsų tapimo tokiu žmogumi, kokiu esame šiandien. Suvokiame to žmogaus savotišką gyvenimo tęsinį mumyse. Mirusysis taip pat neretai tampa ramsčiu širdyje sunkiu gyvenimo metu.

- Kokią vietą užima Vėlinės šiame susitaikymo procese?

- Vėlinių šventė priverčia trumpam sustoti ir suvokti gyvenimo ir mirties ciklo neišvengiamumą, pamatyti, kad mus visus sieja tos pačios gyvenimo ir atsisveikinimų su artimaisiais patirtys. Tai metas, kai galime pasijusti ne vieniši su savo skausmu ir savo noru širdyje jausti artumą su brangiais išėjusiais.

Vėlinės - tai tradiciškai skiriamas metas mums širdyje pabūti su mirusiais ir savotiškai dovanoti jiems savo meilės ir dėkingumo liepsnelę. Ši sena, graži tradicija suteikia laiką išgedėti dar nepilnai išgedėtą netektį ir įprasminti mirusiojo vietą mūsų širdyse ir gyvenime.