Svetimos tradicijos mainais į abejingumą savoms

Praūžus Helovinui, draugai stebėjosi, kodėl nešvenčiau šios šventės, atseit, kaip jauni žmonės gali nešvęsti tokios linksmos šventės. Anokios čia linksmybės iš užsienio atkeliavusios tradicijos. Man jos - svetimos, ir niekaip nesuprantu, kaip gali tapti sava tai, kas yra svetima.

Išskaptuoti klaikiai besišypsantys moliūgai su žvakele viduj ir kraujo spalva išsiterlioję, spiegiantys žmonės man atrodo klaikiai. Kokią žinią jie neša savo kraštui, pasauliui?

Dar to betrūksta, kad pradėtume švęsti kokią Padėkos dieną ir demonstratyviai dovanotume gyvybę kalakutui, o kiti žmonės orkaitėse prikeptų tuzinus jų.

Pats svarbiausias klausimas, kurį sau turėtų užduoti kiekvienas lietuvis - kodėl aš darau viena ar kita? Dėl pramogos, dėl pamėgdžiojimo, dėl to, kad neišsiskirčiau iš minios? Žmogaus elgesį turi diktuoti tik savi įsitikinimai ir tradicijos, bet tikrai ne primesta nuomonė. Helovinas yra ne kas kita, kaip primestos nuomonės produktas.

O kodėl neskubame džiaugtis savais dalykais, kad ir liaudies šokiais, dainomis, papročiais, žaidimais? Nes tai atgyvena? O ar daug iš mūsų bent žinome senovinių žaidimų, šokių, dainų?

Daugeliui mūsų net neįdomu, nes iš Vakarų importuota tiek, kad nors vežimu vežk. Tačiau galėtume mes patys rodyti pavyzdį kitiems, o ne vartoti kitų jau suvirškintą produktą.

Kol kas, regis, suvirškinta masė mums labiau patinka.