Svirpliai pateles pirmas praleidžia pro duris

Ir toks elgesys lygus net ne žmogiškam džentelmeniškumui, o tikrai riterystei, nustatė mokslininkai, kurių tyrimas supurtė ilgą laiką tvyrojusį sutarimą, jog vabzdžiai po poravimosi laikosi drauge, nes patinėlis tenori užtikrinti, kad patelė nesusiras kito partnerio.

Vietoje to, kad būtų atskleistas agresyvus ir dominuojantis patinėlių elgesys, jie pasirodė besantys ryžtingi globėjai, net guldantys galvas, kai jų porai grėsė pavojus, rašo „ScienceDaily“.

Anksčiau mokslininkai sutartinai manė, kad vabzdžių patinėliai po poravimosi laikosi arti patelių tam, kad sutrukdytų jai rasti naują partnerį. Patelės poruojasi su keletu patinėlių ir paskutinysis turi daugiausiai galimybių apvaisinti kiaušinėlius, todėl, neleisdamas patelei susirasti kito, patinėlis turi daugiausiai galimybių susilaukti palikuonių.

Kad geriau suprastų svirplių gyvenimą, naują studiją atlikusi tyrėjų komanda pasinaudojo skaitmenine vaizdo įrašymo technologija ir DNR duomenimis. Ji išanalizavo daugiau nei 200 tūkst. valandų pasitelkus infraraudonuosius spindulius nufilmuotos medžiagos, surinktos per du ištisus poravimosi sezonus, kad susikurtų detalų suvokimą, kas dedasi vabzdžių pasaulyje.
Patelės ne patiria patinėlių agresiją, o yra saugomos. Patinėlius netgi galėtume apibūdinti kaip riteriškus.

Mokslininkai nerado įrodymų, kad patinėliai patelėms būtų agresyvūs ar trukdytų joms laisvai judėti iš urvelių. Jie taip pat nustatė, kad patinėliai rizikuoja gyvybėmis saugodami pateles ir leidžia joms pirmoms lįsti į landą, kai abu gelbėjasi nuo plėšrūnų, pavyzdžiui, paukščių.

„Santykiai tarp svirplių kitokie, nei mes visi manėme. Patelės ne patiria patinėlių agresiją, o yra saugomos. Patinėlius netgi galėtume apibūdinti kaip riteriškus“, - sakė Rolando'as Rodriguezas Munozofas iš Exeterio universiteto.

„Pavienių patinų ir patelių žūčių skaičiai yra panašūs, tačiau kai jie būna poromis, patinėliai žūva kur kas dažniau, o patelės išgyvena visada“, - aiškino jis.

Mokslininkas priduria, kad riterystė nėra visiškas altruizmas - išgyvenusi apvaisinta patelė užtikrina, kad patinėlio DNR bus perduota naujai kartai.

Tyrėjai tris pavasarius stebėjo dirvinius svirplius šiaurinėje Ispanijoje, naudodamiesi 96 kameromis ir mikrofonais. Ant kiekvieno svirplio nugaros buvo pritvirtinta mažytė plokštelė su numeriu - tokia, kad ją būtų įmanoma perskaityti kameros perduotuose vaizduose. Be to, iš kiekvieno svirplio kojelės buvo paimtas mažytis pavyzdys DNR nustatyti. Matomi žymenys padėjo mokslininkams stebėti, kaip gyveno svirplių poros, kiek laiko jie leido kartu, kiek kiekvienas patinėlis svirpdavo patelei, kad ją sudomintų, kaip patinėliai kovojo tarpusavyje.

Profesorius Tomas Tregenza iš to paties Exeterio universteto pasakoja, jog patinėliai saugojo savo pateles, tačiau agresiją rodė tik kitiems patinams. Ir tie, kurie jau gyveno kartu su patele, laimėdavo daugiau kovų nei tie, kurie buvo vieniši.

„Medžiaga, kurią nufilmavome, ir praleidome mėnesius analizuodami, suteikė mums retą galimybę žvilgtelėti, kaip gamtoje iš tiesų vyksta natūrali atranka. Nors mūsų studija buvo sutelkta ties viena populiacija, panašu, kad išvados gali būti taikomos kitoms vabzdžių rūšims ir netgi turi reikšmės kalbant apie kitus gyvūnus. Galbūt patelės nėra tokios pastumdėlės, kaip buvome linkę manyti“, - aiškino jis.