Tamsioji „Eurovizijos“ konkurso Azerbaidžane pusė

Prezidentas Ilhamas Alijevas to laukė visus metus – o gal ir ilgiau. Šeštadienio vakare prasidėsiantis „Eurovizijos“ dainų konkurso finalas turėtų virsti Azerbaidžano vadovo triumfo akimirka. Tačiau už puošnaus popmuzikos renginio fasado slepiasi ne tokia graži realybė: priverstiniai žmonių iškeldinimai, smurtas prieš žurnalistus, kitaminčių įkalinimas.

Šios savaitės ketvirtadienį, likus kelioms valandoms iki antrojo dainų konkurso pusfinalio, atnešusio daug džiaugsmo „Eurovizijos“ gerbėjams Lietuvoje, Europos Parlamentas priimtoje rezoliucijoje sukritikavo Azerbaidžaną dėl grubių žmogaus teisių pažeidimų ir nevykdomų įsipareigojimų, numatytų ES Kaimynystės politikos veiksmų plane.

Tai tik vienas iš daugelio balsų, smerkiančių šių metų „Eurovizijos“ konkurso organizatorius už veiksmus, nesuderinamus su europietiškomis vertybėmis. Ir vis dėlto pajamų iš naftos ir dujų eksporto maitinama šalis šią savaitę iš paskutiniųjų stengiasi pristatyti savo „europietiškąją“ pusę.

Ko verti vien vaizdo įrašai, kurie pertraukose tarp konkurso dainų reklamuoja Azerbaidžano gamtą ir kultūrą. Musulmonų mečetės ekrane pasirodo tik po to, kai žiūrovas jau būna įsitikinęs senovinių Azerbaidžano krikščionių bažnyčių grožiu.

Tiesioginė „Eurovizijos“ finalo transliacija, kurią visame žemyne turėtų bent trumpam įsijungti daugiau nei 100 mln. televizijos žiūrovų, jos organizatoriams yra puiki proga patraukliai pateikti savo šalį. Ir nieko blogo, kad jie nuoširdžiai dirba savo darbą.

Tačiau milžiniškos lėšos, kurias Azerbaidžanas skyrė pasirengimui priimti dainų konkursą, neturėtų į šoną nustumti kitų, ne tokių malonių, klausimų.

Paprastų žmonių kaina

Tikriausiai tik nedaugelis „Eurovizijos“ atlikėjų bei į Azerbaidžano sostinę Baku atvykusių konkurso gerbėjų žino, jog apie 134 mln. JAV dolerių kainavę įspūdingi 23 tūkst. vietų „Krištolo rūmai“ ant Kaspijos jūros kranto stūkso toje vietoje, kur dar praėjusių metų pradžioje gyveno tūkstančiai paprastų žmonių.

Azerbaidžano atstovų pergalė 2011 metų „Eurovizijos“ finale tiems pakrantės gyventojams atnešė ne vien džiaugsmą, bet ir susidūrimą su negailestinga autoritarinio režimo valia.

Statyboms numatyta teritorija buvo išvalyta per rekordiškai trumpą laiko tarpą. Tai tapo įmanoma tik dėl to, kad, kaip teigia Europos Parlamentas savo rezoliucijoje, „buvo šimtais konfiskuojamas turtas, nesilaikant skaidrumo ir atskaitomybės principų“, o „tūkstančiai namų savininkų Baku buvo priverstinai iškeldinti miesto plėtros projektų vardu“.

Kaip skelbė tarptautinė žmogaus teisių gynėjų organizacija „Human Rights Watch“, daugelis griaunamų pastatų savininkų nebuvo iš anksto perspėti apie valdžios planus ir neturėjo jokių galimybių jiems pasipriešinti.

Maža to, išmokėtos kompensacijos esą buvo pernelyg mažos – kaip ir kitais panašiais atvejais po 2009 metų, kai prezidentas I. Alijevas nusprendė ant Kaspijos jūros kranto statyti Dubajaus stiliaus „miestą-stebuklą“.

Azerbaidžano nevyriausybinių organizacijų teigimu, iš viso ruošiantis „Eurovizijos“ finalui galėjo būti išleista net apie 700 mln. JAV dolerių. Vyriausybė vengia pateikti tikslius skaičius, matyt, nenorėdama sulaukti kaltinimų dėl išlaidavimo.

Smurtu ir šantažu

Valdančiojo režimo nepagarba privačios nuosavybės teisei nėra vienintelis ar svarbiausias kritikos taikinys. Kaip JAV leidiniui „Foreign Policy“ rašo Baku apsilankiusi žurnalistė Haley Sweetland Edwards, nemažai Alijevų šeimai nepalankių žurnalistų, tinklaraštininkų, socialinio tinklo „Facebook“ aktyvistų bei opozicijos politikų „Eurovizijos“ savaitę praleis už grotų. Dėl šventos ramybės, kad protestų būtų mažiau.

„Amnesty International“ neseniai paragino Baku pareigūnus nedelsiant paleisti 17 politinių kalinių, kurie buvo sulaikyti per praėjusių metų protesto demonstracijas. Organizacija „Reporters Withour Borders“, vertinanti žiniasklaidos padėtį įvairiose šalyse, šių metų pradžioje skyrė Azerbaidžanui vos 162 vietą iš 179 – žemesnę, negu Saudo Arabijai, Afganistanui, Uzbekistanui ir Libijai. Lietuva šiame sąraše kartu su Australija dalijasi 30-31 vietomis.

Tai, kad žiniasklaida Azerbaidžane turi atlaikyti itin didelį spaudimą, parodė keli pastarojo meto įvykiai. Kovo mėnesį plačiai nuskambėjo žinia apie gėdingą incidentą, kai nežinomi asmenys bandė šantažuoti žurnalistę Chadydžą Ismailovą, kad ši nutrauktų Alijevų šeimos verslo ryšių tyrimą. Žurnalistei atsisakius nusileisti, internete buvo paviešintas slapta kamera darytas vaizdo įrašas iš jos miegamojo, kuriame užfiksuotos jos seksualinio gyvenimo akimirkos.

Balandžio mėnesį žinomas žurnalistas Idrakas Abasovas buvo užpultas vidury dienos ir žiauriai sumuštas valstybinės naftos kompanijos darbininkų. Jis norėjo nufilmuoti, kaip griaunamas gyvenamasis namas Sulutapos gyvenvietėje – dar vienas iš daugelio tokių pastatų, trukdančių valdančiojo režimo planams. Rezultatas – keli sulaužyti šonkauliai ir smegenų sutrenkimas, o taip pat – policijos pareigūnų abejingumas.

Nepakeičiamųjų saugumas

Šalį prie Kaspijos jūros šiuo metu valdantis I. Alijevas – velionio šalies prezidento ir buvusio sovietinės KGB generolo bei Politbiuro nario Heidaro Alijevo sūnus. Daugeliu savo veiksmų jis jau įrodė esąs tėvo vertas mokinys.

Reikia pripažinti, kad I. Alijevui, be kita ko, dar ir labai pasisekė. Jo šalis užima itin patogią poziciją gamtinių dujų ir naftos tranzito kryžkelėje tarp Centrinės Azijos, Irano, Rusijos ir ES.

Azerbaidžanas yra vieta, kur prasideda strategiškai svarbus naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas. Tai taip pat yra vieta, per kurią ateityje vamzdynais į Europą gali pajudėti gamtinės dujos iš Centrinės Azijos, kurios leistų atsisakyti dalies importo iš Rusijos.

Todėl Europoje nuolat– taip pat ir Lietuvos pareigūnų – kartojami šūkiai apie būtinybę stiprinti energetinę nepriklausomybę yra viena svarbiausių garantijų, kad Baku artimiausiu metu išvengs bent kiek griežtesnių tarptautinės bendruomenės sankcijų.

Pravartu ir tai, kad Azerbaidžaną remia JAV, suinteresuota nedraugiško Irano pašonėje turėti kuo daugiau draugų.

„Eurovizija“, šėlstanti neseniai pastatytų architektūros perliukų fone, tėra tik dar viena priedanga Alijevų šeimai. Gal ir ne svarbiausia, tačiau stebėtinai patraukli paprastiems ES piliečiams.