Tapti prekybos žmonėmis „mėsa“ verčia ir skurdas, ir posovietinis mentalitetas

„How much“ (angl. „Kiek?“), „Condom“ (angl. „prezervatyvas“), to ir užteko“, – pirmuosius savo išmoktus angliškus žodžius prisiminė Vika, viena iš tūkstančių Rytų Europos moterų, po Sovietų Sąjungos žlugimo išvežtų į Vakarų šalis kaip sekso paslaugų teikėja. Žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ metu rodyto filmo „Sekso kaina“ herojė, išdrįsusi pasidalyti savo patirtimi, – ne lietuvė, bet tokių „vikų“ istorijas prekybos žmonėmis aukomis mūsų šalyje besirūpinančios organizacijos girdi dažnai.

„Komunizme buvau saugi. Ir staiga viskas žlugo, rytų europiečiai išskubėjo į Vakarus. Daugeliui mano kartos moterų tai buvo brutali sekso vergovė. Mes nebuvome pasiruošę tam, kas įvyko po 1989-ųjų“, – filme pasakoja jo kūrėja, bulgarė fotožurnalistė Mimi Chakarova.

Amerikoje prasimušusi mergina ryžosi susirasti ir prakalbinti iš sekso vergijos pasprukusias rytų europietes, slapta nufilmuoti, kas dedasi „auksinio miesto“ Dubajaus klubuose, pakalbinti Graikijos teisėsaugos atstovus, pripažinusius, kad per šią šalį dėl korumpuotų pareigūnų laisvai gabenama „mėsa“ Turkijos, Vakarų šalių pasilinksminimo įstaigoms.

Lietuva – prekybos žmonėmis lyderė Baltijos šalyse

„Kodėl būtent šios šalys taip nukentėjo? Taip pat ir Lietuva, kurioje išvežamų merginų skaičiai didžiausi Baltijos šalyse? Tam tikra prasme po komunizmo žlugimo mūsų šalys buvo apgautos: pasakyta, kad viskas, ką darėme, blogai, reikia laikytis naujos ideologijos. Pramonė paversta aptarnaujančia, tas pats atsitiko su mūsų žmonėmis – Vakarai tarsi pademonstravo, kad laimėjo ideologinę kovą, o mes tapsime jų aptarnaujančiu personalu“, – savo prielaidą po filmo vykusioje diskusijoje išsakė politologė, kritinės minties instituto „Demos“ atstovė Jolanta Bielskienė.

Dingusių žmonių paramos centro duomenimis, Lietuvoje prekybos moterimis mastai yra didžiausi tarp Baltijos valstybių. Nors tikrasis dirbti prostitutėmis išgabenamų moterų skaičius nežinomas, manoma, kad kasmet išvežama apie 2000–3000 moterų, apie pusė jų – iš Lietuvos.

Nuo 1990 metų parduodamų į užsienio viešnamius merginų skaičius didėja. Dar sunkiau išsiaiškinti, kiek būsimų sekso paslaugų teikėjų keliauja per Lietuvos teritoriją tranzitu. Migracijos informacijos centro duomenimis, net 39 proc. atvejų aukos į vergiją buvo parduotos Lietuvoje.

Žmonės parduodami ir seksui, ir organams, ir vergovei

„Rytų Europos šalys artimos mums, mes kasdien matome prekybos žmonėmis aukas ir patys savęs klausiame: kodėl mūsų žmonės, kodėl mūsų moterys? Varomoji sekso industrijos jėga – skurdas. Nors Lietuvoje nėra tokio skurdo, kaip, pavyzdžiui, Bulgarijoje, man teko matyti ištisus tuščius kaimus Jonavos, Kėdainių rajonuose. Skurdas nėra tik tada, kai neturi kišenėje kavai ir bandelei – jis pažeidžia ištisas kartas, atima galimybes vystytis...

Prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kas. O prekeiviai nėra tik buki vyrukai išpuvusiais dantimis: tai organizuotos grupuotės, čia sukasi milijonai, paklausa didelė. Žmonės parduodami ne tik sekso paslaugms teikti – jie tiekiami organams, pigiam darbui, moterys – vaikų gimdymui, fiktyvioms santuokoms“, – pasakojo Lietuvos „Caritas“ projektų vadovė Kristina Mišinienė, daugelį prekybos žmonėmis aukų pažįstanti asmeniškai.

Ji puikiai žino, kad net ištrūkusios iš sistemos, kurios buvo paverstos sekso vergėmis, Lietuvos merginos ir moterys nesiryžta apie tai kalbėti. O jei ir ryžtasi, komisariatuose, bendruomenių susibūrimuose, parduotuvėse ir kitose įstaigose sulaukia smerkiamų žvilgsnių ar atvirų pareiškimų: „Tu pati norėjai.“

„Tai ne pasirinkimas. Neturintis savigarbos žmogus nebereikalingas nei sau, nei visuomenei. Tai prieštarauja žmogaus orumui“, – susijaudinusi kalbėjo K. Mišinienė, bandanti paaiškinti, kad parduotos moterys palaužiamos ir fiziškai, ir psichologiškai.

Kartais aukos, paklusdamos išgyvenimo instinktui, nesulaukdamos progos pabėgti arba pernelyg įgąsdintos tai daryti, bando įtikinti save ir aplinkinius, kad yra ne apgautos merginos, o verslininkės.

„Teko bendrauti su sekso paslaugas teikiančiomis merginomis Londone ir Vokietijoje – tomis, kurios buvo apgautos, nežinojo, kokio darbo dirbti važiuoja. Joms suteneriai gerai praplauna smegenis. Viena lietuvė mergina pasakojo: „Suteneris man atneša gražių akių šešėlių, parfumerijos, gyvendama Lietuvoje niekada to neturėčiau“, – paradoksalią situaciją prisiminė politologė J. Bielskienė.

Moterį prostitute paversti gali per mėnesį

Suteneriai – neblogai pasikaustę psichologai, mokantys užkalbėti dantį nepriteklių, šeimos problemų kamuojamoms merginoms. Be to, prekybos žmonėmis aukoms padedančių organizacijų atstovai pastebėjo, kad į šį verslą įsitraukia nemažai moterų, mokančių įgyti jaunų merginų, draugių, kolegių, giminaičių pasitikėjimą. Kartais merginas parduoda ir jų mylimieji.

Priviliojant asmenis siūloma važiuoti padirbėti į šalis ir sritis, kuriose iš tiesų dirba daug emigravusių lietuvių: baruose, viešbučiuose, parduotuvėse, žemės ūkyje.

„Moterį prostitute gali padaryti per vieną mėnesį, net jai pačiai to nenorint. Aš manau, kad kai kurie suteneriai tą ir daro. Kartais moterys net nesuvokia, ką jos daro, todėl mums atrodo, kad jos tai daro savo noru. Jos nežino, ką jaučia“, – pasakojo 2006 metais nevyriausybinių organizacijų koalicijos „Galiu gyventi“ iniciatyva atlikto sekso paslaugų teikėjų padėties Lietuvoje tyrimo dalyvė, socialinė darbuotoja.

Tyrime dalyvavo ir sekso paslaugų teikėjos, prisipažinusios, kad tai daro, nežinodamos, kaip išspręsti šeimos, materialines problemas. Dauguma sekso paslaugas ėmė teikti priverstos, bet ir ištrūkusios iš sutenerių „globos“ darė tai savarankiškai, neįsivaizduodamos kitų būdų užsidirbti.

„Prieš šešerius metus mane apgavo ir išvežė į užsienį, Vokietiją. Mane apgavo draugo sesuo, ji pati ten dirbo, o sakydavo, kad dirba skalbėja, daug uždirba. Aš susigundžiau. Kai išvežė, nuvežė tiesiai suteneriui, kuris apmokė, kaip dirbti, ir nieko daugiau neliko.

Iš Vokietijos buvau atgal parsiųsta, nes mane besiverčiančią prostitucija sulaikė policija. Po to susiradau pardavėjos darbą, bet po kurio laiko firma, kurioje dirbau, bankrutavo, buvau susinervinusi, ėjau stotyje gatve, kažkoks vyras važiavo mašina, pamojo, pagalvojau, kodėl ir ne, juk jau dariau tai, o dabar kaip tik reikia pinigų. Taip vėl pradėjau dirbti prostitute jau čia, Lietuvoje“, – pasakojo tyrimo dalyvė, nesugebėjusi atsitiesti.

„Caritas“ projektų vadovė K. Mišinienė įsitikinusi, kad prostitucija susijusi su prievarta, o padėti į ją įtrauktoms moterims sunku dar ir dėl to, kad klientai ir suteneriai paprastai iš balos išlipa sausi.

Naiviame demokratijos pasaulyje gyvenę vakariečiai tik dabar ėmė suvokti, kad pasaulyje esama „juodųjų skylių“, sekso ir darbo vergais maitinančių išsivysčiusias šalis. O posovietinio bloko šalių piliečiai atsikando Vakarų idealizavimo. „Daug jaunimo labai idealizavo Vakarų gyvenimo būdą – ten viskas labai gražu, blizga, tviska“, – reziumavo Dingusių žmonių šeimų paramos centro tarybos narė Ona Gustienė, norinti, kad jaunos merginos atsargiau žiūrėtų į galimybę užsidirbti užsienyje.