Tikrasis priklausomybės veidas

Daugybė istorijų yra prirašyta apie tai, ką išgyvena „dugną“ pasiekę žmonės. Užtenka paskaityti „Heroiną“… Tačiau dar siaubingesnes priklausomybių spalvas mato profesionalūs gydytojai, stebintys „įklimpusius“ jaunuolius iš šalies.

Kokios yra pagrindinės priklausomybių priežastys ir geriausi jų sprendimo būdai? DELFI gatvė ryžosi atverti Lietuvos priklausomybių ligų gydymo įstaigų duris ir pažvelgti į realią jaunimo priklausomybių padėtį šalyje.

Apie savo darbą sutiko papasakoti trys gydytojos, kasdien dirbančios su priklausomais jaunuoliais ir vaikais iš visos Lietuvos.

18 metų vaikinas auga su mama, turi jaunesnį brolį. Mokykloje buvo gabus mokinys. Ypatingai pradėjo domėtis kompiuterinėmis programomis, jas kurti įvairioms įmonėms. Pradėjo neblogai uždirbti, apleido mokslus.

Tuo metu atsirado bendraamžių, kurie pasiūlė „kaifą“, kad pabėgtų nuo įtampos. Po kelių mėnesių „kaifo“ nebeliko, o tik būtinybė vartoti ir „normaliai” jaustis. Tai tęsėsi keletą metų. Vėliau pats bandė savarankiškai gydytis, bandė vartoti vaistus, ketino užsidaryti vienuolyne, tačiau visos pastangos - perniek. Jis iki šiol gydosi…

Septyniolikmetė mergina, auganti puikioje šeimoje, turi jaunesnę seserį. Tėvai inteligentai. Ji - šauni moksleivė, gražuolė. Bendraamžiai pasiūlė pasilinksminti. Patiko, pasirodė, kad jokių pasekmių nėra. Ji pabandė dar kartą ir dar kartą...

Manė, kad žino apie narkotikus daug. Tačiau to pasekmės – apleisti mokslai, bandymai žudytis, tėvų nepasitikėjimas, prievarta, beviltiškumas, nerimas, košmarai, nemiga…

Ji gydėsi Kauno apskrities priklausomybių ligų centre vaikų skyriuje 4 mėnesius… Dabar jos dienos panašios į kasdienę kovą su savimi.

Kas dešimtas žino, kur gauti narkotikų

Jaunimas
Scanpix
· 9,2 proc. Lietuvos gyventojų nurodė žinantys bent vieną konkrečią vietą, kurioje yra platinami/pardavinėjami narkotikai;

· Bent vieną konkrečią vietą, kurioje yra platinami/pardavinėjami narkotikai dažniau nurodė žinantys jaunesni didžiųjų miestų gyventojai;

· 18,5 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad jiems bent kartą gyvenime buvo pasiūlyta narkotikų (dažniausiai klube, uždaruose pasilinksminimo vakarėliuose);

· Kada nors gyvenime narkotikų buvo siūlyta dažniau vyrams nei moterims (atitinkamai – 25,5 ir 12,1 proc.), teigiama internetinėje svetainėje nkd.lt.

Kodėl jaunimas griebiasi narkotikų ?

Gydytoja Ieva Krivickaitė teigia, kad paprastai pirmieji narkotikų bandymai sutampa su paauglystės pradžia. Paaugliai pradeda maištauti prieš suaugusiuosius, susiranda daugiau pažįstamų bendraamžių.

„Iš tiesų juk natūralu, jog paauglys pradeda domėtis dalykais, kurie iki tol jam buvo svetimi: pradeda atrasti pojūčius, jausmus, kurių iki tol nesuprato.

Tačiau dažnai šalia paauglio atsiranda žmonės, kurie sumišusiam paaugliui, jaučiančiam, jog visas pasaulis nuo jo nusisuko, pasiūlo „gerą” savijautą, atsipalaidavimą, vartojant tam tikras medžiagas. Tada paauglys jaučiasi savarankiškas, galintis apsispręsti, maištaujantis prieš sistemą, turintis kažką savito…“ – pasakoja gydytoja.

Gera savijauta yra tik viena veidrodžio pusė… Pradėjus vartoti narkotikus ankstyvame amžiuje, neišmokstama spręsti problemų, valdyti savo jausmų, emocijų, nes vienintelis žinomas problemų sprendimo būdas tampa narkotikų vartojimas.

„Paaugliai dažnai išsako patiriantys spaudimą iš savo bendraamžių, jeigu atsisako pabandyti vieną ar kitą medžiagą. Paaugliui būdingas menkas pasitikėjimo savimi jausmas.

Jaunimas, vaikai, liūdesys, depresija
Scanpix
Jis linkę manyti, kad jį supantys žmonės yra šaunesni, protingesni, labiau suaugę, todėl jis bando šlietis prie grupės ir joje pritapti,“ - apie narkotikų vartojimo pradžią pasakoja gydytoja Ieva.

„Labai dažnai jaunuoliai pradeda vartoti narkotikus tiesiog pasiūlius jų bendraamžiams kaip kokios nors psichologinės problemos sprendimą. Dažnai jaunuoliai, gyvendami tvarkingose, atrodo, nieko nestokojančiose šeimose, pasijaučia vieniši, neišgirsti, neturintys kam pasiguosti.

Galbūt dėl per didelio tėvų užimtumo ar paprasčiausio bendravimo trūkumo jie mano esą savo tėvams „neįdomūs“.

Dažnai vartoti pradeda jaunuoliai iš „nepilnų“ šeimų ar įvairiausių valstybinių įstaigų, pvz.: vaikų globos namų. Iš vaikystės jie „atsineša“ visą kupetą psichologinių problemų.

Jie yra susidarę tam tikrą šeimos įvaizdį, dažnai asocialaus gyvenimo tipą, nors kaip sako patys, tokioje šeimoje, kur yra girtaujama ar kitaip svaiginamasi, niekada gyventi nenorėtų,“ – pritaria kolegai gydytoja Vilma Pukelevičienė.

Labai dažnai jaunimas pradeda vartoti narkotikus iš smalsumo, teigia Leokadija Aleksa: „Ypač draugų raginami, visai negalvodami apie pasekmes. Taip pat dažnai būna, jog pradėję rūkyti kanapes ir siekdami naujų pojūčių, norėdami pasilinksminti pradeda bandyti kitus narkotikus bei lyginti jų poveikius.

Pradeda vartoti opioidus (heroiną). Nepastebimai šie pabandymai perauga į sistemingą vartojimą ir priklausomybę. Tik nedidelė dalis paauglių iš karto pradeda vartoti stipriuosius narkotikus.“

„Pagysiu ir vėl galėsiu vartoti?“

Jaunimas, vaikai, liūdesys, depresija
Reuters/Scanpix
Jaunuoliams dažnai būna sunku suvokti, kad jie jau „įklimpę“ ar „tebeklimpsta“ į narkotikų liūną. Kol jie dar nepatyrė sveikatos problemų ar rimtesnių gyvenimo problemų, pagalbos siūlymas iš specialistų sutinkamas gana skeptiškai, pasakoja gydytoja Vilma.

Tie, kurie jau ne kartą buvo susidūrę su policija, tapo smurto aukomis, buvo terorizuojami dėl įsiskolinimų, kiek rimčiau žiūri į siūlomą pagalbą.

„Gailesčio, kad pradėjo vartoti narkotikus, dauguma vaikų neišsako, jie prisimena tik malonias narkotikų poveikio akimirkas. Tikisi, kad po gydymo retkarčiais vėl galės pavartoti narkotikų, bet tą vartojimą galės kontroliuoti. Deja, taip nebūna,“ – pasakoja gydytoja Leokadija.

Kaip galėtų padėti tėvai ar draugai?

Kad ir kaip banaliai skambėtų, pats svarbiausias dalykas yra bendravimas. Tėvai dažnai pabūgsta atviro bendravimo su savo atžala, kuomet jis tampa paaugliu, pasidaro priešiškas, atžagarus, uždaras.

Būtent tuo metu labai svarbu neprarasti ryšio su vaiku, nes atsiradusią artumo stoką labai greitai užpildo kiti asmenys.

„Dirbant su vartojančiais paaugliais, deja, pasitaiko, kad tėveliai ne padeda, o tik trukdo gydymui.. Juos galima suprasti – sunku pripažinti savo vaiko paklydimus, todėl tėveliai dažnai pasiduoda atžalų manipuliacijoms, tuo tik didindami problemas.

Sužinoję, kad vaikas vartoja, tėvus ištinka šokas, tada - pyktis, bejėgiškumas. Dažna klaida, kurią daro tėvai – jie kaltina vaikus, tuo juos dar labiau atstumdami, ir vengia kreiptis pagalbos į specialistus, manydami, kad tai - gėda, kad problema nėra tokia reikšminga…

Tėveliams siūlyčiau apsišarvuoti kantrybe, surinkti visą įmanomą informaciją ir stengtis įtikinti atžalą (ir pačius save), kad kreipimasis į specialistą yra tinkamiausia išeitis,“ - pataria gydytoja.

Tie, kurie turi problemų dėl narkotikų vartojimo, tegul nebijo kreiptis į VPLC (Vilniaus priklausomybės ligų centras) pagalbos. Čia jie bus išklausyti, bus rastas priimtinas sprendimas ir gydymas.

Vieno karto - per daug, paskui tūkstančių - per mažai

Depresija , liūdni paaugliai, liūdesys, nelaimė
Corbis
Pabandžius vienąkart greičiausiai pasekmių nebūna (neskaitant netyčinio perdozavimo, „nešvaraus“ narkotiko, apsinuodijimo, galimo neprognozuojamo elgesio apsvaigus).

Tačiau vienu kartu beveik niekada neapsiribojama. Paprastai visi, kurie pradeda vartoti iš pradžių tik epizodiškai, eksperimentuodami, tiki, jog jie „neužkibs“, kad vartoja tik pasilinksminti, pabėgti nuo blogos nuotaikos, pritapti prie kompanijos.

Tačiau ta riba, kuomet vartojimas yra kontroliuojamas, o kada - jau nebe, paprastai yra labai nepastebima. Tuomet jau reikia susidurti su visomis pasekmėmis.

Pasekmės gali būti pačios įvairiausios. Tiek fizinės – imuninės sistemos, širdies ritmo sutrikimai, epilepsijos priepuoliai, inkstų, kepenų ir kt. organų pakenkimai, tiek psichologinės - nuotaikų kaita, nerimastingumas, menki emocijų kontrolės įgūdžiai, pasikartojančios haliucinacijos, ilgalaikiai psichiniai sutrikimai, patologinė asmenybės raida, nutrūkę ryšiai su artimaisiais, jokio išsilavinimo, bedarbystė, prostitucija, nusikaltimai, teigia priklausomybių ligų gydytoja.

Ilgas kelias atgal

Kaip vyksta gydymas, pasakoja gydytoja Ieva: „Nors darome daug, tačiau, manyčiau, kad „liūto dalis“ mūsų veikloje tenka tiems jaunuoliams, kurie apsisprendė iš esmės keisti savo gyvenimą ir pasirinko ilgalaikę psichosocialinę reabilitaciją.

Ji yra sąlyginai suskirstyta į etapus: adaptacijos, motyvacijos stiprinimo, prosocialių vertybių ugdymo, savanoriškumo ugdymo bei reintegracijos į visuomenę ir savarankiškumo ugdymo.

Medikamentinis gydymas reikalingas būklei stabilizuoti ir paprastai taikomas tik gydymo pradžioje. Gydymo esmė - darbas su savimi, mokymasis pažinti save, savo jausmus, keisti elgesio stereotipus, ugdyti save.

Depresija , liūdni paaugliai, liūdesys, nelaimė
Corbis
Aptariamos ligos priežastys, išmokstama atpažinti savo jausmus, išsakyti drąsiai savo nuomonę, toleruoti kitus žmones, rasti sprendimą, iškilus problemoms, jas aptarti, diskutuoti, kokios galėtų būti pasekmės.

Kiekvienas pacientas yra vertinamas tam tikra „pliusų ir minusų vertinimo sistema“, už kurios gali būti skiriami paskatinimai arba drausminimai. Dažnai patys vaikai padeda savo bendraamžiams, kai jie sulaikomi nuo pabėgimo iš gydymo įstaigos, arba atvykus vienam iš draugų, atvyksta ir kitas“.

„Gydymosi rezultatai priklauso nuo pačio paciento. Kiek jis motyvuotas tam gydymui ir ar nori pakeisti savo gyvenimą. Vien nutraukus vartojimą, nieko nekeičiant savyje, nepavyksta ilgainiui išlaikyti blaivybės,“ – teigia gydytoja Leokadija.

DELFI gatvė: ką galite pasakyti tiems, kurie nesiryžta kreiptis į Jus, tačiau turi problemų?

Gydytoja Ieva Krivickaitė: tokių nesiryžtančių, manau, yra nepalyginamai daugiau, nei pasiryžusių. Ir visiškai aišku kodėl – tai yra pats sunkiausias sprendimas, kurį reikia priimti ir pats sunkiausias dalykas, kurį teks nuveikti gyvenime.

Tiems, kuriems kirba mintis, kad galbūt gyvena ne taip, kaip norėtų, kurie širdies gilumoje jaučia, jog turi problemų dėl vartojimo, tiems norėčiau patarti ateiti tiesiog pasikalbėti su specialistais ir įsitikinti, kad mes tikrai nesmerkiame, nesiveržiame uždaryti ar daryti dar kažką baisaus, kaip dažnas įsivaizduoja.

O tiems, kurie jaučiasi beviltiškai, kurie mano, kad yra „dugne“, kad neturi jokios išeities, mano, kad jiems niekada nepavyks mesti, nes jau bandė tai padaryti savarankiškai, patarčiau ateiti ir pabandyti atsikratyti narkotikų kartu su mumis, gal tai ir yra taip ieškoma išeitis…

Tiems, kurie vartoja ir galvoja, kad visi tie grasinami pavojai tėra paistalai, siūlau susimąstyti, kokią kainą reikės sumokėti už visą tą nepelnytai fantastišką savijautą? Juk viskas turi savo kainą.