Tikroji vaikystės pasakų kilmė, arba kas žiauriau

Kas iš mūsų vaikystėje nesvajojo būti princese? Kas nemaldavo mamytės nupirkti tą klaikiai neskoningai išpuoštą pasakų karalaitės suknią, kas nesapnavo princo ant balto žirgo, kuris pamatuotų kurpaitę ir išsivežtų į rūmus lyg Pelenę, pažadintų bučiniu lyg Snieguolę, pamiltų savo išgelbėtoją lyg undinėlę... Vėliau daugelis mūsų suprato, kad pasakose gyvenimas nuostabus, tačiau tikrovė, deja, ne pasakos... O dabar pamėginsime jums parodyti, kad tikrovė, ačiū Dievui, ne pasakos, nes tas pasakiškas gyvenimas toks žiaurus ir siaubingas...

1. Undinėlė (baigė prastai)
Na, jos istorijos žiaurumai mums, lietuviams, bent jau nėra netikėti. Kitaip nei mažieji išlepę ir sočiai pavalgę amerikiečiai, dauguma mūsų su šia uodeguota panele susipažino skaitydami Hanso Kristiano Anderseno pasakas, o ne žiūrėdami Disnėjaus filmuką. Tad mums bent jau ne paslaptis, kad ši pasakiška jūrų princesė baigė visai prastai - taip degradavo, kad pavirto jūros puta! Tačiau pamėginkite kuriam nors amerikiečių vaikui papasakoti, kad tikroji undinėlė iš raganos gavo kojas, kurių kiekvienas žingsnis vėrė baisiu skausmu, kad ji atidavė raganai balsą, todėl princas palaikė ją protiškai atsilikusia keistuole, kad raganos prakeikimas (jei princas jos nepamils ir ves kitą, jo santuokos rytą undinėlė pavirs jūros puta) išsipildė, ir juos ištiks tokia isterija, kad klausimas, ar jums dar neteks stoti prieš teismą už vaikučių (ir jų tėvelių) gąsdinimą žiaurybėmis...
Taigi pasakiško undinėlės gyvenimo mitą teko sugriauti - praradusi uodegą ir gavusi galimybę mylėtis (neaiškinsim, kaip tai susiję su dviem kojomis), ji tiesiog visiškai sužlugo. Moralas aiškus - neik prieš tėvą ir neprašyk raganos pagalbos, nes už tai teks atsakyti! Bet gal kitoms pasisekė labiau?..

2. Pamotė žiauri

(...ir visi mirė...)
Kokios žiaurios raganos yra pamotės, mes puikiai žinome iš gražiųjų lietuviškų pasakų - pakanka vien to, kaip Elenytės pamotė sukiojo sprandus ir kojytes mažiems žvėreliams, drįsusiems įspėti Elenytę apie pavojų. Na, o kai kuriose Vakarų Europos pasakose buvo ir blogiau... Kur kas blogiau...
Štai vienoje "berniukiškoje" brolių Grimų "Pelenės" versijoje našlys veda ir antroji žmona, savaime suprantama, itin nepamilsta jo sūnaus iš pirmosios santuokos (mat trokšta, kad turtą paveldėtų jos duktė). Ir prasideda tokios žiaurybės, kokių jokie siaubo filmų kūrėjai nesapnavo. Iš pradžių mėgina sutrikdyti jo virškinimą žaliais obuoliais, paskui - perkepta ir pusžale duona, pagaliau, kai berniukas pasirodo per gudrus, banaliausiai nukerta jam galvą! Aišku, tai dar ne viskas - piktoji boba juk nenori, kad visi žinotų, jog tai jos darbas. Taigi pamotė užkelia vaiko galvą atgal ant pečių ir apvynioja ją šaliku. Pro šalį ėjusi blogietės duktė netyčia numuša nepritvirtintą galvą ir mama ramia sąžine apkaltina ją dėl vaiko mirties. Dabar jau abi kartu, slėpdamos įkalčius, sukapoja berniuką į gabalėlius, paverčia jį faršu ir visa tai sušeria vargšui nieko neįtariančiam tėvui...
Tačiau teisybė vis tik triumfuoja! Berniukas kažkaip stebuklingai reinkarnuojasi į paukštį ir užmeta savo pamotei ant galvos akmenį. Ji miršta, jis atgimsta, laiminga pabaiga! Bet ar tai laimė? Ar kas nors pagalvojo apie gurmaną tėtį?..

3. Miegančioji gražuolė

(štai tau ir princas...)
Taigi, pamotės žiaurios. Tačiau ne ką mažesniu žiaurumu pasižymėjo ir daugelio pasakų nuskriaustieji, kai ateidavo laikas kerštui. Štai, pavyzdžiui, Snieguolės pamotė gal ir elgėsi labai prastai, išvijo savo per gražią podukrą gyventi su nykštukais, užmigdžiusi pavertė ją miegančiąja gražuole, bet ir pati baigė ne kaip. Originalioje vokiškoje Brolių Grimų pasakoje blogoji karalienė buvo nubausta itin įspūdingai - ją apavę iki raudonumo įkaitintais geležiniais batais vertė šokti, kol toji krito negyva! Kerštinga, blyn, buvo toji princesė.
Kita vertus, o kaip nebūsi, jei net princas su tavimi elgiasi, kaip šiais laikais pasielgtų nebent paskutinis degradas. Mat originalioje liaudiškoje pasakos apie miegančiąją gražuolę versijoje iš letargo miego princesę pažadino toli gražu ne galantiškas pro rožių tvorą prasibrovusio princo bučinukas. Cha, norėtumėt! Miegančiąją gražuolę išbudino besiniurkantys jos naujagimiai dvynukai! Būtent! Mat kol princesė gulėjo be sąmonės, princas veltui laiko neleido - atliko savo juodą darbą iki galo ir tik pabudusi ji apsižiūrėjo, kad jau dukart sugebėjo tapti motina! Na, panašiai kaip šiuolaikinė Lietuvos provincijos paauglė, naiviai tikinti, kad pakankamai išgėrusi kokiame „plote" ji pasilinksmins... Pasilinksmina kiti, o jai lieka vystyklai... Tiesa, šioje pasakos versijoje, viskas vyko... dar blogiau. Miegančiosios gražuolė vaikų tėvas iškilmingai grįžo namo, pažadėjęs vėliau pasiimti ir ją, ir savo vaikus, tačiau užmiršęs paminėti vieną niekalą - kad jis jau vedęs. Tad kai jaunoji mamytė su vaikučiais atvyko į rūmus, princo žmona tuojau pat pamėgino juos nužudyti. Aišku, galiausiai viskas baigėsi puikiai - princas žmoną sutramdė, gražuolė ištekėjo už savo prievartautojo, tada visi gyveno ilgai ir laimingai...
Na gerai, gal laimė ir sąlyginis dalykas, tačiau juk Pelenei tikrai nuskilo lyg aklai vištai grūdas... Ar ir vėl kažkas pasirodė ne taip?..

4. Stulbinančios Pelenės istorijos
Galbūt jums atrodo, kad šią gražią ir ne tokią jau žiaurią pasakėlę sukūrė garsus pasakorius Čarlzas Pero (1628-1703)? Galbūt jūs manote, kad žiauriausias pamotės poelgis buvo versti mergaitę dirbti be poilsio ir neleisti jos į balius? Gal dar tikite, kad pati Pelenė buvo tyros širdies mergina, kuri net tapusi karalaite niekam nekeršijo, o tiesiog gyveno ilgai ir laimingai? Oi, kaip jūs klystate...

Senovės Egiptas (dar jokių pelenų)
Nors ši istorija gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės pasakos versijos, bet daug kas ir sutampa...
Vieną dieną faraonas Ahmose sukvietė žmones į šventę. Tarnai, nemėgę graikės vergės Rhodopis, apkrovė ją visais įmanomais darbais, kad tik ši ten nepatektų. Kol mergina skalbė prie upės, vieną jos šlepetę (kurią už gražų šokį padovanojo šeimininkas) pagrobė vanagas Horusas ir numetė tiesiai švenčiančiam faraonui ant kelių. Nusprendęs, kad tai dievų ženklas, faraonas įsakė visoms Egipto merginoms pasimatuoti šlepetę ir pažavėjo vesti tą, kuriai ji tiks... Savaime suprantama, kuklioji Rhodopis slėpėsi, savaime suprantama, faraonas ją pamatė, šlepetė tiko, be to, ji turėjo antrąją ir viskas baigėsi vedybomis. Tipiška laiminga pasakos pabaiga... Tipiška?.. Hmm, atrodo, tai tik maloni išimtis itin nemaloniame pasakų pasaulyje...

Rytų išmintis (kam padažėlio?..)

Daugelis šaltinių nurodo, kad tikrieji Pelenės istorijos autoriai yra kinai, matyt, egiptietiška versija netinka kaip pernelyg humaniška. Taigi Kinijoje ši pasaka sukurta IX a., ji pavadinta „Ye Xian istorija". Vargšelė Ye Xian, mirus abiem tėvams, liko gyventi kalnų urve su pamote ir jos dukra. Pagelbėti Ye Xian imasi ne fėja, o mirusi mama, kuri reainkarnuojasi į žuvį. Istorijos pabaiga panaši į jau gerai žinomą. Tiesiog paaiškinama, kad pamotė su dukra, likusios gyventi urve, galiausiai žūsta po akmenų griūtimi. Labai panaši ir vietnamietiška šios pasakos versija, kuri vadinosi "Tam ir Cam". Tiesa, ten gerokai daugiau mirčių...
Tam mama mirė anksti, tėvas, vedęs pamotę, susilaukė dukros Cam ir pats mirė, o pamotė pradėjo engti Tam. (Koks tas blogis neoriginalus...) Kartą abi dukras ji pasiuntė žvejoti, pažadėjusi apdovanoti tą, kuri sugaus daugiau žuvų. Tam stengėsi, o Cam, pasinaudojusi proga, tiesiog pavogė laimikį ir parbėgo namo. Kai našlaitė apgauta verkė, jai pasirodė gailestingumo deivė.
- Krepšyje liko vienas mažas karpis. Paimk jį, paleisk šuliny už namo ir kiekvieną sykį maitindama deklamuok jam eilėraštį... - pasakė deivė.
Viskas buvo puiku, kol kartą pamotė pasekė podukrą, kitą sykį nuėjusi viena padeklamavo tą patį eilėraštį, čiupo išplaukusį karpį (kuris, beje, jau buvo gerokai aptukęs nuo gero maisto), užmušė jį ir suvalgė. Gailestingumo deivė nepasidavė - patarė Tam sudėti karpio kaulus į keturis puodus ir užkasti po savo lovos kampais.
Netrukus karalius rengė puotą. Cam su motina tyčia sumaišė raudonas pupas su baltomis ir liepė Tam prieš einant į balių jas išrūšiuoti. O ir kam jai eiti, jei neturi kuo pasipuošti?..
Bet Tam tuoj pasikvietė deivę, toji išrūšiavo pupas ir liepė mergaitei iškasti puodus. O ten Tam rado šilkinę suknią, auksines kurpaites ir net... arklį! (Ir kaip vargšelis tilpo puodynėje? Nors Knysliuko balionėlis, padovanotas asiliukui, juk irgi tilpo...) Persirengusi Tam nulėkė į šventę, o ten viena kurpaitė netyčia įkrito į upę. Aišku, ją ištraukė karaliaus tarnas, o karalius, aišku, tuoj pat paskelbė, kad toji, kuriai kurpaitė tiks, taps pirmąja jo žmona... Žodžiu, nei damų, nei Cam ližės ten netilpo, kurpaitė tiko tik gražuolei, kuri, be to, kažkaip netyčia turėjo antrą tokią pačią...
O jau kaip pakraupo pamotė ir Cam, kai išvydo, kad karalius peršasi Tam... Koks pavydas užgraužė jas per vestuves... Bet ši pasaka tokiais niekais nesibaigia - juk ir gyvenime visas blogis dažniausiai tik prasideda po vestuvių...
Per tėvo mirties metines Tam nuvyko namo, kad nepaisydama visų pažeminimų sutiktų jas su šeima. Štai pamotė ir ėmėsi veiksmų - paprašė Tam įlipti į medį parinkti riešutų, kad padėtų ant tėvo altoriaus, o kai toji įlipo, medį nukirto. Tam nukrito ir užsimušė, o Cam persirengė sesers drabužiais ir nuvyko į rūmus guosti karalių. Na, o Tam virto lakštingala ir nusekė savo netikrą seserį. (Štai kur intriga, štai kur įkvėpimas, vertas meksikiečių serialo!) Karalius pažino lakštingaloje mirusios žmonos sielą, apgyvendino ją auksiniame narvelyje ir kiauras dienas klausėsi jos dainų. Na ką gi - vėl bėda. Cam, paklausiusi motinos patarimų, nusuko lakštingalai galvą ir paukštelį suvalgė, o odą su plunksnomis išmetė už rūmų sienos. Manote, viskas? Kur tau! Žiaurybės tęsiasi...
Iš paukštelio liekanų išaugo medis su nuostabiu vaisiumi, kurį, nusprendusi nevalgyti, namo parsinešė neturtinga moteriškė. Nuo tada kažkas stebuklingai ėmė tvarkyti jos namus. Vieną dieną moteris pasekė ir pamatė iš vaisiaus išlendančią nuostabią merginą. Ėmė moteriškė ir sudegino likusią vaisiaus žievę, kad mergina atgal nesulįstų. Taip ir gyveno, kol kartą jas aplankė išjojęs į medžioklę liūdintis karalius, pavalgė jis to, kuo pavaišino moteriškė ir suprato, kad maistas tai jo mirusios žmonos ruoštas! Pareikalavo parodyti jam virėją, pažino, kad tai Tam ir vėl parsigabeno ją į rūmus.
Tačiau vienas dalykas, atrodo, pasikeitė - Tam baisingai atsibodo būti žudomai. Tad kai prie jos priėjo Cam ir paklausė, kaip jai pavyko likti ne tik gyvai, bet ir tokiai gražiai, ji atsakė: "Elementaru - šoki į verdantį vandenį ir viskas OK!" Cam, matyt būdama tikra intelektualė, įšoko ir mirė klaikiose kančiose... Manote, dabar jau viskas? Kerštas tik prasideda! Mat sužvėrėjusi Tam iš virto Cam kūno paruošė didžiulį puodą tradicinio vietnamiečių padažo ir nusiuntė savo pamotei, užrašiusi: "Dovana nuo Cam." Kiekvieną dieną pamotė gardžiuoju padažėliu skanino savo pietus, kol išvalgiusi puodą dugne aptiko Cam kaukolę ir mirė iš siaubo...
Na, vis dar žavitės pasakų pasauliu? Tokiu atveju skanaus - nes kanibalizmas dar ne riba! Pelenės istorija tęsiasi...

Europietiškos fantazijos (karališki iškrypimai)
Pradėkime nuo to - jei tikėtume seniausiomis Pelenės versijomis, ji visiškai nusipelnė to pažeminimo, kurį kentė pamotės namuose. Mat, pasirodo, mergina... pati nužudė pirmąją savo pamotę, kad tėvas vietoj jos vestų namų tvarkytoją. Tiesa, apsiskaičiavo, mat nesitikėjo, jog visos šešios namų tvarkytojos dukros atsikraustys į namus ir užvers ją begaliniais darbais...
Vokiškoje Brolių Grimų „Pelenės" versijoje detaliau buvo aprašoma, kaip Pelenės įseserės kapojo sau pirštus ir kulnus, kad tik apsiautų išsvajotąją kurpaitę. Tiesa, Grimai taip ir nepaaiškino, kokia liga sirgo princas, kad pats nesugebėjo pastebėti nei visiškai kitokios jų išvaizdos, nei kraujo, trykštančio iš nepaeinančių mergų batų. Apie kraujo pėdsaką jam atseit papasakojo eilėmis pragydę paukščiukai. Mįslė - ką tas princas valgė?..
Na, bet šioje pasakoje viskas bent jau baigėsi gerai - Pelenė ištekėjo už princo, jie gyveno ilgai ir laimingi, o iš pamotės su dukromis niekas padažo nevirė - jas tiesiog užpuolė paukšteliai ir lyg kokiame Hičkoko siaubo filme iškapojo akis. Kaip romantiška!
Tačiau romantiškumu brolių Grimų pasakaitę gerokai lenkia viena liaudies pasaka su „Pelenės" motyvais. Čia tėtis taip romantiškai myli savo dukrą...
Kai mirė karaliaus žmona, jis prisiekė daugiau niekada nevesti, jei neras moters, kuriai idealiai tiktų mirusios karalienės apranga. Ir ką manot? Rado! Drabužiai idealiai tiko jo tikrai dukrai! Ir ką manot? Karalius pasiryžo ją vesti! (Kaip miela...) Savaime suprantama, dukrelei ši idėja nelabai patiko ir ji surezgė planą, kaip išvengti santuokos su mylimu tėtušiu. Pasakė jam, kad netekės, kol negaus skrynios, kuri užsirakina ir iš išorės, ir iš vidaus, ir gali keliauti tiek jūra, tiek žeme. Gavo. Vis tiek netekėjo. Tiesiog įlipo į skrynią, kad ją išmėgintų, ir išplaukė į jūrą. Planas išdegė - jūromis ji nuplaukė toli nuo vedybų, tačiau ir princese jos niekas nebelaikė, tad tolimoje šaly įsidarbino tarnaite... Na, o toliau Pelenės istorija. Ką, nejaugi manėte, kad emigrantės iš Lietuvos?..

Taigi pasekėme jums tik mažą dalelę viso liaudies (ir ne tik liaudies) kūrybos lobyno, vadinamo pasakomis. Pripažinkite - keistokos kadaise buvo žmonių fantazijos ir nelabai suprantamos mums jų svajonės. Tad dabar ir pamėginkite sau užduoti klausimėlį - ar tikrai norėtumėme, kad tas gyvenimas būtų lyg pasaka? Ar tikrai verta lyg miegančiajai gražuolei laukti savo princo ant balto žirgo? Nes juk nelabai žinai, ką tas princas atjojęs tau padarys...

Tikroji vai­kys­tės pa­sa­kų kilmė, arba kas žiauriau

Tikroji vaikystės pasakų kilmė, arba kas žiauriau