Tinginių tragikomedija už darbo biržos pinigus

Į perkvalifikavimo kursus bedarbius vilioja ne noras išmokti amato, o gera stipendija.

Kai gatvėje sutiktas vaikystės draugas Viktoras pasigyrė grįžtąs iš mokesčių inspekcijos su nauju verslo liudijimu ir paprašė pavaišinti alumi, nori nenori teko jam prikišti, kad juk verslininkas turėtų vaišinti seną draugą – eilinį samdinį, o ne atvirkščiai.

„Verslininkas? Tai keičiam tą šiukšlę į bokalą alaus, – pamojavęs man prieš nosį dokumentu pasiūlė Viktoras. – Verslo liudijimą gavau nemokamai ir tuoj išmesiu!“

Už tokias naujienas galima ir pavaišinti. Begurkšnojant alų pavyko sužinoti tragikomišką istoriją, kaip plaunami pinigai – valdininkai, aukodami tūkstančius litų, iš girtuoklių ir tinginių daro verslininkus. Etikos sumetimais „verslininko“ ir jo bendramokslių vardai pakeisti.

Suviliojo stipendija

„Ilgokai myniau savo rajono darbo biržos slenkstį, kol vieną dieną man pasiūlė Šiaulių darbo rinkos mokymo centre palankyti 4 mėnesių trukmės kursus, kuriuose išmokęs dirbinių iš odos gamintojo amato pradėčiau savarankišką verslą, – vienu mauku užbaigęs pirmąjį alaus bokalą tęsė Viktoras. – Aišku, atšoviau, kad savo amatus su visomis odomis susikištų į vieną vietą, nes aš Šiauliuose neturiu nei kur, nei už ką gyventi.

Tačiau kai man ėmė žadėti nemokamą kambarį su maitinimu (aišku, irgi už ačiū), suklusau. O kai biržos ponia pridūrė, jog kursus finansuoja Europos Sąjunga, kuri klausytojams skiria dar ir 800 litų stipendija kas mėnesį – suskubau pareikšti, kad aš visą sąmoningą gyvenimą svajojau daryti meninius dirbinius iš odos ir jais užversti visą Lietuvą“.

Spalvinga kompanija

Padavėja patiekė po antrą bokalą, todėl ėmė linksmėti ir Viktoras, ir jo istorija: „Ką gi, atvažiuoju į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą, o čia man iš tikro paskiria kambarį. Maitinimą – irgi. Tiesa, netrukus išaiškėjo, kad pusryčius bei pietus tiekė tame pačiame darbo rinkos mokymo centre virėjų kursus lankiusios moterys. Jos kartais išvirdavo tikrą jovalą, bet ką jau padarysi – negi už savus pirksi maistą. Tik gaila, ten nebuvo aludarių kursų...“

Kaip sakė Viktoras, į tuos odos dirbinių gamintojų kursus buvo susirinkusi spalvinga liaudis. „Toks Linas nors slėpė, bet žargonas bei pasaulėžiūra išdavė, kad jis gyvenimo universitetus išėjęs „grotuotame fakultete“. Apie Aliaus praeitį bylojo įtartinai mėlyna nosis, šiaulietis dailininkas Kostas darbo seniai neturėjo dėl invalidumo. Mindaugas buvo įpratęs parazituoti moterų sąskaita ir taip toliau“, – pasakojo pašnekovas.

Gėrė iš nevilties

„Tikrą kursų skonį pajutome gavę po pirmąją stipendiją. 800 litų – juk tai karališki pinigai! Aplankėme visas garsiausias Šiaulių picerijas, kavines, – toliau porino Viktoras. – Padauginęs išgerti Alius grįždavo su taksi ir į jam skirto kambario lovą krisdavo su batais, todėl patalpa greitai virto kiaulide. Kartą, kai kursai jau buvo įpusėję, o audringai aplaistyta eilinė stipendija išgaravusi, rytą su batais iš lovos išlipęs Alius pareiškė negalįs toliau studijuoti odų paslapčių, kol neatsipagirios. Nė iš vieno mūsų negavęs pinigų, jis dešimtinę pasiskolino iš... darbo rinkos mokymo centro vadovo. Bet jis sąžiningas, gavęs stipendiją – grąžino“.