Už psichiatrijos ligoninių tvorų – tūkstančiai „nepiliečių“

Septynmetę mergaitę Purplių kaime nužudė moteris, turinti psichikos sutrikimų. Žmonių su psichikos negalia interesus ginančios organizacijos susirūpino, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra prilyginami smurtui ir agresijai, ir paragino nepasiduoti nuostatoms, kad jų turinčius reikia „uždaryti“. Psichiatrijos ligoninės Lietuvoje ir taip esančios pakankamai izoliuotos, nepaslankios pokyčiams, – vienas apie žmogaus teisių pažeidimus prabilęs pacientas pavadino jas „imperijomis“. Psichiatrijos ligoninių sienos įgauna naują išvaizdą po renovacijų, bet vidiniai barjerai, sumūryti dar sovietmečiu, griūva sunkiai: pacientams trūksta psichologinės pagalbos ir netgi teisės į dušą ar telefoną. Lietuvoje beveik 7 tūkst. jų, pripažinti neveiksniais, ne tik negalės balsuoti, bet ir tuoktis.

Vaistai ir sienos vietoje psichologų

Lietuvių požiūris į psichikos sutrikimų turinčius žmones kreivokas. Vilniaus universiteto mokslininkų 2009 metais atliktame tyrime respondentai buvo prašomi įvardyti sutrikusios psichikos asmenims būdingas savybes. Dažniausiai kalbėta apie savybes, susijusias su potencialiu pavojumi aplinkiniams: negebėjimas atsakyti už savo veiksmus (20 proc.), polinkis į agresiją (16 proc.) ir neprognozuojamumas (13 proc.).

Nevyriausybinės psichikos sutrikimų turinčių žmonių interesus ginančios organizacijos įsitikinusios, kad tokios nuostatos „padėjo“ visuomenei dėl septynmetės iš Purplių apkaltinti iki šiol „neuždarytus“ psichikos ligonius.

„Toks visuomenės verdiktas tik patvirtina itin gajus stereotipus apie psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Nevyriausybinė organizacija VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ drauge su Lietuvos neįgaliųjų forumu, Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“, Lietuvos psichologų sąjunga ir Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija reiškia viešą susirūpinimą ir norėtų priminti, jog mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tik 3–5 proc. visų smurtinių nusikaltimų padaromi sutrikusios psichikos asmenų. Be to, tyrimai patvirtina, kad beveik tris kartus dažniau negu likusi visuomenės dalis ši socialinė grupė tampa nusikaltimų aukomis“, – rašoma organizacijų pareiškime.

Apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų gyvenimą gydymo įstaigose, jų ir artimųjų teisių problemas, valstybės prioritetus, neigiamas visuomenės nuostatas kalbėjausi su VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktore Karile Levickaite, penkerius metus paciento patikėtine dirbusia Rūta Juodelyte ir šiuo metu paciento patikėtine dirbančia Rūta Budinavičiūte. Pasak jų, dėl Paciento patikėtinio programos, padedančios užtikrinti jų teises ir veikiančios pagal olandų naudojamą modelį, pavyko susitarti tik su Vilniaus klinikine Vasaros ligonine. „Paciento patikėtinio misija yra padėti jam komunikuoti su administracija ar medicinos personalu, nes jam pačiam būna sunku bendrauti dėl įprasto pas mus hierarchinio modelio“, – neslėpė K. Levickaitė.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Hospitalizuoti pacientai gali bendrauti su kitais asmenimis, taip pat pacientais, lankytojais, skambinti, rašyti laiškus. Tačiau ar tikrai šios teisės užtikrinamos? Vienas gulėjęs psichiatrijos ligoninėje žmogus pasakojo, kad kartais ten reikia maldauti paprasčiausio tušinuko. Kokia padėtis Vasaros ligoninėje, kaip atrodo jų aplinka, ar atsižvelgiama į pacientų teises?

Rūta J.: Tiek, kiek aš žinau ir kiek mačiau, esant poreikiui, tušinukas yra duodamas, jie piešia, turi psichosocialinės reabilitacijos paslaugas ir kompiuteriu gali naudotis. Bet tos paslaugos yra teikiamos, kai žmogus yra, kaip čia pasakyti, pagijęs, adekvatesnis. Pacientai bendrauja tarpusavyje, tiesą pasakius, ten nėra užtikrinama galimybė pabūti vieniems, bendravimas kartais yra priverstinis.

Manyčiau, kad žmogui, patekusiam į tokią aplinką pirmą kartą, bus pakankamai baisu – turiu omenyje ūmių ligonių skyrius. Kita vertus, po penkerių metų darbo man ten nėra labai baisu. Vis dėlto trikdo baisi izoliacija. Užrakintos durys – niekur neišeisi. Tas rankenų nebuvimas. Pakankamai didelė kontrolė.

Reikia paminėti, kad skyriai yra skirtingi, netgi vyrų ir moterų skyrius – kaip diena ir naktis. Moterų skyrius yra liberalesnis, atviresnis, ir, mano supratimu, žmogaus teisių ten paisoma dažniau. Vyrų skyrius visiškai kitoks, jame sunkiau dirbti – pacientai fiziškai stipresni, nors, turėkime omenyje, kad moterų skyriuje nedirba vyrai, ūmias pacientes turi suvaldyti kitos moterys. Kai joms yra piko situacija, kartais visai norisi sprukti.

Karilė L.: Bet tai ūmių pacientų skyriai, jų specifika panaši ir Olandijoje ar kitoje šalyje, naudojamos tos pačios barjerinės priemonės, tik kitur gal vietoje iš kišenės ištraukiama ne rankena, o pultelis.

Rūta J.: Tokių skyrių uždarumas yra tikslingas. Nemalonumo įspūdį sudaro kiti dalykai, pavyzdžiui, ten nėra jokio privatumo tualete. Tualetas su langu, be durų, viskas iki pusės, ir netgi ta pusė nėra uždaryta – realiai ten rūkomasis, pirmyn atgal marširuoja daugybė žmonių. Žinoma, dabar jie – Vasaros ligoninė – susitvarkę, sumažinę palatas. Anksčiau jose po 12 ar 16 žmonių gulėjo, dabar po 4 ar 6. Nors tiek.

Čia apibūdinote fizines sąlygas skyriuose, bet izoliacija, barjerai žmogui tikriausiai sukelia šoką, psichologinį diskomfortą?

Karilė L.: Fizinės sąlygos būtinos ūmios psichozės metu. Aš paminėčiau kitą svarbų dalyką – kiek žinau programas, bendrauju su klientais, žmonėms tikrai trūksta psichologinių konsultacijų. Psichologai yra perkrauti.

Rūta B.: Ligoniai skundžiasi, kad trūksta psichoterapinių paslaugų. Iš Europos ateina nuostatos, kad svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir psichoterapinė, psichologinė, psichosocialinė pagalba.

Karilė L.: Mes kalbame apie biopsichosocialinį modelį. Žiūrint istoriškai, sovietmečiu gydymas buvo orientuotas į kūną – į jį žiūrėta mediciniškai. Paskui išsivystė biopsichosocialinė paradigma, kai į žmogų žiūrima kaip į visumą – vaistai yra tik viena gydymo dalis, žmogui reikia atnaujinti įgūdžius, padėti apsiprasti su tuo, kas vyksta, gyventi su artimaisiais, grįžti į darbą. Tokios pagalbos labai trūksta, ypač ūmių pacientų skyriuose.

Rūta J.: Dažnai ligoniai prašo tokios pagalbos, bet jų nenukreipia, nes jų būklė neleidžia, kaip čia pasakius, gaišinti psichologo.

Karilė L.: Čia yra valstybės prioritetai – ne tik pinigų buvimo ar biudžeto „krepšelio“ klausimas. Pavyzdžiui, yra sergančių depresija, tokiems žmonėms prieinami vaistai, bet jie dominuoja, lyginant su psichoterapija. Ir čia ne kartą keltas klausimas, kad tas „krepšelis“ daugybę kartų viršija psichoterapijai skirtus pinigus, Ligonių kasos jos neapmoka – jei turi kišenėje pinigų, gali eiti pas privatų psichoterapeutą, pas psichologą gali patekti per Psichikos sveikatos centrus, bet jie labai apkrauti, nes vienam psichologui priskiriama visa apylinkė su keliasdešimt tūkstančių žmonių. Nors medikamentinis gydymas Lietuvoje gerai išvystytas, psichoterapinės pagalbos trūksta.

Telefonai ir dušai – kaip malonė

Vienas mano kalbintas žmogus, kuriam diagnozuota šizofrenija, pasakojo apie teisines psichiatrijos įstaigų pacientams kylančias problemas. Viena jų – Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatytas punktas, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta, jei yra reali grėsmė, kad savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esą nėra aiškių kriterijų, kaip ta esminė žala apibrėžiama.

Rūta J.: Jis teisus, nėra jokių kriterijų. Hospitalizacija per prievartą kartais yra būtina, bet kokie jos kriterijai, sunku pasakyti. Procedūra apibrėžta įstatyme, jos paprastai laikomasi, bet ji absoliutus formalumas. Teisiškai parašiukai yra surenkami, kreipiamasi į teismą, viskas laiku ir taip, kaip reikia, tačiau vykstant teismui dėl priverstinės hospitalizacijos teisėjas to žmogaus nemato, neįsigilina į jo situaciją, jis neišklausomas. Pagal įstatymą turėtų priklausyti teisinis atstovas, bet paklauskite, kiek iš jų tokį turėjo. O dar įdomiau – kiek jų tokį savo atstovą matė? Aš per visus savo darbo metus nesu tokios situacijos mačiusi. Tai absoliutus formalumas, jeigu pažiūrėsime realistiškai, ligonis guldomas į skyrių, jam atima telefoną, jei giminaičiai neatneša telefono kortelės, o personalas nenuperka, jam susisiekti su išoriniu pasauliu neįmanoma.

Kokie draudimo naudotis telefonu motyvai?

Rūta J.: Kad neišsikviestų „greitosios“, neskambintų artimiesiems, kad nenusipirktų namo telefonu. Skyriuose yra taksofonai, bet jiems reikia kortelės – jos reikia prašyti, o prašymas visada siejasi su malone arba nemalone. Galima grasinti jo nepatenkinti, jei elgsiesi blogai. Ar bandėme ką nors keisti? Taip, kalbėjome su ligoninės administracija, bet jie laikosi principo – priėmė tokią vidaus tvarkos taisyklę, jos privalu laikytis.

Buvo ir gerų poslinkių – viename skyriuje buvo ribojama galimybė apsiprausti duše ryte. Praustis buvo galima tik kriauklėje. Galiausiai, tarpininkaujant paciento patikėtiniams, buvo rastas tarpinis sprendimas, pastatyta bidė, kad moterys, esant poreikiui, galėtų apsiprausti.

Ligoninių skyriai – kaip mažos valstybės

Kokių kitokio pobūdžio bėdų pacientams iškyla dažniausiai?

Rūta J.: Problema numeris vienas yra išsirašymas. Įstatyme oficialiai sakoma, kad žmogus, kuris gydosi savanoriškai, gali savanoriškai išeiti iš ligoninės. Na, tai yra tik formalumas. Realiai niekas iš ten negali išeiti, kada nori. Logikos yra: žmogus gydosi, staiga nusprendžia, kad jam nebesinori ten būti, galbūt liga tam turi įtakos – jis bus priverstinai hospitalizuotas. Šiaip tikroji tiesa yra ta, kad skyrius yra atskira teritorija, nuo vadovo priklauso, kiek laisvių ir nelaisvių bus pritaikyta. Aišku, tai priklauso ir nuo paciento ligos, nuo jo elgsenos, gydytojo požiūrio: vienas labiau orientuotas į terapinį ryšį, kitas mažiau. Teisinga būtų pasakyti, kad gydytojai yra labai apkrauti, atlyginimai tikrai maži, tokių krūvių atlaikyti kartais neįmanoma. Mano supratimu, gydytojai yra kompetentingi, puikaus išsilavinimo, turi ilgametę patirtį – dažniau problemų kyla dėl požiūrio ir bendravimo.

Karilė L.: Reikia kalbėti ir apie slaugytojų padėtį. Yra šalių, kur jie užima didelę nišą, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys garsėja tuo, kad jų visuomenėje žmogui tenka didžiausias kiekis slaugytojų. Tuomet slaugytojoms daugiau atsakingų su gydymu susijusių funkcijų deleguojama.

Rūta J.: Čia išlikęs sovietinis modelis. Pats intensyviausias bendravimas su ligoniais tenka būtent slaugytojams, sanitarams, ir daug kas priklauso nuo to, kaip gydytojai vertina jų darbą. Sanitarės apskritai visą laiką praleidžia skyriuose – slaugytojos ateina, išeina, suduoda vaistus, turi savo kabinetuką, kuriame rašo popierius, o sanitarės budi visą parą – jos kartais nukenčia ir fiziškai.

Neretai palatoje yra tik vienas žmogus su dešimčia pacientų, kurie – pačios ūmiausios būklės. Į tas palatas jau ir mūsų, paciento patikėtinių, neleidžia, ir giminaičių. Paradoksalu, kad kartais žmogus tiesiai iš tos palatos išrašomas iš ligoninės, tuomet klausiu savęs, ar jam toks progresas, kad nebuvo perkeltas į kitą skyrių adaptuotis. Ten su pacientų teisėmis sunkiau – nei prisišauksi, nei prisirėksi.

Rūta B.: Toks dalykas kaip pacientų teisių pažeidimas egzistuoja.

Trūksta paramos sergančiųjų šeimoms

Jūs bendraujate su pacientais, o kaip jų giminaičiai, ar kreipiasi į jus, galbūt prašo tarpininkauti?

Rūta J.: Nesprendžiame klausimų tarp giminaičių ir pacientų, tai neįeina į mūsų funkcijas – esame tik institucijos ir asmens tarpininkas. Bet neretai, labai neretai gydantis giminaičių norai yra prioritetas. Kai matau kokią nors situaciją, klausiu savęs, kaip aš elgčiausi, jei mano šeimoje susirgtų žmogus ir matyčiau, kad jam reikia gydytis. Kažkokiu būdu taikiai paguldai jį į ligoninę, ir jis staiga nori išsirašyti po savaitės, nors tu matai ir gydytojai sako, kad jam dar anksti. Taip, žmogus, sutikęs savanoriškai gydytis, oficialiai turi teisę išeiti, bet koks tokio gydymo efektyvumas? Gydytojas neišgydyto paciento neišleis, hospitalizacija yra susijusi ne tik su ligos eiga, bet ir su paslaugų finansavimu, lovadieniais ir jų kaštais. Išrašytą pacientą rehospitalizavus labai greitai, įstaiga nukenčia finansiškai. Kita vertus, kartais pacientas yra agresyvus, nuo jo kenčia visa šeima.

Tai didžiulės skylės socialinėje ir sveikatos apsaugos sistemoje, nes paramos šeimai praktiškai nėra. Paslaugos, kurias galima gauti per seniūniją, minimalios. Susidaro uždaras neigiamas ratas – žmogui reikia gydytis, jis nori išeiti, bet ir artimiesiems reikia poilsio nuo tokios situacijos, bent išsimiegoti, saugiai jaustis – čia žaidžia daug faktorių, todėl į giminaičių norus atsižvelgiama.

Paslaugos turėtų būti labiau bendruomeninės, orientuotos ne tiek į hospitalizaciją, kiek į prieinamumą arčiau namų. Yra, aišku, psichikos sveikatos centrai, bet paslaugų juose nedaug, ir ką daryti sergančiojo šeimos nariui, kur kreiptis, išskyrus pagalbos grupes? Čia daug nevilties, nes nėra išeičių – aš suprantu tuos žmones, bet stengiuosi suprasti ir giminaičius, ir gydytojus.

Padėti, o ne izoliuoti – toks principas lyg ir turėtų būti taikomas dirbant su psichinės sveikatos sutrikimų turinčiais pacientais. Išsivysčiusiose šalyse stengiamasi jų „neišstumti“ iš bendruomeninių reikalų. Lietuvoje jie gydomi įstaigose, kurias juosia aukštos sienos, tokių žmonių šalinamasi, stengiamasi nematyti. Visuomenės nuomonės tyrimai jau keletą metų atskleidžia neigiamą lietuvių požiūrį į proto negalią turinčius, psichikos ligomis sergančius ar psichologinių problemų turinčius asmenis. 2010 metais atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad 52 proc. Lietuvos respondentų būtų sunku bendrauti su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Europos Sąjungos vidurkis yra dvigubai mažesnis – 22 proc. Kaip manote, kada tokios nuostatos ims keistis?

Karilė L.: Sovietmečiu buvo pastatyta daug sienų tarp visuomenės ir kitokių, jos nesugriuvo taip paprastai, kaip norėtųsi. Mūsų ir kolegų manymu, nebuvo padaryti principiniai sprendimai, neapibrėžti ligoninių, socialinės globos institucijų masteliai ir formatai. Aišku, socialinės globos namai yra reikalingi, bet vienuose tokiuose namuose neturėtų gyventi 500 žmonių, o ir tokių globos namų būtų daug mažesnis skaičius, vietoje to teikiant paslaugas bendruomenėje.

2007 metais Seimas patvirtino Psichikos sveikatos strategiją, kur buvo įtvirtinti svarbūs principai, bendruomeninių paslaugų kūrimas, bet jie neįgyvendinti – iki šiol didžiausi pinigų srautai ir nacionaliniai, ir Europos Sąjungos lėšos keliauja į socialinės globos įstaigų sienų tvirtinimą, užuot būtų sukurtos bendruomeninės paslaugos. Vakaruose jų tinklas gerai išvystytas, žmones bandoma integruoti, ir tai susiję su tuo, kad visuomenė pratusi matyti kitokius šalia savęs. Pas mus tie žmonės vis dar gyvena už sienų, mes nepratę būti su jais, psichikos problemų turintys žmonės stigmatizuojami.

Jų yra bijoma, jų atžvilgiu daug neigiamų nuostatų, jiems trūksta paslaugų, ir labai liūdna žiūrėti, kad daug Europos Sąjungos pinigų nuplaukė į sienų sutvirtinimą.

Rūta J.: Kartais tai yra gražios, renovuotos institucijos, gražiai atrodančios lankstinuke, bet principas ir vidus nepasikeitė.

Karilė L.: Socialiniai darbuotojai vykdo visokias programas, kartais būna keistų: pavyzdžiui, vieno pensionato gyventojai važiuoja pas kito pensionato gyventojus žaisti krepšinio. Ar tai yra integracija? Manau, kad psichikos sveikatos strategija nėra vykdoma. Pavyzdžiui, kuriami krizių centrai prie ligoninių, nors rekomendacijos kitokios. Gera praktika tokius centrus steigti ne ligoninėse.

Rūta J.: Aiškinama, kad taip išleidžiama mažiau pinigų, nes nereikės kurti naujos infrastruktūros, bet tai prieštarauja bendruomeninių paslaugų principui. Nepamirškime ir Neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri sako, kad toks žmogus yra lygiavertis pilietis, visuomenės narys, tik su problema – kas be problemų? Atsimenu, kaip psichosocialinės reabilitacijos centras kėlėsi į naujas patalpas, man buvo liūdna, kad tos patalpos yra Vasaros ligoninės teritorijoje. Daromas toks geras, didelis žingsnis, padaromas šaunus centras, bet jis yra ligoninės teritorijoje – tai atbaido tam tikrus pacientus.

Rūta B.: Teikiant bendruomenines paslaugas, būtų mažiau žmogaus teisių pažeidimų.

Karilė L.: Taip, nes uždaroje įstaigoje tam yra palanki uždara erdvė.

Kartu su savivaldybe esame Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centro steigėjai, kuris turi atvejo vadybininkus, kas yra labai pozityvu – pažeidžiamos socialinės grupės žmogui reikia tokio vadybininko, kuris pasakytų: „Dabar mes eisime ten, darysime tą ir tą.“ Rugpjūtį sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas pozityvus dokumentas – Psichosocialinių paslaugų psichikos sutrikimų turintiems asmenims teikimo tvarkos aprašas, jame sakoma, kad tokios paslaugos turi atsirasti bendruomenėse, persikelti į žmonėms prieinamas vietas. Labai tikiuosi, kad iš to kažkas išeis.

„Nepiliečiai“, kurių bijoma

Rūta J.: Mane nuvylė Lietuvos teisminė sistema. Lietuva kritikuojama dėl žmogaus teisių pažeidimų nustatant teisinį neveiksnumo reglamentavimą. Tai didžiausias teisių pažeidimas, koks tik gali būti.

Karilė L.: Lietuvoje yra beveik 9 tūkst. neveiksnių žmonių, kurie per rinkimus neis balsuoti, negali sudaryti sandorių, santuokų. Jie yra ne piliečiai. Lietuva labai kritikuojama dėl to tarptautiniu mastu, nes neveiksnumo nustatymo procesas yra pažeidžiantis teises – žmogus jame net nedalyvauja, kitas dalykas, žmogus gali dėl tam tikros ligos būti dalinai neveiksnus sudarydamas sandorius, nes prisidarys sau žalos, bet galbūt jis gali sudaryti santuoką, dirbti ar balsuoti. Lietuva pažeidžia Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, bet čia yra pozityvių poslinkių – Teisingumo ministerija pasiryžusi keisti įstatymų bazę, atitinkančią tarptautinę praktiką. Tai susiję ir su didžiuliais pokyčiais socialinės apsaugos sistemoje.

Rūta J.: Aš papasakosiu vieną atvejį apie neveiksnumo nustatymą. Gulėjęs ligoninėje ir turintis diagnozę, bet visiškai save prižiūrintis asmuo, funkcionuojantis praktiškai be socialinės pagalbos, šiek tiek padedant draugams. Giminaičiai – kartais šis žodis tampa keiksmažodžiu – nusprendžia, kad jam reikia nustatyti neveiksnumą. Dėl viešojo intereso kreipiamasi į prokuratūrą, žmogus staiga tampa neveiksnus. Tai kas čia vyksta? Jeigu aš pagulėsiu ligoninėje, ar staiga tapsiu neveiksni? Teismas vyko žmogui už nugaros, nors advokatą jis turėjo – beje, tai būna retai. Žmogus buvo normalus visuomenės narys su sveikatos problema. Staiga jis tapo visiškai nuo valstybės priklausomas. Jo globa buvo priskirta giminaičiui, su kuriuo labiausiai nesutarė ir kuris inicijavo neveiksnumo nustatymą. Tai paradoksalu.

2009 metais Seimo kontrolierių įstaigoje veikianti Žmogaus teisių padėties uždarose laisvės apribojimo institucijose stebėtojų grupė kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos skyriaus klinikos atstovais atliko stebėsenos vizitus penkiose psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Užfiksuota šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau tokie įvykiai, kai galimai psichikos sutrikimų turinti moteris nužudė septynmetę, visuomenę supriešina ir skatina manyti, kad teisių tokiems žmonėms nereikia, juos derėtų izoliuoti. Kyla priešprieša prieš pasisakančių už integraciją ir norinčių „uždaryti“.

Karilė L.: Didžiulė klaida yra generalizacija, kai visai tokių žmonių grupei priskiriami bendri bruožai. Visaip atsitinka, bet norėčiau pabrėžti, kad iki 3–5 proc. visų nusikaltimų yra padaromi psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių, kai jie patys 2–3 kartus dažniau tampa nusikaltimų aukomis. Žinoma, galima visus uždaryti, bet yra visiškai sveikų žmonių. Prisiminkime Anderso Breiviko atvejį, kuris galiausiai pripažintas psichiškai sveiku. Žudynės saloje buvo jo sąmoningas sprendimas, jo negalima nurašyti psichikos ligoms. Apskritai įvyksta didelių tragedijų, kurių niekas nenumato.

Kitas momentas – jei teikiame bendruomenines paslaugas sutrikusios psichikos sveikatos asmenims, sistema veikia ir matoma, kad kažkas yra blogai, žmogus prižiūrimas, jam padedama. Požiūris, kad dabar uždarykime, nes tokie žmonės kelia grėsmę, yra visiškai neatitinkantis jokių tarptautinių standartų, suformuotas mūsų baimių.

Mes jų bijome, nes bijome savęs. Tačiau niekas negali būti tikras, kad niekada neturės psichikos sveikatos problemų.