Ugnis kelte svilino ir senų žaizdų randus

„Įsivaizduoju, ką patyrė tie žmonės. Dabar jie turėtų dėkoti Apvaizdai”, – sužinojęs apie pragaro liepsnas kelte „Lisco Gloria” ištarė Artūras Tamašauskas, vienintelis lietuvis, 1994 metais išsigelbėjęs iš nuskendusio kelto „Estonia”.

Vienintelio per kelto „Estonia” katastrofą išsigelbėjusio lietuvio A.Tamašausko sūnus Matas gimė jau Amerikoje.
Vienintelio per kelto „Estonia” katastrofą išsigelbėjusio lietuvio A.Tamašausko sūnus Matas gimė jau Amerikoje. Nuotr. iš asmeninio albumo

Šimtai milijonų litų nuostolių ir patirtas siaubas, kuris daugeliui įsirėžė, ko gero, visam gyvenimui.

Praėjusį šeštadienį Baltijos jūroje užsiliepsnojus keltui „Lisco Gloria” visi juo plaukę 236 žmonės liko gyvi.

Tuo tarpu prieš šešiolika metų Baltijoje nuskendus keltui „Estonia” žuvo net 852 žmonės, tarp jų – trys lietuviai. Išsigelbėjo tik 137 laimingieji.

Todėl nenuostabu, kad tada per stebuklą likęs gyvas A.Tamašauskas kasmet kalendoriuje apibrėžia rugsėjo 28-ąją.

Tai diena, kai nuskendo „Estonia” ir kai lietuvis tariasi gimęs antrą kartą, nors tikrasis gimtadienis – spalio pradžioje.

Nuo 1998-ųjų, kai laimėjo žaliąją kortelę, buvęs pakruojiškis gyvena Čikagoje kartu su žmona Indra ir dviem vaikais – šešiolikamete Kotryna ir šešerių Matu, gimusiu jau JAV. Lietuvis dirba vilkikų remonto dirbtuvėse.

Vaizdai – kaip iš filmo

Prisiminus 1994 metų katastrofą A.Tamašauskui atrodo, kad visa tai atsitiko net ne jam.

Emocijos tarsi tikros, bet vaizdai – kaip iš seniai matyto filmo.

Bet jie giliai įsirėžė pasąmonėje.

„Lietuvos rytui” pradėjęs pasakoti apie tą baisią naktį jūroje, lietuvis prisiminė kone kiekvieną smulkmeną.

Ir ne tik iš laivo ir gelbėjimo plausto.

Prisiminė ir kelionę iš Vilniaus į Taliną, kur uoste keleivių laukė įspūdinga devynių aukštų gražuolė „Estonia”, pasiruošusi plaukti į Stokholmą.

Namie laukė kūdikis

Bendrovės „Greitkelis” vairuotojas tada išvažiavo iš Vilniaus mikroautobusu – užsakovui gabeno elektros įrenginius.

Pakeliui sustojo Panevėžyje pas savo šeimą.

Namuose augo vos šešių mėnesių pirmagimė Kotryna. Žmona atsisveikino su vyru nieko nenujausdama.

Bet jau kitą rytą moteris persigandusi rinko „Greitkelio” telefono numerį norėdama sužinoti, kuriuo keltu plaukė vyras, nes nebuvo tikra, ar jis – tame pačiame, apie kurio katastrofą ką tik išgirdo per žinias.

I.Tamašauskienei iš karto buvo pranešta: taip, A.Tamašauskas buvo „Estonia”, bet jis – išgelbėtas ir gydomas Švedijoje.

„Išsigelbėjo tik kas septintas žmogus.

Žmogaus protui sunku suvokti, kodėl tokia skaičiuotė, kodėl pasisekė man, o ne kitam.

Aš to paaiškinti nesiimu. Viskas – Dievo rankose.

Po viso to pamaniau: man kažkas padėjo, nes pats vienas nebūčiau išlikęs”, – kalbėjo A.Tamašauskas.

Kito lietuvio daugiau nematė

„Estonia” išplaukė 19 valandą. Keleiviai linksmai leido laiką restoranuose ir kazino, vieni šoko diskotekoje, kiti kaitinosi pirtyje.

A.Tamašauskas pavakarieniavęs ir išgėręs bare su atsitiktinai laive sutiktu kitu vairuotoju lietuviu Vytautu Miliausku apie vidurnaktį nuėjo miegoti.

Pakruojiškis naujo pažįstamo daugiau niekada nematė.

Jis jau miegojo savo kajutėje, kai apie pirmą valandą nakties išgirdo keistus garsius smūgius, kurie išvertė iš lovos.

Lietuvio vieta buvo pačioje pigiausioje priekinėje laivo dalyje, pačiame žemiausiame lygyje – po krovininiu deniu, jau žemiau vandens linijos.

Toje erdvėje dėl akustikos trenksmas juntamas dar aštriau.

„Ar tai buvo sprogimas, ar kažkas nutrūko, aš nežinau. Bet supratau, kad reikia sprukti, nors nebuvo jokių sirenų ar perspėjimų apie tai, kad laikas gelbėtis”, – pasakojo A.Tamašauskas, kuriam tuo metu buvo 29-eri.

Vien su glaudėmis basas jis pasileido laiptų link.

Kartu bėgo ir jaunas švedas iš gretimos kajutės. Norint pasiekti denį jiems reikėjo lipti net aštuonis aukštus.

Lietuvis neklaidžiojo. Jis gerai žinojo laivo planą, nes turėjo laiko jį apvaikščioti visą vakarą.

Durys atsidūrė lubose

Kai švedas ir A.Tamašauskas pusnuogiai įbėgo į restoraną, iš kurio galima patekti į denį, įsilinksminę žmonės kikeno negalėdami suprasti, kas vyksta.

„Mūsų pasirodymas jiems atrodė kaip pramoga”, – prisiminė lietuvis.

Bet po akimirkos šypsenos dingo. „Estonia” gerokai pasviro.

Nuo stalo pradėjo skrieti indai, kažkam ant galvos užkrito televizorius, dužo baro buteliai ir taurės, vieni spiegė, kiti iš baimės sustingę raudojo.

Durys į denį pradėjo kilti aukštyn.

„Kad jas pasiektum, reikėjo labai staigiai keturiomis ropoti į viršų. Aš ir keli žmonės buvome pirmieji, kurie atidarėme duris ir išlindome ant denio.

Per galvas man neteko lipti”, – pasakojo A.Tamašauskas.

Tie, kurie nesuspėjo, liko klykdami tamsoje, nes kelte pradingo šviesa.

Apatinius aukštus jau buvo apsėmęs vanduo, o netrukus „Estonia” gulėjo ant šono.

Drebėjo ant laivo šono

„Buvo tamsu. Tik mėnulis apšvietė laivo bortą. Kai pažiūrėjau žemyn į vandenį, nieko patrauklaus nepamačiau, – kreivai šyptelėjo A.Tamašauskas. – Žmogaus instinktas nėra toks, kad pultum stačia galva į nežinią, todėl į bangas nešokau.

Tačiau kabintis nebuvo už ko. Mes dar bandėme nuleisti valtis, bet neatsisuko jų sraigtai. Aplinkui nebuvo jokių laivo darbuotojų, kurie būtų galėję padėti.”

Ant gulinčio kelto besilaikantys žmonės tikėjosi, kad „Estonia” nenuskęs. Kad jie stovėdami ant laivo šono sulauks gelbėtojų.

Tuo metu A.Tamašauskas pirmąsyk gyvenime pajuto, kad jam dreba keliai.

Kaip pats sakė, anksčiau apie tai buvo skaitęs tik knygose ir manė, jog tai – tik vaizdingas palyginimas.

Bet ne, jauno vyro keliai tikrai tapo nevaldomi.

„Tuo metu pradėjau suvokti, kad vyksta kažkas tokio, ko žmogus negali įsivaizduoti. Pro akis tikrai prabėgo gyvenimas.

Kaip pasakojama, taip būna, kai žmogus akis į akį susiduria su mirtimi.

Pajutau ir kartėlį, kad nespėjau nieko nuveikti, – prisipažino „Estonia” katastrofos liudininkas. – Bet iš tiesų galvoti nebuvo kada. Reikėjo dirbti. Aš ėmiausi veiksmų.”

„Estonia” dingo iš akių

Tuo metu vandenyje jau plūduriavo pripučiamieji plaustai. Jie išsiskleidė automatiškai, vos laivas pasviro tam tikru kampu.

Lietuvis neabejojo, kad jam reikia kokiu nors būdu patekti ant vieno plausto, tačiau šokti į didžiules bangas buvo baisu: „Aš nušokau ant kelto kamino.

O tada mane nuplovė banga. Pačiam drąsos gal ir nebūtų užtekę.”

Jam pavyko nuplaukti ir įsiropšti ant pripučiamojo plausto, kuris priminė palapinę – buvo su stogu ir durimis.

Čia jau sėdėjo pagyvenęs švedas, apsirengęs sportiniu kostiumu, apsigobęs plastikiniu maišu. A.Tamašauskas tirtėjo nuogas.

Kai jis iškišo galvą į lauką ir apsidairė ieškodamas žmonių, kuriems reikia pagalbos, neišvydo „Estonia”. Keltas jau buvo visiškai paniręs.

Nuo tada, kai A.Tamašauskas iššoko iš savo kajutės, buvo prabėgę tik keliolika minučių.

Didžiausias priešas – šaltis

Tame gelbėjimo plauste lietuvio laukė dar beveik šešios siaubo ir laukimo valandos.

Tą naktį bangų aukštis siekė 4,2 metro, vėjo stiprumas – daugiau nei 25 metrai per sekundę.

Toje vietoje Baltijos jūros gylis – 80 metrų.

„Jokių garantijų, kad išliksime, nebuvo.

Mus vartė lyg pripūstą balioną ant vandens. Skraidėme kaip kosminiu laivu”, – rūgščiai šyptelėjo A.Tamašauskas.

Nors tai buvo tuo metu moderniausias gelbėjimo plaustas, jame lietuvis nesurado vaistinėlės su pagrindinėmis medicininėmis priemonėmis.

Didžiausias priešas buvo šaltis. Ne vienas žmogus, išsigelbėjęs iš „Estonia”, taip ir nesulaukė gelbėtojų, nes sušalo. Daugiausia gyvi liko jauni, fiziškai stiprūs vyrai.

A.Tamašauskas bandė šildytis nuolat trindamas rankas ir kojas: „Sunku paaiškinti, kaip viskas vyko. Svarbiausia buvo sulaukti ryto.”

Kai vos pradėjus aušti švedų laivas atrado tą plaustą, gelbėtojai negalėjo patikėti, kad lietuvis dar gyvas.

Vyro kūno temperatūra tebuvo 28 laipsniai. Jo kūną nuo šalčio krėtė traukuliai.

Tačiau A.Tamašauskas tvirtai kabinosi į gyvenimą, kuriame jo laukė kūdikis. Jei jis ir buvo patyręs šoką, to neparodė.

Kai į krantą nugabentą lietuvį vienoje Švedijos ligoninių kalbino psichologai, vyras atsakinėjo į klausimus be didelių emocijų.

„Jiems atrodė, kad aš ne iš to laivo išlipęs, o atėjęs iš gatvės”, – praėjus šešiolikai metų nusijuokė vairuotojas.

Glumino užplūdęs dėmesys

Kai A.Tamašauskas sugrįžo į Lietuvą, jį tarsi herojų oro uoste pasitiko didžiulė minia žmonių, būrys žurnalistų. Klausimų buvo daugybė.

Legendinį „Titaniką” primenanti istorija Lietuvoje tapo svarbiausia 1994-ųjų pabaigos tema.

A.Tamašausko veidą, ko gero, įsiminė kiekviena kaimo močiutė ir stoties girtuoklis.

Didžiulis dėmesys paprastą vairuotoją iš Pakruojo rajono nepaprastai vargino: „Dabar galiu užjausti žvaigždes, kurias visi pažįsta.

Aš pajutau savo kailiu, ką reiškia, kai visi bado pirštais, šnibždasi už nugaros: čia tas iš laivo. Mane tai glumino.

Ačiū Dievui, domėtis manimi buvo nustota po poros metų.”

Loteriją išbandė juokais

Po poros metų A.Tamašauskas apskritai dingo iš akiračio, nes emigravo.

Ne todėl, kad norėjo pabėgti iš tėvynės ar troško geresnio gyvenimo Amerikoje.

Jis tikino, kad dokumentus JAV emigracinės vizos loterijoje juokais užpildė net ne jis, o jo pusseserė. Pats tik pasirašė ir negalėjo patikėti, kai gavo žinią, kad išlošė žaliąją kortelę.

Tuo metu jis jau buvo gavęs kompensaciją už žalą iš „Estonia” keltą draudusios įmonės.

Palikęs kupiną siaubo praeitį istorijai, 1998-aisiais vairuotojas su šeima iškeliavo į Čikagą kurti ateities.

Po metų – vėl į jūrą

JAV jam nereikėjo keisti profesijos – vilkiko vairuotojai ten visada paklausūs ir uždirba gerokai daugiau nei Lietuvoje.

Nepraėjus nė metams po „Estonia” katastrofos, kai A.Tamašauskas grįžo į darbą, jis neatsisakė reiso, kurio kelias namo vedė per Baltijos jūrą.

Tuomet vairuotojas šaltakraujiškai įvažiavo į keltą ir ramus nuėjo miegoti.

Tai buvo maršrutas Kylis–Klaipėda. Tas pats maršrutas, kuriuo plaukiant praėjusią savaitę laive kilo pragariška ugnis.

Palaidojo žmoną ir dukterį

A.Tamašauskas rugsėjo 28-ąją laiko antruoju savo gimtadieniu, o dviem vilniečių ir vilkaviškiečių šeimoms ta diena – baisiausia gyvenime.

Artimieji nesulaukė „Estonia” plaukusių 44 metų Vytauto Miliausko, keturiasdešimtmetės Vitalijos Gudaitienės ir 14 metų Gintarės Gudaitytės.

Vilkaviškio gyventojas Gediminas Gudaitis tada palaidojo žmoną ir dukterį.

Kokios mintys jį užplūdo išgirdus apie sudegusį keltą „Lisco Gloria”?

„Sunku vėl judinti praeitį, nors ji nori nenori atgyja, kai vėl nutinka panašios avarijos.

Su sūnumi Mariumi jau buvome nutarę apie tą baisią nelaimę daugiau nekalbėti”, – rinkdamas žodžius su „Lietuvos rytu” kalbėjo vilkaviškietis.

Nors G.Gudaitis prasitarė, kad į bet kokią žūtį stengiasi žvelgti filosofiškai, iš vyro balso galima buvo justi, kad kalbėti apie tai jam labai sunku.

Spėja, kad žuvo kajutėje

1994 metų rudenį Vitalijai ir Gintarei kelionė keltu per Baltijos jūrą į Švediją buvo jau šeštoji.

Mergaitė nuo mažens sirgo reta liga – ji gimė be vienos venos, todėl veninis kraujas maišėsi su arteriniu.

Kairioji Gintarės veido pusė buvo tarsi nudeginta. Paauglė dėl to labai išgyveno. Švedijoje jai lazeriu pridegindavo odą. Dar buvo likę apie dešimt seansų.

„Toji kelionė turėjo būti paskutinė, – yra prisipažinęs G.Gudaitis. – Žmona sunkiai ištverdavo laivo supimą. Buvome nutarę, kad kitąkart pirksime bilietus į lėktuvą. Neprireikė.”

Apie „Estonia” nelaimę G.Gudaitis išgirdo kitos dienos rytą.

„Baisiausia buvo tada, kai gavau žuvusiųjų sąrašą. Siunčiau žmonos ir dukters nuotraukas atpažinti, bet jų ten nebuvo. Spėju, kad jos abi taip ir liko savo kajutėje.

Bilietas buvo iš pigesnių, kajutė C4 – pačioje kelto apačioje. Išsigelbėti joms tikriausiai nebuvo jokių galimybių”, – iškart po katastrofos svarstė G.Gudaitis.

Per greitai pamirštama

„Kai nukrinta lėktuvas, galimybių išsigelbėti beveik nėra.

Bet kai skęsta ar dega keltas, norom nenorom imi galvoti apie aplaidumą.

Technologijos lyg ir šiuolaikinės, bet kartais gaisrai gesinami net kelias dienas.

Keltų avarijos lyg ir per dažnai kartojasi, nors tikimybė žūti automobilyje, lėktuve ar laive tokia pat”, – svarstė techninį išsilavinimą turintis vilkaviškietis.

G.Gudaitis mano, kad žmonės pernelyg greitai pamiršta net tragiškiausias katastrofas, apsiramina ir dažniausiai viliasi, kad jiems nieko negali atsitikti.

Laukiantys atsiduria tamsoje

M.Gudaičiui, per kelto „Estonia” tragediją netekusiam motinos ir sesers, 1994-aisiais buvo septyniolika.

Tėvas tuo metu nerimavo, kaip po tokio skaudaus sukrėtimo susiklostys sūnaus likimas.

Tačiau jaunuolis ištvėrė tą baisų gyvenimo išbandymą.

– Kaip reagavote išgirdęs, kad Baltijos jūroje dega keltas „Lisco Gloria”? – „Lietuvos rytas” paklausė M.Gudaičio.

– Asociacijų su „Estonia” likimu tikrai kilo. Nors šiais laikais žmonės pripratę nuolat būti tragedijų sūkuryje.

– O kas labiausiai gąsdino anuomet, prieš 16 metų?

– Kai nesulaukėme motinos ir sesers, baisiausia buvo nežinia.

Lauki – ir jokių garantijų, kad sulauksi.

Išeina žmogus iš namų tarsi į tamsą. Ir negrįžta. Nėra nei kapo, nei vilties. Laukiantys irgi atsiduria toje pačioje tamsoje.

– Ar niūriausiomis akimirkomis bandėte įsivaizduoti, ką teko išgyventi jūsų motinai ir seseriai? Ir tiems, kurie galėjo sudegti dabar?

– Mintimis atsidurti žūvančio žmogaus vietoje labai sudėtinga. Kaip ir kailyje tų, kurie buvo atsakingi už saugumą, bet galbūt pasirinko neteisingą sprendimą.

Ir tada dėl tos klaidos, išsiblaškymo, savijautos įvyksta neatitaisomi dalykai.

Aišku viena, kad tai patirti turėtų būti labai baisu.

– Ar jaučiate pyktį „Estonia” avarijos kaltininkams?

– Mašina užprogramuojama ir ji veikia pagal tą programą.

Žmogų į priekį veda ir jausmai, šalutinės mintys, dirgikliai.

Įvertinti jų tiksliai beveik neįmanoma.

Todėl kaltinti aš nelinkęs – nei atsakingų už kelto „Estonia” žūtį, nei už kelto „Lisco Gloria” įgulos veiksmus.

Visas tragedijas, žūtis, avarijas lemia daugybė priežasčių.

– Ar dabar nejaučiate baimės plaukdamas jūra?

– Keltu plaukiau praėjus penkeriems metams po „Estonia” katastrofos.

Vykau poilsiauti. Ką jaučiau? Nieko, ką būtų verta prisiminti.

Dabar plaukioju labai dažnai, nes dirbu Švedijos kompanijoje „ITT Flygt Lituanica” projektų vadybininku.

Nelaimės – ir Baltijoje, ir kituose vandenyse

* Baltijos jūroje yra įvykusi ne viena didelė laivų katastrofa.

* 2006 m. lapkritį audringoje jūroje apvirto ir nuskendo Švedijos konteinerinis laivas „MV Finnbirch”. Iš Helsinkio į Orhusą Danijoje jis gabeno mazutą ir alyvą.

* Sraigtasparniais pavyko išgelbėti 13 iš 14 įgulos narių, bet vienas vėliau mirė ligoninėje. Baltijos dugne atsidūrė net 250 tonų mazuto ir 10 tonų mašinų alyvos.

* 1994 m. rugsėjį pakeliui iš Talino į Stokholmą nuskendo Estijos keltas „Estonia”. Per katastrofą žuvo 852 žmonės, daugiausia švedai, suomiai ir estai. Išgelbėti tik 137 keleiviai ir įgulos nariai.

* Trišalė komisija po tyrimo, užbaigto 1997 metais, padarė išvadą, kad pagrindinė tragedijos priežastis buvo silpni užraktai priekiniuose vartuose, pro kuriuos į keltą įvažiuoja transporto priemonės. Užraktams sulūžus, buvo nuplėšti išoriniai vartai ir į vidų pradėjo plūsti vanduo.

* 1993 m. sausį per smarkią audrą netoli Riugeno salos (Vokietija) apvirto ir nuskendo Lenkijos keltas „Jan Heweliusz”. Juo plaukė 64 žmonės. Išgelbėti pavyko tik devynis iš jų.

* Keltas buvo prastos techninės būklės. Jis buvo eksploatuojamas itin nerūpestingai. Keltas ne kartą buvo susidūręs su žvejybos laivais, plaukiojo pasviręs, jame netinkamai buvo paskirstytas balastas.

* Dėl nelaimės buvo apkaltintas kapitonas, kuris nusprendė plaukti nepaisydamas šešis metrus siekiančių bangų.

* 1990 m. balandį užsidegė iš Kopenhagos išplaukęs Danijos keltas „Scandinavian Star”. Žuvo 161 žmogus.

* Daugiausia aukų pasaulyje pasiglemžė Kinijos laivo katastrofa. 1948 metų lapkritį jis sprogo ir nuskendo netoli Pietų Mandžiūrijos krantų. Žuvo net 6000 žmonių.

* Didžiausia tragedija – Didžiosios Britanijos legendinio „Titaniko” laivo nuskendimas. Per pirmąjį reisą 1912 metų balandį jis užplaukė ant ledkalnio Šiaurės Atlante ir nuskendo. Žuvo 1503 žmonės.

Apie katastrofos priežastis – be gailesčio

* Keltas „Estonia”, plaukęs iš Talino į Stokholmą, 1994 metų rugsėjo 28-osios naktį nuskendo prie Suomijos krantų.

* Žuvo 852 žmonės. Išgelbėti pavyko tik 137. Šiuo keltu plaukė ir keturi lietuviai. Gyvas liko vienas – A.Tamašauskas.

* Praėjus metams po katastrofos Vokietijos laikraštis „Bild am Sonntag” išspausdino straipsnį apie „Estonia” katastrofos priežastis.

* „Metus trukusio tyrimo išvada tokia: laive buvo prastai dirbama, buvo per daug apsileidimo, nerūpestingumo, pranašaujančio mirtį. Apie aplaidžiai atliktus remonto darbus nebuvo pranešta už tai atsakingai techninio laivų tikrinimo bendrovei”, – rašė „Bild am Sonntag”.

* Vokietijos ekspertų komisijos vadovas advokatas P.Holtappelsas tada pareiškė: „Tragiškiausia tai, kad „Estonia” ir jo keleiviai galėjo būti išgelbėti.”

* Praėjus dar septyneriems metams po katastrofos tyrimo išvadomis netikinti Vokietijos televizijos prodiuserė J.Rabe tebetvirtino, kad kelto „Estonia” dugne nuo sprogimo yra likusi skylė. Prodiuserė jau buvo sukūrusi du dokumentinius filmus apie žūties priežastis.

* J.Rabe reikalavo, kad Švedijos vyriausybė surengtų papildomą „Estonia” katastrofos priežasčių tyrimą.

* Švedijoje prodiuserei net buvo išduotas arešto orderis už kapo ramybės išniekinimą, nes ji rengė ekspedicijas prie Baltijos dugne gulinčio kelto.

* Švedija kartu su keliomis valstybėmis yra pasirašiusi sutartį, kad 1994 metų rugsėjo 28-osios tragedijos vieta laikoma kapu, kur draudžiama bet kokia veikla.

* Oficialaus tyrimo išvadų tikslumu abejoja ir kai kurie jame dalyvavę specialistai. Anot narų konsultanto G.Hanuliako, komisija nekreipė dėmesio į daugybę svarbių daiktinių įrodymų – jie buvo paprasčiausiai išmesti į jūrą.