Šunys be antsnukių - vaikams gąsdinti

Žmonės, planuodami įsigyti augintinį, neklausia kaimynų nuomonės. O be reikalo, nes kai kas nors iš tavo daugiabučio laiptinės turi šunį, tai beveik tas pat, jei pats būtum jo šeimininkas. Gyvenu name, kuriame šunis laiko kone kas antras gyventojas, kiekvieną kartą lipant laiptais tenka susidurti su vilkšuniu ar rotveileriu, aišku, be antsnukio. Šių šeimininkai nė nesivargina apsaugoti aplinkinių nuo galimų grėsmių. Mano kaimynės septynmetis sūnus paniškai bijo šunų, mat šiek tiek anksčiau jį labai išgąsdino didelis vilkšunis. Nuo to laiko vaikas, vos pamatęs tokį keturkojį, pradeda verkti. Kartais net nenori grįžti namo, kai mato, kad žmonės vedžioja šunis be antsnukio (arba išvis palaidus).

Kai pasikalbi su gyvūnų augintojais, jie atsako, kad mano šunelis nieko blogo nedaro. Tokie šeimininkai nė nesiruošia paisyti šunų vedžiojimo taisyklių. Tačiau ką pasakyti mažamečiam vaikui, kuris nuolat patiria stresą ir didžiulę baimę vos išvydęs šunį be antsnukio?

Jei jau kaimynai yra nesvarbūs, kai reikia atsiklausti dėl gyvūno įsigijimo, tai bent gerbtų gyventojų vaikus, kai kalbama apie šių sveikatą.