Šuo: signalizacija, žaislas ar... gyvūnas?

Yra žmonių kategorija, kuri apsiputojusi tvirtina, kad šuniui gyventi bute yra kančia. Būti vedžiojamam ir reguliariai skiepijamam, normaliai šeriamam – kančia. Šuniui juk reikia laisvės! Kaimo! Koks šuo nesvajoja tupėti prie tvartuko ant grandinės ir dirbti signalizacija?

Laisvė prie būdos

Koks šuo nesvajoja, kad jo kaltūnuotas, niekad nešukuojamas ir nekerpamas kailis knibždėtų blusomis, ėsti jis gautų tai, kas atlieka nuo stalo arba nuo kiaulių, o jo pasaulis apsiribotų keliais ar keliolika grandinės metrų? Kad niekad nenuimamas antkaklis įsirėžtų į sprandą, vasarą jam pamirštų įpilti vandens, o žiemą jis galėtų džiaugtis ledokšniais, prišalusiais tarp pirštų?

Įtariu, kad daugelis tų, kurie gyvena miestuose ir tvirtai įsitikinę, kad „tik kaimas šunis tikrai myli“, vis dar netiki, kad viskas taip blogai. Liūdna, bet yra DAR blogiau.

Norite tikrų istorijų? Duokime žodį savanoriams, kurie užsiima gyvūnų globa ir gelbėjimu.

„Sulaukiau skambučio iš ... rajono, kad, maždaug, atvežkit man kokį aviganį. Sakau, o kur Jūsų šuo, negi kaime šuns neturit? Sako, yra... Apie 10 metų aviganis, bet va viduriuoja, matyt, galas tuoj bus, tai ieškom kito. Paklausus, ar kvietė veterinarą atsakė, kad čia tokį vietinį daktarėlį iškvietė, apžiūrėjo, pasakė gal maras... ir kad neverta dėl vieno šuns čia vaistų buteliuko atidarinėti. Paklausus, ar skiepijot kada - atsakė ne, o kam. Paklausus, kokios to šuns (ir būsimo, kurio ieško) gyvenimo sąlygos, atrėžė – grandinė yra, būda yra, priėdęs. Paklausus, kuo maitina, vos nuo kėdės nenuvirtau, - sako, nu triušiai pas mus dabar dvėsta, gal irgi nuo maro, tai jam šeriam, gerai juos ėda, tikrai nealkanas“.

O ką, sutaupo – ir nuo užkrečiamos ligos nusibaigusio triušio pagal taisykles utilizuoti nereikia, ir šunį pašeria...

„Skambino moteris iš .... raj. Pasakojo, kad jos kaime kaimynai neseniai šunį korė seną, kad šert daugiau nereiktų, tai ji turėjo klausyt, kaip tas šuo „baigiasi“. Paklausus, kodėl nebandė jo gelbėti ar kviesti policijos, pasakė, kad nenori pyktis su kaimynais. Sakė, kad visi čia šunis karia, nes kam šerti be reikalo, vis tiek jokios naudos ir paima naują, jauną. Dar sakė, kad kažkas kaime atvežė ir išmetė jauną aviganio mišrūną, jis pas kaimynus ėjo valgyt prašyt, tai keli vyrai jį užsivijo, užmovė jam bidoną metalinį ant galvos ir daužė pagaliais nei iš šio, nei iš to“.

„Parašė moteris, kad... soduose beširdžiai žmones tragiškom sąlygom laiko kalytę, kuri tik neseniai atsivedė 3 šuniukus. Pati kalė – tik kaulai ir oda. Trys šuniukai, kurie tik gimė, guli ant žemės po lietum... Šuo prieš kelis metus paimtas iš sanitarinės tarnybos, tačiau, kaip supratote, su šeimininkais kalytei nepasisekė. Šeimininkai neasocialūs, tačiau šunį suvokia kaip daiktą, kuriuo rūpintis nereikia. Ką darys su šuniukais - neaišku. Kalytę karts nuo karto pašeria atliekom, tad vargu ar mažių likimas bus šviesesnis...“

„Prieš metus vienam ligotam žmogui buvo padovanota draugė – kalytė Žučka. Vargšas žmogelis neturėjo daug pajamų, gyveno vagonėlyje, mylėjo savo vienintelę mažytę bičiulę. Gaila, bet Žučkos šeimininkas žiemos nebesulaukė, numirė. Artimieji giminaičiai nematė kitos išeities, kaip tik paleisti ją nuo grandinės ir užrakinti vagonėlį. Ji per žiemą išgyveno valkataudama. Lakdavo užšalusį pieną, ieškodavo atliekų pas žmones kiemuose, prašydavo kiaules turinčių žmonių pasidalinti pašaru, varyta, aprėkta tūkstančius kartų...

Sugrįžę pavasarį Žučką dovanoję giminaičiai tikėjosi niekad šuniuko nebesutikti. Bet sutiko. Prisirišo ją prie būdos ir sumanė laikyti. Tik kažkodėl nepagalvojo, kad rudenį teks grįžti į Vilnių. Žučkos jie negali pasiimti ir nenori paleisti likimo valiai, tad sutarė su veterinaru dėl migdymo. Švirkštas jau paruoštas, tik Žučka dar to nežino“.

Tai čia ta laisvė, kurios turi trokšti šuo, „uždarytas“ bute? Būti daiktu, kuriam sugedus ar nusibodus, paprasčiausiai išmetamas ar numarinamas, gerai, jei ne kankinamas prieš tai.

Nesakykit, kad taip nebūna. Taip būna labai dažnai. Laimė, yra daugybė žmonių, kurie ir butuose, sodybose, ir priemiesčiuose augina šunis ne kaip daiktus, o... koks netikėtumas – kaip šunis. Gyvūnus, kuriems reikia palakstyti, kuriems galima padoriai apšiltinti būdą, įrengti voljerą, normaliai šerti, kuriuos reikia prižiūrėti ir netgi skiepyti.

Beje, jei šuo neskiepytas nuo pasiutligės galiojančiu skiepu (kasmet) ir apkandžioja ką nors, nesvarbu, kas dėl to kaltas, tokį šunį paskundus uždaro į karantiną stebėjimui. Ar jis išeis gyvas ir sveikas iš ten, kur knibžda daugybė virusų, labai didelis klausimas. Nepaisant to, kad pasiutligė tikrai reta, yra daugybė kitų ligų, kurias galima pasigauti tokiose „areštinėse“.

Bet jei šunį šeri nudvėsusiais nuo ligos gyvūnais, tai, žinoma, vargu ar apskritai lauksi jo grįžtant iš tokio karantino.

Pats laikas pasakyti, kad neturiu tikslo įrodyti, jog kaime visada blogai, o mieste visada gerai, - apie miestiečių elgesį irgi yra krūvos liūdnų istorijų... Norėčiau tik priminti, kad ta teorija „šunys, lauk iš miesto, jums čia blogai“ yra iš piršto išlaužta. Šuniui gerai ten, kur juo rūpinamasi.

Laisvė būti žaislu

Būna žmonių, kurie ne vien rūpinasi, myli savo augintinius, bet tiesiog juos popina. Jei tik nesityčioja, lakuodami nagus rožine spalva, tegu sau. Liūdniau, jei gyvūnas tampa tiesiog žaislu, kuris nusibodus... taip, vėlgi išmetamas. Mažas šuniukas - kukuliukas, o jei dar pusiau veislinis, o jei dar gimtadieniui... Kiek vaikų prašo tėvelių šuns, kiek jų žada patys prižiūrėti ir kiek prižiūri? Gyvūnų globos organizacijų savanoriai perima ne vieną ir ne du tokius „pabodusius žaislus“, kurie išaugo ne tokie gražūs ir didesni nei tikėtasi, kuriems reikia daugiau dėmesio, nei manyta, kurie... na, tiesiog nebereikalingi. Arba dar išeitis – šuo išvežamas į kaimą ir patupdomas į būdą.

Kitas atvejis, jei šunį „vaiku“ laiko suaugusi pora, ir išlepina tiek, kad atsiradus tikram vaikui, kyla tragedijos: šuo nelaimingas dėl dėmesio trūkumo, šlapinasi ne vietoje, tėvai nieko nespėja, vaikas rėkia. Šuo pritardamas kaukia. Chaosas neretai baigiasi tuo pačiu: oi, paimkit tą šunį, jis neišauklėjamas. Įdomu, kas jį turėjo išauklėti? Gyvūnų psichologas iš televizoriaus ar šeimininkai?

Įsigyjant šunį, veislinį ar ne, mažą ar didelį, reiktų nepamiršti, kad vis dėlto tai ne žaislas. Jį gali net nešiotis sau rankinėje, jei tik neprieštarauja, bet tai vis tiek ne žaislas: jis auga, jis loja, kartais ne laiku, jis gali susirgti, kalė rujos, jei nesterilizuosit, o patinas gali lipti ant svečių kojų... Na, jis galų gale pasens ir nebebus toks smagutis. Jums tikrai reikia „šuns kalėdoms“ su kaspinėliu aplink kaklą?

Žinoma, jei mylėsit ilgus metus ir suprasite jo poreikius – nors ir su dviem kaspinėliais... Jei abejojate, visada galima išbandyti save laikinoje globoje, kurios labai trūksta.

Kaip pakeisti situaciją?

Deja, niekas staiga nepasikeis. Ir nereikia tikėtis, kad „išmirs ta karta“ ir tada viskas bus gerai: jaunimas labai dažnai elgiasi taip pat.

Savanoriai rengia gerumo pamokėles mokyklose, pasakoja beglobių istorijas; jie mato vaikų akyse ašaras ir šypsenas, kai viskas baigiasi gerai. Tai mažiukas lašas ateičiai. Savanoriai susitinka su savivaldos atstovais ir tariasi dėl to, kaip šviesti visuomenę apie gyvūnų laikymo sąlygas, apie sterilizaciją. Tai lašas dabarčiai.

Savanoriai prisideda prie fondų, vykdančių nemokamą sterilizaciją, atvykimo į Lietuvą. Kviečia žiniasklaidos atstovus viešinti ypatingai žiaurius elgesio su gyvūnais atvejus. Rengia akcijas ir informavimo kampanijas. Visa tai maži žingsneliai į geresnės, atsakingesnės visuomenės kūrimą, bet tenka susitaikyti su tuo, kad dar ne vienerius metus svirs rankos žmonėms, mylintiems gyvūnus, išgirdus eilinę baisią istoriją.

Savanoriai negali visko padaryti vieni. Jų nėra tiek daug, kaip įsivaizduojama. Ir jiems labai teikia teisininkų, policijos, savivaldos ir veterinarų pagalbos, bendradarbiavimo (žinoma, ne tokių veterinarų, kuriems gaila vaistų buteliuką atidarinėti dėl besikankinančio gyvūno...) Bent kartą kitą prisidėti gali kiekvienas, kuris iki šiol tik kraupo, skaitydamas, kad kažkas šunį laikė su įsirėžusia į sprandą viela ar marino badu, veiklos labai daug ir ji skirtinga, ne vien narvų valymas, o rasti organizacijų kontaktus nesunku.

O dar svarbiau, kad netgi nesavanoriaudamas kiekvienas suvoktų, kad jis atsakingas už tą, kurį prisijaukino, už tą, kuris žiūri ištikimomis akimis iki pat pabaigos. Ir kitą kartą, pamačius žiaurų elgesį su gyvūnu, ne langus užsidarytų, o paprašytų teisėsaugos arba bendruomenės pagalbos.

Tai bus dar vienas žingsnis į geresnę ateitį.