*

Vaikai ir emigracija: pati nuostabiausia tėvų dovana vaikams ir liūdnoji pusė


* delfi.lt [Slapukė]

Dvikalbystė emigrantų vaikams – tai dažnai vienintelė galimybė palaikyti glaudžius ryšius su savo tėvais ir artimaisiais gimtojoje tėvų šalyje.

„Šeimos kalbai nykstant, trapūs tampa tėvų, vaikų ir ta kalba kalbančių artimųjų santykiai“, – teigia Loreta Vilkytė, prieš dešimtmetį į Jungtinę Karalystę emigravusi teatro mokytoja, neseniai išleidusi praktinį vadovą emigrantams apie dvikalbystę. Su Loreta kalbamės apie dvikalbystės prasmę, emocines vaikų traumas, patiriamas atvykus į nepažįstamą šalį, kur kalbama vaikams nesuprantama kalba, ir apie emigrantams tėvams kylančius iššūkius.

Kol vienakalbių vaikų smegenys ilsisi, dvikalbių – aktyviai dirba

- Neseniai išleidote knygą „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Praktinė pagalba emigrantams, kaip greitai ir nesudėtingai išlavinti vaikų lietuvių kalbos įgūdžius – tinka visoms kalboms“. Papasakokite, kaip kilo mintis rašyti šią knygą?
- Prieš gerą dešimtmetį emigravusi į Jungtinę Karalystę, netrukau pajusti informacijos ir žinių stoką apie vaikų auginimą naujoje šalyje ir dvikalbystės raidą. Nepatogumo jausmas buvo toks stiprus, jog gimus sūnui nebelaukiau ir puoliau studijuoti, kad kaip nors kompensuočiau tą žinių trūkumą. Mintis sudėlioti savo ir kitų emigravusių šeimų patirtį, taip pat įvairių mokslinių tyrimų išvadas į leidinį kilo tuomet, kai sukaupta informacija jau galėjau dalytis su kitais. Mančesterio socialiniame klube tuo metu organizavau lituanistinę veiklą. Bendruose mūsų susitikimuose su kitomis šeimomis diskusijos apie gimtosios kalbos trapumą ir būtinybę ją išsaugoti neišsekdavo. Darbščiosios Mančesterio „Mažųjų klubo“ mamytės skatino idėją išleisti leidinį. Jutau bendruomenės palaikymą, tad ilgai nedelsiau, kreipiausi į leidyklą.

- Kokią pagrindinę mintį apie dvikalbystę plėtojate savo knygoje? Ar dvikalbystė – savaime suprantamas dalykas? O gal tai problema?
- Dvikalbystė nėra problema. Mokėti dvi ir daugiau kalbų yra intelektinis gebėjimas, padedantis vaikams laisvai „plaukioti“ kelių šalių ir kultūrų vandenynuose. Emigrantų vaikams – tai dažnai ir vienintelė galimybė palaikyti glaudžius ryšius su savo tėvais ir artimaisiais gimtojoje tėvų šalyje. Dvikalbystė tikrai netrukdo vaiko raidai. Ji tik plečia galimybių ribas ir spartina už pažintinę smegenų funkciją atsakingą sritį. Kol vienakalbių vaikų smegenys ilsisi, dvikalbių – aktyviai dirba. Ar jie skaito, klauso, rašo, ar stebi kokį nors objektą – jų mintys visada aktyviai vertina dvigubą kontekstą. Tokia pat aktyvi smegenų veikla yra fiksuojama, pavyzdžiui, vaikams mokantis groti muzikos instrumentu, o suaugusiesiems – dalyvaujant specialiai sukurtose komercinėse smegenų lavinimo programose. Dvikalbystė – tai pati nuostabiausia tėvų dovana vaikams, kuria jie naudosis visą savo gyvenimą.
Kalbai nykstant trapūs tampa ir artimųjų santykiai

- Žinau, kad ne mažiau populiari ir kita nuomonė – nemažai emigrantų mano, jog jų vaikai geriau adaptuosis, jei kalbės daugumos kalba.
- Įdomu būtų sužinoti, kiek tėvų sąmoningai nusprendžia, kad visos šeimos labui būtų geriau, jei gimtoji tėvų ir vaikų kalba būtų skirtinga. Dažnai vaikų kalba ir jos mokymas(is) yra paliekamas savieigai, nes jai puoselėti tėvai negali arba nenori skirti laiko – jie turi kitų prioritetų. Dažnai, pastebėjus, kad gimtosios kalbos vietą jau baigia išstumti daugumos kalba, darosi per sudėtinga ją susigrąžinti dėl laiko ar kompetencijos stokos. Tebūnie taip, kaip yra. Būkim savo laimės kalviais. Aš jaučiuosi tiesiog laimingesnė su savo vaikais kalbėdama gimtąja kalba. Todėl mūsų šeima pasirinko dvikalbystę.
Lietuvių bendruomenių organizuojamose įvairiose šventėse dažnai girdžiu tėvus kalbančius lietuviškai su vaikais, tačiau vaikai jiems atsako angliškai. Jie susikalba. Vienas kitą supranta. Deja, neaišku, kokiu lygmeniu, ir ar tas lygmuo atitinka visaverčius tėvų ir vaikų santykius. Iš savo psichologinio tyrimo duomenų žinau, kad negatyvus požiūris į savo gimtąją šalį (išvykome, nes gimtinėje neturėjome ką valgyti, kur gyventi) tikrai gali nulemti emigrantų pasirinkimą auginti vaiką vienakalbiu, daugumos kalbos vartotoju. Žinių stoka taip pat gali daryti įtaką kalbos pasirinkimui. Pavyzdžiui, tėvai gali manyti, kad gimtoji kalba yra veiksnys, trukdantis jiems ir jų vaikams integruotis į naują visuomenę. Jeigu tėvai nusprendžia, kad jiems geriau kalbėti viena kalba, nemanau, kad jie nusistatę priešiškai dvikalbystės atžvilgiu. Greičiau tai tiesiog noras būti tokiam kaip dauguma arba negalėjimas dėl kokių nors priežasčių (dvikalbystei ugdyti būtina turėti žinių, laiko ir finansinių galimybių) jaustis atsakingiems už gimtosios kalbos perdavimą savo vaikams.

- Tačiau kelias į dvikalbystę nėra lengvas, ypač jei vaikas atvyksta į šalį nemokėdamas kalbos. Su kokiais sunkumais susiduria emigrantai, atvykę į svečią šalį?
- Žinių, laiko, pinigų, reikalingų įgūdžių stoka ir nesklandumai, patiriami dėl adaptacijos. Visi šie sunkumai yra laikini. Tai gali paliudyti prieš dešimtmetį emigravusios šeimos, šiuo metu puikiausiai įsikūrusios naujoje šalyje, turinčios pakankamai lėšų ne tik išgyventi, bet ir atostogauti. Deja, nerimą ir toliau kelia gimtosios kalbos nykimas, kuriam atsispirti gali tik tos šeimos, kurios savo kasdienėje veikloje atranda laiko jai puoselėti. Šeimos kalbai nykstant, trapūs tampa tėvų, vaikų ir ta kalba kalbančių artimųjų santykiai. Be abejo, kiek jie yra svarbūs ir reikalingi, turime spręsti kiekvienas individualiai. Ir vis dėlto, toks mamytės teiginys, kaip antai: Man visai nesvarbu, kokia kalba mano vaikai kalbės, aš tik apgailestauju, kad jie pas močiutę nenori būti, nes jos nesupranta, liudija prasidėjusį šeimos susvetimėjimą. Tai nėra pasaulio pabaiga, ir tikrai galima užaugti puikiu žmogumi ne tik be močiutės, bet ir neauginamam tėvų. Tačiau gyventi šeimoje, kurioje tėvų ir vaikų gimtoji kalba skiriasi, nėra labai lengva. Frustracija, įtampa, nesusipratimai vieną dieną netikėtai gali sudrebinti visos šeimos emocinį stabilumą.
Psichologai prabilo apie padažnėjusius selektyviojo mutizmo atvejus

- Jūs esate vertėjavusi vaikams mokyklose ir žinote nemažai istorijų apie tai, ką išgyvena vaikai, atvežti į svetimą šalį, kur kalbama jiems nesuprantama kalba.
- Taip, jie išgyvena svetimumo, atskirties nuo visko, kas artima ir sava, jausmus. Kartais – priešiškumą viskam, kas juos supa. Pasidalysiu vakar klausytos radijo laidos mintimis, kurios mane privertė suklusti, nes atitiko emigrantų vaikų nuotaikas pirmaisiais jų mokymosi metais naujoje mokykloje.
BBC4 radijo studijoje vaikų psichologai kalbėjo apie vaikų selektyvųjį mutizmą (tai socialinio bendravimo, emocinis ir nerimo sutrikimas, pasireiškiantis, kai vaikas apskritai nekalba tam tikroje socialinėje aplinkoje, pavyzdžiui, mokykloje). Laidoje buvo pateiktas pavyzdys, kaip vietinių mokyklėlių uždarymas prisidėjo prie šio sutrikimo suaktyvėjimo: pradinukai iš uždaromų kaimo mokyklų buvo perkelti į dideles miesto mokyklas, kuriose netrukus pradėtas fiksuoti gana didelis, šiaip labai retu sutrikimu laikomo, selektinio mutizmo atvejų skaičius. Nustatytos priežastys nustebino tiek specialistus, tiek tėvus ir mokytojus: manoma, kad prie vaikų emocinio sutrikimo pirmiausia prisidėjo jų atskirtis nuo senos mokyklos; nuo to, kas jiems buvo artima ir pažįstama; staigiai pakitusi aplinka; prarasti draugai; svetimumo ir vienatvės jausmai. Pamaniau, kad visus šiuos jausmus patiria ir emigrantų vaikai – tiek pradinukai, tiek vyresni – atvežti į svetimą šalį, kur kalbama jiems nesuprantama kalba.
Kiekvieną dieną einu į mokyklą ir žinau, kad manęs ten niekas nesupras; Negaliu išsikalbėti, tas nuolatinis vienišumo jausmas...; Svetima jaučiuosi, nes nieko nesuprantu, jaučiuosi kalta; – taigi vaiko atskyrimas nuo beveik visko, kas buvo miela ir artima, tikrai gali sukelti emocinius sutrikimus. Vaikams, nemokantiems kalbos, emigracijoje reikia itin rūpestingos tėvų ir pedagogų globos. Dažnam reikia paaiškinimo, kad ne iš naujo mokosi kalbėti, o toliau tęsia mokslus kita kalba. Taigi iš vienos patirties pereinant į kitą, reikia supratimo, laiko, kantrybės, o svarbiausia – palaikymo ir tiesioginės pagalbos.
Vaikai turi jausti visavertę tėvų globą

- Ką jūs patariate daryti ar ko nedaryti naujiesiems emigrantams, kad vaikas kuo lengviau adaptuotųsi ir nepatirtų emocinių traumų?

- Vaikai retai patiria emocinę įtampą, jeigu yra parengti mokyklai: susipažinę su nauja aplinka, kalba, pabuvoję ir kažką įdomaus nuveikę naujoje socialinėje aplinkoje. Emigravus į svetimą šalį su mažyliais, tėvams reikia nepamiršti savo pirminės pareigos – išmokyti vaiką kalbėti. Jei vaikas vaizdžiai kalbės gimtąja kalba, netrukus kalbės ir daugumos kalba. Tai liudija dauguma mokslinių tyrimų, atliktų su emigrantų šeimomis Europoje ir Amerikoje. Jei tėvai gali vienodai turiningai su vaikais kalbėti abiem kalbomis ir jų nemaišyti – tai puiku, nes anglų (ar kitą svetimą tos šalies, į kurią atvykstama) kalbą reikia taip pat palaikyti. Skaitantiems vaikams būtina nupirkti anglų–lietuvių kalbų žodyną, reikia padėti vaikams rasti draugų abiejų kalbų vartotojų, bendraamžių. Vaikai turi jausti visavertę tėvų globą: matyti juos mokyklos organizuojamoje veikloje, tikėti, kad tėvai žino mokyklos taisykles ir jų laikosi, žinoti, kad prireikus tėvai bus pirmieji pagalbininkai, į kuriuos jie galės kreiptis.
- Koks amžius yra lengviausias vaikui adaptuotis – ikimokyklinis, mokyklinis ar dar vėliau, kai vaikas jau moka svetimą kalbą?
- Maždaug iki 6 metų vaikai labai greitai adaptuojasi tiek darželiuose, tiek mokyklose. Šiuo periodu vartojama kalba yra gana paprasta, be perkeltinių reikšmių ir aiški. Pedagogai yra kompetentingi ir kūrybingi, sugebantys įtraukti vaikus į įvairią grupinę veiklą, kur nauji žodžiai labai greitai įsimenami. Maždaug 7–12 metų vaikams yra reikalingas palaikymas ir praktinė pagalba antrajai kalbai įsisąmoninti. Mokyklos programos jau yra sudėtingesnės, kalba gerokai vaizdingesnė. Dažnai emigrantų vaikams yra skiriama papildomų bendrosios kalbos mokymosi pamokėlių, tad po metų arba dvejų jie jau pasiveja bendraamžius. Šio amžiaus vaikams labai vertinga tėvų, vyresnių brolių ar seserų pagalba atliekant namų darbus ir stiprinant bendrąsias kalbos žinias.
13–15 metų paaugliui, atėjusiam į naują mokyklą ir visiškai nesuprantančiam daugumos kalbos, yra sunku. Ne tik dėl programų sudėtingumo, bet ir dėl daugybės įvairių testų, numatomų egzaminų ir bendravimo poreikio. Tai žinodami, tėvai turėtų pasirūpinti, kad vaikas nešiotųsi žodynėlį į mokyklą, o jei yra galimybių, papildomai mokytųsi antrosios kalbos.
Emigracija išeina į naudą daugeliui šeimų
- Nemažai lietuvių teigia emigruojantys būtent dėl vaikų, kad jie gyventų geriau. Ar emigracija tikrai išeina į naudą vaikams?

- Emigracija tikrai išeina į naudą daugumai šeimų. Vaikai nuoširdžiai pasakoja, kad jie niekada negalėjo turėti tokių brangių žaislų, batų ir nuostabių atostogų egzotiškose šalyse, kai gyveno Lietuvoje. Dar nuostabiau, kad nemažai jų teigia turintys geresnius mokytojus ir įdomesnes pamokas angliškose mokyklose! Vaikui, ypač ikimokyklinukui, namai yra ten, kur visa šeima. Jei tėvai turi gerai apmokamus darbus, juos dažnai aplanko artimieji iš Lietuvos, jie jaučiasi mylimi, viskuo aprūpinti ir laimingi.
Ir vis dėlto gana ryški ir liūdnoji emigracijos pusė. Pavyzdžiui, gyvenimas iš pašalpų arba kitos šalies įstatymų nežinojimas. Jeigu tėvai, neturėdami supratimo arba pinigų auklei, palieka vaikus namie be suaugusiojo priežiūros, jie patenka į socialinių tarnybų akiratį. Suvokimas, kad su savo vaikais nebegali elgtis, kaip nori, ką nori ir kada nori, kai kurioms šeimoms yra tikras galvos skausmas. Tėvai nesupranta, kodėl vaikų teisių apsaugos tarnybos kišasi į jų nuostabiai pagerėjusį gyvenimą emigracijoje, kai jie išeina pas draugus pasisvečiuoti, palikę vaikus žiūrėti televizorių. Vaikams, pabendravusiems su tokių institucijų atstovais, be abejo, atrodo, kad emigracija tikrai nebuvo vienas iš protingiausių tėvų priimtų sprendimų.
Vis dėlto vaikai greičiau negu tėvai adaptuojasi svetimoje šalyje, greičiau išmoksta kalbas, greičiau perpranta kultūrinius skirtumus. Aš tikrai tikiu, kad dauguma jų turės šviesesnę ateitį, kurios, tiek daug visko atsisakę ir paaukoję, emigracijoje siekia jų tėvai.

- Ar jau sulaukėte grįžtamojo ryšio dėl savo knygos?
- Kadangi mano elektroninio pašto adresas (loretavilkyte@hotmail.com) yra išspausdintas išleistos knygos pabaigoje, žmonės kreipiasi, daugiausia pateikdami konkrečių klausimų. Štai mamytė nerimauja, kad dukrai turi šimtus kartų priminti, kad namie kalbama lietuviškai ir klausia, ar verta šitaip vaiką spausti? Kitą šeimą domina trikalbystė: Būdami trise, tarpusavyje kalbame vokiečių kalba. Su sūnumi stengiuosi kalbėti lietuviškai, vyras – švediškai. Gal galėtumėte patarti, kaip auginti trikalbį vaikutį?
Su malonumu atsakau visiems rašantiems. Po kiekvieno laiško pagalvoju, kad dar yra neatsakytų klausimų, kurių atsakymais turbūt kada nors reikės papildyti leidinį.


1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0275
* © xneox.com