Įvaikintas vaikas sukėlė pragarą namuose

Įprasta, kad vaikas šeimai suteikia džiaugsmo, darnos ir laimės. Bet JAV lietuvei Jūrai Liutkus-Nukuto sprendimas įsivaikinti berniuką iš Klaipėdos vos nesibaigė šeimos iširimu ir finansiniu bankrotu, rašo „Lietuvos rytas“.

Kerinčia šypsena įtėvius užbūręs šviesiaplaukis lietuvis pasirodė esąs nesuvaldomas vaikas, privertęs suaugusiuosius ne tiktai skėsčioti rankomis, bet ir drebėti dėl savo saugumo ir net gyvybės savo pačių namuose.

Negana to, vaikų namuose psichologiškai sunkiai traumuotą berniuką įsivaikinusi šeima turėjo įveikti begalę biurokratinių barjerų, kad galėtų į Ameriką išsivežti mažametį, kuris gimtinėje niekam nerūpėjo.

„Buvo reikalaujama net mano tėvų gimimo liudijimų, nes būtinai reikėjo įrodyti, kad esame gryni lietuviai, – keista tvarka stebėjosi J.Liutkus-Nukuto. – Mes gyvename Kalifornijoje, mano tėveliai – Čikagoje (Ilinojaus valstija).

Įsivaikino berniuką

Jimas vis prasitardavo, kad būtų puiku, be dviejų dukterų, turėti ir sūnų.

Medikai perspėjo, kad dėl sveikatos problemų ir galimų komplikacijų Jūrai pastoti būtų rizikinga. Pora pasitarė ir nusprendė įsivaikinti berniuką.

„Kai vyras paklausė, iš kur, aš nė nepagalvojusi atsakiau: iš Lietuvos”, – „Lietuvos rytui” sakė J.Liutkus-Nukuto.

Lietuvių šeimoje Čikagoje gimusi ir augusi moteris laisvai kalba ir rašo lietuviškai. Ji sako visuomet pirmiausia save laikė lietuve ir tik paskui – amerikiete.

Iš pradžių sutuoktiniams buvo atsiųsta Andriaus nuotrauka. Joje berniukas atrodė sveikas ir guvus. Juos iškart pakerėjo vaiko šypsena.

Socialinė darbuotoja tik atkreipė dėmesį į tai, kad vaikas kartais būna užsispyręs, reikalauja dėmesio ir žino, kaip pasiekti savo tikslą.

Namuose – tikras pragaras

Viešumoje vaikas dar šiek tiek tvardydavosi, o namuose tapdavo visiškai nevaldomas.

„Jis šlapindavosi į kelnes ir paskui slėpdavo drabužius po lova. Šlapindavosi į lovą ir po namus išslapstydavo patalynę. Fekalijomis ištepliodavo tualeto spinteles. Kartą net po jo lova radau rudą „dovanėlę”, – liūdnai pasakojo J.Liutkus-Nukuto.

Būdavo, atvažiuoju pasiimti jo iš mokyklos, o Andrius įlipa į automobilį visas dvokiantis. Kad ir kiek skalbdavau, jo kambarys vis tiek nuolat dvokė, nes jis rasdavo vis naujų vietų suterštiems drabužiams paslėpti”, – su siaubu pirmuosius įsūnio mėnesius JAV prisimena J.Liutkus-Nukuto.

Per tėvų susirinkimą motinai buvo atrėžta, kad mokytojų darbas – rūpintis jo išmokslinimu, o ne psichologinėmis problemomis.

Tada įtėviai kreipėsi į pediatrus, tačiau ir jiems nesisekė padėti Andriui.

Jie padėjo surasti gydymo įstaigą, kurioje vaikai, kenčiantys nuo reakcinio prisirišimo sutrikimo ir panašių psichologinių problemų, gali gyventi tol, kol jų sveikata pasitaisys ir jiems bus saugu grįžti į namus.

Tai įvyko tik 2011 metais. Iki to laiko pašlijo santykiai šeimoje.

J.Liutkus-Nukuto sako esanti labai dėkinga jai daug padėjusiai psichiatrei, taip pat psichologui Borisui Gindis. Pastarasis JAV dirba su iš Rytų Europos, daugiausia Rusijos, atvykusiais vaikais.

Šis medikas tvirtina, kad JAV nepakankamai suvokiamos jų problemos, ypač tų, kurie kenčia nuo reakcinio prisirišimo sutrikimo.

Anot psichologo, Amerikos švietimo sistema juos traktuoja kaip imigrantus, kuriems svarbiausia kuo greičiau prisitaikyti ir išmokti anglų kalbą.