Valgymo manieros – nuo didikų stalo

Ar jums buvo akimirka, kai prie apkrauto stalo pasijutote nejaukiai? Gausybė valgymo įrankių, lėkščių, taurių, įmantriai sulankstyta servetėlė – viskas žvelgia arogantiškai ir tarsi laukia, kad susimautumėte.

Kas sugalvojo tas stalo manieras ir etiketą? Juk jie turėtų užtikrinti, kad laikas bus praleistas maloniai, o ne sukelti sąmyšį ir nepatogumų.

Viskas labai paprasta. Nors dažnai nežinome, kaip tinkamai elgtis, nes manieros nėra įgimtos, o išmokstamos, lengviausia tai padaryti tiesiog žinant, kaip ir kam tai buvo sukurta.

Kaip sėdime prie stalo, kaip laikome įrankius, netgi tai, kaip dedame maistą į burną, turi pirminę priežastį, kylančią iš viduramžių. Tai suvokus elgesys prie stalo įgyja aiškią prasmę ir logiką.

Tokios stalo manieros, kokių laikomės šiandien, net neegzistavo iki XVII amžiaus vidurio. Dabartinis valgymo ritualas atsirado Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII dvare ir yra kilęs iš viduramžiais ir Renesansu didikų naudoto modelio, kuris galutinai nusistovėjo XVIII amžiuje.

Būtent tada padorioji žmonija pradėjo stalą dengti turėdama vieną tikslą, išlaikiusį prasmę iki šių dienų, – sukurti ir pabrėžti maisto gausos vaizdą.

Tais laikais valgymas prie bendro stalo turėjo tokią didelę socialinę ir politinę reikšmę, kad net mūsų dažnai vartojamas žodis „kompanija” yra su tuo tiesiogiai susijęs.

Šis lotyniškas terminas sudarytas iš žodžių „com” (su, kartu) ir „panis”, reiškiančio duoną arba maistą.

Būtent siekiant išvengti politinio dominavimo prieš svečius sėdint garbingiausioje vietoje – gale – stalai pasidarė apskriti (prisiminkite karalių Artūrą ir jo 150 šaunių riterių – visi sėdėjo prie apskrito stalo kaip lygūs). O tai lėmė ir manierą nedėti alkūnių ant stalo – tais laikais žmonės sėdėjo kur kas labiau susispaudę nei šiandien ir alkūnės ant stalo galėjo kliudyti kaimynų dubenis.

Tais laikais, kai mums pažįstamos stalo manieros dar tik formavosi, jų paskirtis buvo viena – užkirsti kelią prievartai ir žmonių tarpusavio priešiškumo demonstravimui.

Būtent todėl, jei gerai įsižiūrėsite į tinkamai padengtą stalą, pastebėsite, kad ant jo esantys peiliai niekada nėra nukreipti į žmogų. Mat senovėje svečiai ateidavo nešini savo peiliais ir dantimis – galingiausiais individo ginklais, kurie taikioje aplinkoje turėjo būti slepiami.

Nesusidarykite klaidingos iliuzijos iš Holivudo kino filmų, kad tais laikais didikai šypsojosi vienas kitam spindinčia balta šypsena. Tuometė stomatologija buvo primityvi, o žmonių dantys – klaikūs, jei išvis dar tokių buvo (todėl senoviniuose portretuose niekada nepamatysite išsišiepusių ar kitaip dantis rodančių didikų).

Būtent dėl šlykštaus ir agresiją pabrėžiančio dantų rodymo ir yra kilęs pamokymas juokiantis ar kalbant prie stalo užsidengti burną ranka.

Pagrindinius viduramžių valgymo įrankius – peilius – taip pat reikėjo slėpti: atsipjovus valgio, tekdavo kišti atgal į makštį. Iš to kilo ir tradicija laikyti rankas ant stalo, mat kažkuris Prancūzijos karalius baiminosi, kad po stalu nuleistose rankose nebūtų slepiamas peilis besti jam, praeinančiam pro šalį.

Negana to, sočiai pavalgę didikai peiliais prie stalo rakinėdavo savo nosį, ausis ir dantis.

Sukrėstas tokio vaizdo kardinolas Richelieu XVII amžiuje įkalbėjo karalių Liudviką XIII uždrausti smailius peilius prie stalo, o dvare naudoti tik bukais galais – tokiais, kokius naudojame šiandien. Be to, tokiu peiliu buvo sunku ką nors nudurti susivaidijus.

Būtina atminti, kad viduramžiais maisto racionas buvo paprastas – žmonės valgydavo beveik tik mėsą ir duoną. Daržovės nebuvo mėgstamos, o ir jų pasirinkimas tais laikais – negausus. Todėl ir įrankių buvo nedaug.

Žmonės maistą imdavo iš bendrų puodų ir indų (tradiciškai – keturiese iš vieno, todėl ir lėkštės tais laikais buvo keturkampės, apskritos jos tapo tik XVII amžiuje, kai atsirado atskiri įrankiai kiekvienam svečiui).

Netgi gėrimus dažniausiai gerdavo dviese iš vienos taurės demonstruodami draugiškumą ir įrodymą, kad gėrime nėra nuodų. Būtent nuo to yra kilusi tradicija po kiekvieno gurkšnio nusivalyti lūpas servetėle.

Nuo pat Romos laikų dvaro svečiai maistą imdavo tik pirštais (civilizuotas žmogus maistą imdavo trimis pirštais, o mužikas – visais penkiais, iš to ir atlenktas mažasis pirštelis ar ką nors valgant, ar geriant kavą buvo ir tebėra elito ženklas).

Maistas tais laikais dažniausiai būdavo tiekiamas šaltas. Jo temperatūra pakilo, kai XVII amžiuje karaliaus Liudviko XIII dvare atsirado šakutės (nors pats karalius – šiuolaikinio etiketo kūrėjas – visą gyvenimą valgė tik pirštais). Vyrai kepures ir skrybėles dėdavo prie stalo, kad ilgi plaukai nekristų į patiekalus (iš to kilo ir rusiškas paprotys valgyti su kepure prie stalo, nepaisant Petro Didžiojo pastangų pa- trumpinti bojarinų plaukus).

Viduramžiais didikų puotų menėse trindavosi šunys ir elgetos, medžiojantys ant grindų metamus kaulus ir maisto likučius, todėl ir staltiesės su dabartinėmis kryžiaus formos lenkimo raukšlėmis – apsaugai nuo piktosios dvasios – buvo nukarusios iki žemės. Jos slėpdavo po stalais esančią netvarką, po suolais padėtus dubenis išmatoms ar vėmalams, nes puotos trukdavo be pertraukos kad ir 45 valandas.

Iš to atsirado ir anais laikais privaloma tradicija savo lėkštėje palikti šiek tiek maisto – varguoliams, kuriems vieninteliams buvo leidžiama lėkštes laižyti.

Vengiant svečių nunuodijimo, ant stalo dedami įrankiai buvo vyniojami į servetėles (tai darome ir dabar). Iš to taip pat kilusi ir tradicija pradėti valgyti tik tada, kai maisto pirmas paragauja šeimininkas, taip įrodydamas, kad valgis saugus.

Servetėlių istorija taip pat paaiškina amžiną etiketo specialistų ginčą: kur palikti servetėlę trumpam nuėjus nuo puotos stalo – ant stalo ar krėslo?

Pirmoji servetėlė atsirado dar senovės Spartoje, tiesa, ne medžiaginė ir ne popierinė, o padaryta iš tešlos. Iš to ir kilo vėlesnė tradicija duonos gabalėliu valytis pirštus.

Medžiaginę servetėlę sukūrė romėnai, tačiau ja buvo valomi pelėsiai nuo maisto. Be to, imperijos laikais buvo valgoma gulint, todėl servetėlės buvo skirtos apsaugoti minkštasuolius.

Romėnai išeidami į servetėlę susukdavo nesuvalgytą maistą, iš ko ir yra kilusi tradicija išsinešti maisto likučius iš restorano. Istoriškai taip jau susiklostė, kad nuo seniausių laikų medžiaginės servetėlės buvo didelės, nes buvo skirtos žmonėms, kurie valgė pirštais.

Servetėlės paskirtis visada buvo apsaugoti puošnius drabužius – taip atsirado tradicija servetėlę dėti ant kelių.

Tais laikais, kai vyrai nešiojo puošnias ir pūstas apykakles, servetėles pradėta rišti apie kaklą (iš to kilo posakis „sudurti galą su galu”). Taip, servetėlėmis buvo valomas veidas, pirštai ir lūpos, tačiau Liudviko XIII dvare visada buvo reikalaujama, kad servetėlės būtų švarios, todėl šiandien jos visada mums primena, kodėl turime maistą valgyti mažais kąsneliais.

Tame pačiame Liudviko XIII dvare, trumpam pasišalinus iš puotos, servetėlę buvo galima dėti tik ant stalo – kad nebūtų suteptas brangių krėslų gobelenas.

Vėlesniais laikais jau buvo nebemandagu rodyti svečiams savo išteptą servetėlę ir reikalaujama ją palikti ant savo krėslo. Pirštus ir prakaitą nuo veido buvo priimtina valytis duonos rieke, tačiau jokiu būdu nelaižyti. Pirštų laižymas visada buvo neturtingo žmogaus elgesio ženklas, mat varguoliai tais laikais daugiausia valgydavo troškinius, kurių dubenį tekdavo išvalyti pirštais.

Ir vis dėlto istorinė servetėlės paskirtis trumpam pasišalinus – parodyti aplinkiniams, kad šioje vietoje sėdi ponas, kuris turi servetėlę, todėl prasmingiausia ją palikti ant stalo. Ir tik kairėje pusėje, nes ta pusė visada buvo ženklas tarnui. Taip palikta servetėlė reiškė, kad buvo naudojama ir ją reikia skalbti.

Tais laikais ant kėdės palikta servetėlė reiškė, kad svečias čia daugiau niekada nebevalgys.

Šakutės – šis įprastas mums valgymo įrankis kelio ant mūsų europietiškų stalų ieškojo beveik aštuonis amžius, nors ją naudojo jau antikos graikai. Tiesa, ji buvo su dviem tiesiais dantukais, skirta gaminamam ar raikomam maistui prilaikyti.

Šakutė jau nuo VII amžiaus buvo įprastas įnagis Artimųjų Rytų karalystėse, tačiau Europoje pirmą kartą ji pasirodė tik 1004 metais, kai naujoji Venecijos dožo Domenico Selvo žmona Bizantijos princesė atsivežė ją su kraičiu.

Visa Venecijos aukštuomenė atėjo pažiū-rėti, kaip nuotaka meta maistą į burną „tomis šakėmis”. Pažiūrėjo ir... pasmerkė. Mat, vietinių dvasininkų nuomone, maistui valgyti Dievas žmogui davė pirštus.

Kai po kelerių metų nuotaka mirė nuo maro, tai irgi buvo palaikyta Dievo bausme „už tokią fanaberiją”. Todėl nenuostabu, kad viduramžiais šakutė dar ilgai visiems priminė „velnio šakes” – buvo smerkiama ir nenaudojama.

Anglijoje šakutė buvo laikoma moterišku įrankiu, o Prancūzijoje – netgi keliančiu pavojų. Ir tik 1465 metais ledai buvo pralaužti – šakutės tapo pripažintos Italijoje.

XVIII amžiaus pradžioje Prancūzijos karo laivyne buvo sukurtos šakutės su daugiau dantukų, nes įrankis su dviem dantukais labai priminė moters tarpkojį, o tai neišvengiamai audrino jūrininkų vaizduotę, todėl admirolai nusprendė dantukų skaičių padidinti.

Trys dantukai taip pat turėjo seksualinę potekstę, todėl keturi tapo skaičiumi, įprastu ir šiandien. Dabartiniai išlenkti šakučių dantukai – amerikiečių išradimas, nes šakutė jiems istoriškai buvo skirta atlikti šaukšto funkciją, tai yra maistą semti, o ne smeigti kaip Europoje.

Amerikiečiai yra sukūrę savitą valgymo stilistiką, vadinamąją „zig-zag”, beveik visiškai nepažįstamą kitose šalyse.

Pirmieji kolonistai XVII amžiuje ten kūrėsi be šakučių, tik su šaukštais ir peiliais (buki peilių galai ir šakutės į Ameriką atkeliavo tik XIX amžiaus viduryje) – taip buvo patogiau valgyti užkariaujant naujus kraštus.

Įrankių pradininkai valgį pjaustydavo dešine ranka, kaire prilaikydavo šaukštu, tada imdavo šaukštą (o vėliau – ir šakutę) į dešinę ir taip valgydavo susmulkintą maistą (beje, amerikietiška yra ir kąsti bandelę, o ne laužyti ją gabalėliais).

Dabar pagal tą tradiciją Amerikoje sakoma, kad „šakutė turi būti toje rankoje, kuria laikomas rašiklis” nuolat pakeičiant peiliu, kai maistą reikia smulkinti.

Todėl, valgant maistą dešine, kairioji „amerikietiškai” turi būti padėta ant šlaunies, skirtingai nuo europietiškos tradicijos abi rankas laikyti ant stalo.

Save gerbiantis amerikietis šakutę laiko dantukais į viršų, vėlgi skirtingai nei europietis, laikantis dantukais į apačią – atkreipkite į tai dėmesį, kai žiūrėsite filmą apie amerikiečių gyvenimą.