Velnio smuikininkas

Prieš 230 metų, 1782-ųjų spalio 28 dieną, Genujos šv.Kryžiaus bažnyčios knygoje atsirado naujas įrašas: „Šiandien pakrikštijau Nikolo, Antonijaus Paganinio ir Terezos Paganini, mergautine pavarde Bočardo, sūnų“. Nikolo gimė viena diena anksčiau Paso di Gata Mora gatvės 38-ajame name. Gatvės pavadinimas išvertus reiškia „Juoda katė“.

Vėliau šis iš esmės nekaltas pavadinimas buvo visaip linksniuojamas, kaip, beje, ir garsiojo smuiko virtuozo pavardė. Girdi, vienas į vieną. Ir juoda katė, kuri buvo laikoma neabejotinu piktojo požymiu, ir pavardė, kuri išvertus reiškia ne ką kita kaip „pagonį, stabų garbintoją“. Ir jis pats - žiauriai negražus, liesas kaip skeletas, nervingas, gąsdinantis, bet kartu patrauklus - būtent velniškai. Aiškus dalykas, visa tai ne šiaip sau. Europa, suaudrinta kaip tik tuo metu pasirodžiusio Gėtės (Goethe) „Fausto“, buvo įsitikinusi - šis italas smuikininkas pardavė sielą velniui.

„Apsišvietusių“ sostinių gandonešiai dar daugiau kurstė ugnį: ne šiaip pardavė, o ypač ciniškai. Pasirodo, iš pradžių mūsų herojus vadovavo plėšikų gaujai, grobdavo kilmingas damas, o jų vyrus pasmerkdavo kankinamai mirčiai. Buvo užkietėjęs homoseksualistas, bet pateko į katorgą už mylimosios nužudymą. Ir dar nežinia kaip įsigudrino į kalėjimą įsinešti smuiką, kurio stygos buvo padarytos neva iš nužudytosios žarnų, neva iš jos sausgyslių. Ant stryko jis ištempė jos neprilygstamus plaukus, o vietoj kanifolijos naudojo jos poodinius riebalus. Kaip tokiu smuiku apskritai buvo galima griežti, niekam nebuvo įdomu. Tiksliau sakant, buvo rastas paaiškinimas: šio pasaulio Kunigaikštis pasiūlė N.Paganiniui sandorį: atseit, tu man - sielą, o aš tau - išlaisvinimą iš belangės, stebuklingai skambantį smuiką ir svarbiausia - neprilygstamą meistriškumą ir beprotišką populiarumą su beprotiškais honorarais. Tikrai galima sakyti, kad šiuo požiūriu N.Paganinis buvo pirmasis rokeris, apie kuriuos kai kada taip ir rašoma: „Roko muzika šėtono tarnyboje“.

Griežtus, „teisingus“ muzikos kritikus erzino viskas. Ir publikos elgesys per jo koncertus („Pamišusių pavianų gauja, audrinama pačių žemiausių emocijų, kurias pažadina to italo velniška muzika“), ir jis pats, liesas, išstypęs, nerangus, įžūliai atmetantis pagrindinį padoraus elgesio scenoje principą - visišką atlikėjo nejudrumą. „Jis svirduliavo į visas puses, it girtas. Vieną koją pastumdavo kita ir ją atkišdavo. Rankas tai iškeldavo, tai nuleisdavo, tiesdavo jas į kulisų pusę. Paskui vėl sustodavo išskėtęs rankas, tarsi ketindamas apglėbti save. Plačiai išsižiodavo...“ Trumpai tariant, padorūs muzikantai taip nesielgia.

Suprantama, daugiausia erzino jo populiarumas. Apie N.Paganinio gastroles Vienoje buvo rašoma sunkiai slepiant pavydą. Ir nieko keista - jis buvo pirmasis muzikantas, įsigudrinęs gauti papildomos naudos iš reklamos. Jeigu tais laikais būtų dėvimi marškinėliai su užrašais, galima lažintis, kad visa Viena būtų puošusis maestro atvaizdu ant pilvo. Beje, beveik taip ir buvo: konditeriai iš cukatų gamino N.Paganinio biustus, kepė smuiko formos bandeles, restoranuose stalus puošė servetėlės, sulankstytos N.Paganinio silueto forma, ponios ir panelės šukavosi „Paganinio stiliumi“. Jo atvaizdų pasirodė ant lazdelių bumbulų, karulių, smeigtų, pypkių, tabakinių ir net nosinių... Jei net šiandien kai ką siutina popkultūros dievaičių atvaizdai ant krepšelių ir marškinėlių, galima įsivaizduoti, kas dėjosi anuomet. O N.Paganinis dar ir sugebėjo „pasižymėti“ ne scenoje. Varšuvoje, grieždamas per iškilmes savo bendravardžio Nikolajaus I karūnavimo proga, jis iš jo gavo dovanų žiedą su briliantu. Bet į kvietimą apsilankyti Maskvoje ir Peterburge „Europos žandarui“ atsakė gal ir kvailai, užtat šauniai ir akiplėšiškai: „Nevažiuosiu keliauti iki pat Kinijos!“ Skandalas, aišku, buvo užgniaužtas, bet N.Paganinis nenurimo. Jau kitame Europos pakraštyje, Airijoje, turtingiausios muzikinės kultūros šalyje, kurioje mylimas vaikiškų pasakų herojus yra smuikininkas Rafteris, italas buvo sutiktas šaltokai. Bet jis vis dėlto sugebėjo pavergti airių širdis. Per vieną koncertą atviraširdžiai keltų ainiai jam šūktelėjo; „Neblogai groji! Gurkštelėk viskio ir suraityk ką nors mūsiško!“ Viskio N.Paganinis atsisakė, bet prašymą patenkino - pradėjo griežti iš anksto parengtą nepriklausomos Airijos nacionalinio himno „Šventojo Patriko diena“ variaciją. Koncerte buvę anglų karo laivyno jūreiviai, iš esmės okupantai, šeimininkaujantys kadaise nepriklausomoje šalyje, pamėgino maestro nušvilpti. Bet jiems nepavyko. Airiai atsistojo ir sukėlė tokias ovacijas, kad švilpimas savaime nutilo. O N.Paganinis buvo pripažintas kone antruoju Rafteriu.

Beje, štai kaip airiai pasakodavo apie savo tautinį didvyrį: „Žmonės pamiršdavo alkį ir troškulį, karštį ir šaltį, kol skambėdavo jo kerinti muzika. Jo smuiko garsai atsiliepdavo kiekviename žmogaus širdies kampelyje“. Jie labai gerai suprato, kad visa tai tinka ir šiam italui vaikinui keista N.Paganinio pavarde.