Viktorija Vaišvilaitė: „Dažnai jaučiuosi kažkokia... įsimylėjusi"

Viktorijos Vaišvilaitės fotografijos – tarytumei dar neatrastas pasaulis, kuriame susipina realybė ir pasaka, spontaniškumas ir apmąstymai. Tai fotografija, kurioje tiek režisūra, tiek reportažu pasakojama apie pasaulį, kuris toks tik vienas – tik vienas taip pamatytas, sučiuptas, išjaustas. Nenuostabu, kad autorė susilaukia vis didesnio pripažinimo (negalima pamiršti dar visai šviežios pergalės The Fresh M.I.L.K. konkurse, kur Viktorija susižėrė laurus ir pagrindinį prizą - 50 tūkst. dolerių). O štai mes nedrąsiai timpčiojame Viktoriją už rankovės ir klausiame – na kokia gi toji Viktorija? Ir kas gi toji fotografija?

Sveika, Viktorija, tikriausiai vertėtų pradėti nuo sveikinimų surengus savo pirmąją foto parodą bei didžiuoju laimėjimu M.I.L.K. photos konkurse. Kaip jautiesi būdama įvertinta profesionalių fotografų pasaulyje? Ar nebaugu įžengti ten, kur viskas nauja?

Ačiū už sveikinimus. Paklausėte, ar nebaugu, ir privertėt užsigalvoti :) Vis tik labiau jaučiu smalsumą, nuostabą ir džiugesį, žinoma, ir šiokią tokią atsakomybę. Galbūt jei fotografija būtų mano profesinis užsiėmimas, jausčiausi „įžengusi“ kiek labiau, na, o dabar – tiesiog labai gera. Gera mylėti fotografiją, dalintis su kitais, sulaukti atliepimo, ir, žinoma, įvertinimo :) Man atrodo, kad vienas svarbiausių žmogaus poreikių – save aktualizuoti. Realizuoti save toje srityje, kurioje tikrai turi ką duoti – kūryba suteikia daug džiaugsmo tiek man pačiai, tiek ir kitiems.

Bene ryškiausias Tavo fotografijų bruožas – net iš mažiausių smulkmenų bedvelkiąs moteriškumas, švelnumas, subtilus dėmesys aplinkai ir tiems, kuriuos fotografuoji. Rodosi, kad dažniausiai tai tavo šeima, kiti brangūs žmonės. Kaip tau pavyksta juos kaskart parodyti tarsi kažką stebuklingo, išsaugoti paslaptį, moteriško žvilgsnio švelnumą, dėmesingą intymumą, įprasminti grožio paieškas ir sykiu išvengti banalumo?

Dažnai jaučiuosi kažkokia... įsimylėjusi, tad ir pasaulis visu savo grožiu rodosi :)) Jis leidžia sutikti daugybę nuostabių žmonių, dovanoja daug meilės. Atrodo, kad aplink nuolat vyksta maži stebuklai – telieka juos užfiksuoti. Na, o tuomet, kai virtualūs komentatoriai ima plakti už tai, kad mano fotografijos pernelyg suidealizuotos, telieka gūžčioti pečiais – mano akys taip mato. Kartais ir pačiai būna juokinga. Išsiruošiu ieškoti disharmonijos, o kažkokiu būdu vis tiek viskas susibalansuoja. Ir net jei man pačiai atrodo, kad fotografijoje pavyko sukurti įtampą, pagauti kokį šiurpų ar nejaukų jausmelį, komentaruose paskui skaitau: „Mmm kaip gera, kaip šilta“:))

Regis, kad nė akimirkai iš rankų nepaleidi fotoaparato, tad kas gi yra fotografija tavo šeimai? Kas fotografija yra Tau?

Paleidžiu, paleidžiu :) Būna, specialiai jį į stalčių uždarau, kai būname drauge su šeimynėle. Tuomet, kai kamera kartu, užvaldo didelė pagunda žvalgytis pro ieškiklį. Bet juk tas pats ir be fotoaparato – pamėgau fotografuoti akimis. Fotografija paaštrino pastabumą šviesai, detalėms, tuo suteikdama daug malonumo. Šeimoje tokią mano aistrą ir palaiko, ir per dantį patraukia:) Ir pati pripažįstu – tiek fotografija, tiek kinas man - tarsi manija. Jaučiuosi einanti savo atsakymų link, jaučiu, šiame kelyje slypi svarbiausios man prasmės. Kol kas atrandu tik apčiuopomis – kažką labai svarbaus apie realybės dviprasmybę, tiesą žiūrinčiojo akyje, akimirkos užtaisą, neįtikėtiną kūrinio galią paveikti ir keisti...

Nenuostabu, kad kiekvienas fotografas išbando daugybę fotografijos žanrų, tarp jų ir reportažą, makro fotografiją... Tavo darbai sudaro įspūdį, kad jokio blaškymosi nebūta, vien tik kryptingas žmogaus stebėjimas, nuo vaiko iki viliokės moters, motinos, šeimos... Ar iš tiesų taip ir yra? Ir kas gi tave atvedė į šį kelią, ieškoti Fotografijos?

Taip, taip – žmogaus stebėjimas :) Tai apie mane. Anksčiau pati nė nesusiprasdavau, kol negavau vienos, antros, trečios pastabos. Esą kartais būnu labai nemandagi – įkimbu akimis į kokį žmogų ir nepaleidžiu. Tuomet aplinka tarsi ištirpsta, lieka tik tas žmogus: jo kūno linkiai, mimika, judesys, galų gale – kažkokia supanti aura. Dažnai užsižiūriu, užsimėgauju, tada niukteli kas į šoną – esą kaip čia dabar šitaip, liaukis :) Tuomet pasijuntu it iš kažkur toli sugrįžus. Pagalvojau apie savo mėgstamą fotografavimo būdą – visada atvira diafragma, siaurute ryškumo zona. Čia slypi tas labai panašus potyris, kurį aš nuolat išgyvenu – kai dėmesys iš erdvės išryškina tik kažką vieną, visą kita skandindamas.
Nors mano fotografijos objektas – žmogus, ir tokiu pasirinkimu visai neabejoju, norėčiau būti dar kryptingesnė. Sakot „jokio blaškymosi nebūta“, o aš pati dar vis jaučiuosi pasibarsčius. Turiu nuojautą, kad ilgainiui atrasiu vieną, gal kelis pokalbių apie žmogų per fotografiją aspektus, o tada nersiu gilyn.
Dėl tų kelių, į kuriuos atveda – taigi viskas Didžiojo plano dalis :) Neša, ir nesispyrioju. Tik nepaliauju stebėtis, kokių būna netikėtų srovių.

Ar Tau svarbi aplinkinių reakcija į tai, ką fotografuoji, palaikymas? Ar tikiesi savo nuotraukomis kažką palikti žiūrovams, papasakoti jiems apie savo pasaulį, o gal tai – tiesiog pomėgis sau?

Dalintis, dalintis! :) Man labai svarbu klausyti ir kalbėti pačiai, duoti ir gauti. Žinau, yra kuriančių, kurie tvirtina, kad jiems žiūrovo nereikia, kad reakcijos iš išorės jiems visai nesvarbios, man gi norisi jausti abipusį ryšį.

Žmonės, kurie Tave supa, detalės, kurios įkvepia... Kas tai? Koks tas pasaulis, kurį Viktorija galėtų pavadinti savo Namais?

Savyje nešiojuosi vieną itin stiprų vaizdinį – magiškąjį ratą, kurį gali apsibrėžti aplink. Tai tarsi apsauginė erdvė, pasaulis pasaulyje. Kiek atsimenu, manęs mažos, žiūrint filmus, niekas taip smarkiai neveikdavo, kaip scenos apie raganius ir burtus – kai filmo herojui reikėdavo laiku suspėti apsibrėžti apskritimą aplink, dar pabarstyti jį pelenais ar druska, o jau tada visoms bloga linkinčioms jėgoms telikdavo blaškytis aplink, į apsauginę erdvę atsitrenkiant it į nepramušamą sieną.
Man regis, tie vaizdiniai tokie stiprūs, kad aš taip ir likau gyventi savo pasaulyje - it vaikščiočiau su savo apsaugos ratu :) Toji erdvė nėra visai uždara, bet tarsi transformuoja visa, kas patenka vidun. Tad visas mano pasaulis - aplink mane.

Dažniausiai iš tavo portretų žvelgia atviri ir smalsūs vaikų žvilgsniai, paslaptingos moterų akys... Pastebėjome, kad moterų portretai dažniausiai būna surežisuoti, o štai vaikų – laisvi, natūralūs. Kaip manai, kodėl taip yra? Nejaugi su laiku prarandame drąsą improvizuoti, tiesiog būti savimi?

Įstrigau šitame Jūsų klausime :) Atsakymų dar neturiu. Dauguma mano portretų gimsta bendraujant – tiek su vaiku, tiek su suaugusiuoju. Nematoma stebėtoja su fotoaparatu neesu nei vienu, nei kitu atveju. Man patinka užmegzti ryšį, tada fotografuoti, pavyzdžiui labai mėgstu tiesioginį akių kontaktą. Jei jo nėra, tai bent atmosferą kuriame drauge su modeliu, o jau tada, atsitraukusi žingsnį atgal, stebiu viską per ieškiklį. Natūralu, kad su skirtingais žmonėmis mezgasi vis kitoks ryšys, bet kad metams bėgant neišliekam savimi – kažin. O ir kas toji savastis? :) Manau, esmės neprarandam – augam, keičiamės – taip. Man įdomus žmogus su visu savo įgytu krūviu.

Tavo nuotraukos labai šviesios, kupinos optimizmo. Iš tiesų manai, kad „grožis išgelbės pasaulį“, ar galbūt ieškai to, ką kasdienybėje sunku surasti? Kokią fotografiją stebėti labiausiai mėgsti pati?

Meilė išgelbės pasaulį :)
O kasdienybė nuostabi. Nereikia ieškoti toli, visi stebuklai - čia pat:)
Mano mėgstamiausios fotografijos – tos, iš kurių spinduliuoja. Kažkoks fenomenas – būna nuotraukų – tiesiog atvaizdų, o būna tokių, kurios tarsi vibruoja, tarsi įkrautos energija. Tokias ne akimis matai, o tiesiog jauti.

Galbūt pirmoji asociacija su šiais žodžiais padės mums geriau suprasti, kokia gi toji už fotoaparato besislepianti Viktorija Vaišvilaitė...

Tyla. Kaip baltoje – visa spalvų spektro jėga, taip tyloje slypi visa, kas skirta išgirsti.
Malda. Nuostabi duotybė. Galimybė šnektelėti su Dievu savyje.
Korys. Harmonija ir begalybė.
Židinys. Jaukuma:) Pirmoji asociacija – net vienareikšmiškai – namai/šeima.
Žalvaris. Kieta ir lankstu. Stabilumas ir kaita. Viename.
Gaivalas. Energijos koncentratas.
Paslaptis. Skrynelė su užraktu. Kiekviena skrynelė turi savo raktą.
Arbata. Esminis ritualas:) Arbatėlė man – tarsi jungiamoji grandis, būdas užmegzti ryšį. Didelis puodas juodos arbatos, kaip įprasta :), šalia ir dabar.
Vyras. Dvilypio prado pusė.

Efoto, fotokūdra... Kodėl pasirinkai savo darbus rodyti būtent čia? Kodėl ne flickr ar kitos pasaulinio masto bendruomenės?

Dažnai nežinau, ar patys pasirenkam, ar pasirenka mus :) Būna, žengi kokį, atrodytų, nereikšmingą žingsnį, o srovė oho, kaip pagauna. Vadinasi, taip ir turėjo nutikti. Prieš pora metų, smalsumo vedina, užklydau į kūdrą, gerai nė nesuprasdama, kas tos foto bendruomenės, o šioji nuo pirmų dienų įtraukė ir padovanojo šitiek atradimų! Tereikia atviromis akimis stebėti ir skirtus kvietimus išgirsti. Pranešimą apie „M.I.L.K.“ konkursą prieš kokius metus suradau efoto. Atsimenu, buvo palydėtas juokeliais-komentarais apie nerealius prizus:) O nutinka gi visokių nerealių dalykų:)

Ką pasakytumei tiems, kurie dar tik varto rankose pirmąjį fotoaparatą, nedrąsiai spusteli jo mygtuką, tvyksteli blykste į tamsą? Kaip Tu pažinai fotografiją ir kokia ta maža tiesa, kuri galėtų nušviesti kelią jiems?

Prisiminiau pirmąjį man vertingą komentarą, kurį radau vos užklydusi į foto bendruomenės puslapį.
Dar ilgai jį mintyse nešiojau: esą dažnai fotografijos teatspindi faktą, kad buvau ten ir mačiau tai. Paspausdamas fotoaparato mygtuką, tarsi atsižymi:) O reikia, kad pamatytumėte taip, kaip Jūs, ir niekas kitas.
O nuo savęs pridurčiau – svarbu mylėti:) Nes veikia tik tai, kas daroma su meile ir įkvėpimu.

Viktorijos paprašėm parodyt ir nuotraukas, kurias ji viešai mažiau rodė, bet kurios jai yra brangios, reikšmingos.

Pirmiausia - pora vestuvinių kadrų, dėka kurių ir suradau efoto:) Juos nužiūrėjo žurnalas "Foto", išspausdino numeryje vestuvine tema, pakalbino. Ir, pirmąkart gyvenime fotografavusią vestuves, pavertė fotografe - šiais metais jau dešimtys jaunųjų kviečia fotografuot jų vestuves:)

Parodysiu ir kelis moterų portretus - jie labiausiai susiję su mano tiesioginiu darbu - grožio salono veikla, įvaizdžio kūrimu. Man atmintin yra įkritusi režisierės Renatos Litvinovos frazė, kad kiekviena moteris savo gyvenime patiria ypatinga grožio akimirką „мнгновение красоты“ - kartais ji trumputė, kartais tęsiasi ilgesnį laiko tarpą. Man atrodo prasminga, pasitelkiant sukauptą patirtį, išprovokuoti tą grožio akimirkos žybtelėjimą, fotografuojant moters portretą. Tikiu, jog kartą užfiksuota, grožio akimirka nebepradingsta :)

Ir, žinoma, mano vaikų istorijos:) Pagalvojau, gal ne iš archyvų įdomiau, o kelis šviežiausius kadrus - pas mus pajūry dabar musyčių šėlsmas:) Išsiruošėm į "ekspediciją" - ir jiems buvo smagumo ir, žinoma, man :)