*

Vilniaus taborai: vieta, kur žmonės naikinami lyg žiurkės


* lrytas.lt [Role77]

Niūrią ekskursiją po tris Vilniaus romų taborus, kuriuos galima vadinti pagrindiniais sostinės heroino gardais, pradėjome nuo Rodūnios.

Sostinės pakraštyje stūksantis Rodūnios romų taboras dabar tyli lyg galingos imperijos griuvėsiai. Purvinų lietaus lašų apgraužtą takelį jau beveik paslėpė žolės. Nelegaliai suręstos trobos jau riečia nugaras. Net sulaukėję šunėkai čia nebeskalija. Tik rūdijančios švirkštų adatos ir sudžiūvusios narkomanų išmatos primena apie kadaise kunkuliavusį gyvenimą.

Čia buvo masinė gyvų žmonių kapavietė. Vieta, kur galima stebėti, kaip keičiasi likimai. „Sugauni jauną vyrą, vilkintį kostiumu. Jis vairuoja prabangų automobilį, rūko geras cigaretes, vilki brangiais rūbais. Po pusės metų, žiūrėk, jis nebeturi nieko. Nei verslo, nei šeimos, nei turto. O dar ir jo motina pardavusi sodybą gyvena vieno kambario bute be baldų. Prieš heroiną neatsilaiko niekas. Tokių žmonių beveik nėra. Net patys kiečiausi palūžta po metų. Tai masinio naikinimo priemonė“, – profesionalo balsu pasakojo pareigūnas Rimas Balčiūnas. Būtent Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio viršininkas 2008 metais buvo įpareigotas pradėti nuožmią kovą su narkotikais romų taboruose.

„Pažiūrėk, net žolės užžėlusios“, – neatsistebėjo viršininkas. Kitam pareigūnui jis parodė takelį į apžėlusią duobę greta Rodūnios taboro. Anksčiau čia pat viešai narkomanai susileisdavo narkotikų. „Kada ateidavai, visada čia rasdavai bent po kelis apsvaigusius ir apsidirbusius narkomanus. Per dešimt minučių pagaudavome po keturis. Dabar tai neįmanoma. Šitas taboras jau beveik miręs“, – paaiškino R.Balčiūnas. Lyg to įrodymą pareigūnas paspyrė buvusioje susileidimo vietoje besimėtantį švirkštą: „Šitas mažiausiai dviejų mėnesių senumo.“

Pirmiausia su narkotikais taboruose kovojantys sostinės pareigūnai sunaikino Rodūnios taboro narkotikų prekeivių sistemą. Dalis jų persikėlė į kitus du romų taborus – Aukštutinį ir Žemutinį. Jie plyti visai greta išmirusio Rodūnios taboro, tereikia pereiti platų geležinkelį.

Per vieną naktį – 1,8 tūkst. narkomanų

Prieš vykstant į Aukštutinį ir Žemutinį taborus, viršininkas R.Balčiūnas patarė užsukti į greta esantį geležinkelio postą. Jis ypatingas tuo, kad stovi prie kelio į visus tris taborus. Narkomanai iki šios kryžkelės ateina pėsčiomis, atvyksta automobiliais ar 1A maršruto autobusu, kurį vietiniai vadina „narkatavozu“.

„Šiuo keliu nusidriekdavo narkomanų kolonos. Nežinau, kaip kitaip pavadinti tą masę, – emocingai pasakojo geležinkelietis, kuris ilgus metus dirba tame poste. – Eidavo vienas po kito, o priėję kryžkelę sustodavo ir rinkdavosi, į kurį taborą eiti. Pasirinkimas priklausė nuo policijos pajėgų išsidėstymo. Jeigu pareigūnai saugodavo kelią į Aukštutinį ir Žemutinį taborus, tai sukdavo į Rodūnios. Ir atvirkščiai.“

Vyras prisiminė, kad vieną pavasario vakarą pradėjo skaičiuoti į taborus plūstančias žmogystas. Per vieną parą jis suskaičiavo net 1,8 tūkst. siluetų. „Nebaigiau skaičiuoti, nes paryčiui atsibodo“, – numojo ranka geležinkelietis.

„Galėdavai plika akimi netgi matyti skirtumą tarp einančių šiuo keliu pirmyn ir atgal. Vieni įsitempę, nekantraujantys, sunerimę, o kiti – apsiseilėję ir atsipalaidavę“, – pasakojo pareigūnas R.Balčiūnas. Geležinkelietis skuba pridurti, kad bent po keletą narkomanų per metus žūva, nes apsvaigę kabinasi į pralekiančio traukinio vagonus.

Nutikdavo ir taip, kad geležinkeliečiai rasdavo narkomanų savo posto teritorijoje: „Juos kaip vabzdžius vilioja šviesa. Atslinkdavo po mūsų kiemo lempa susileisti dozės. Todėl teko aptverti posto teritoriją.“ Kiti narkomanai atvykdavo su taksi ir sustodavo geležinkeliečių kieme. Įsigiję prekę, susileisdavo automobilyje, o švirkštą numesdavo geležinkelio posto kieme.

Dabar situacija pasikeitė ne tik Rodūnios tabore, bet ir geležinkeliečių kieme. Šių metų birželį sostinės policijos ir karinėms pajėgos sudavė galingą smūgį narkotikų prekeiviams tabore. Po šios didelės operacijos narkomanų kolonos išretėjo.

Karališkasis taboras

Aukštutinis taboras, kurį dažniausiai matome televizijos reportažuose, juokais vadinamas „karališkuoju“. Čia įsikūrę tie romai, kurie savo bendruomenėje laikomi „viršesni“. Tiek dėl „pažangesnės“ religijos, tiek dėl socialinės padėties. Kai kur net baltuoja palydovinės lėkštės. Prie vienos trobos stovi prabangus „Mercedes-Benz“ suomiškais valstybiniais numeriais.

Siauri ir vingiuoti smėlio takai išsilieję tarp dešimčių trobų. Tarp jų pabirę laksto tamsiaplaukiai vaikai, niūriais žvilgsniais varsto kiemeliuose sėdinčios jaunos merginos ir vaikinai. Visos trobos gerai apšviestos. Kiemuose šviečia net brangios į judesius reaguojančios lempos. Romai už elektrą nemoka – jie savavališkai prisijungė prie elektros laidų.

Šiame tabore nėra nė vieno legalaus pastato, visi savavališkai pastatyti ant valstybinės žemės. Įdomu tai, kad romai susinumeravę savo lūšnas. Tačiau jie keičiasi namukais, kad nepagautų policija. Pavyzdžiui, 22-oje troboje dabar gyvena viena romų šeima, o kitą dieną – jau kita.

Meilė taboro sąvartyne

Sustojome pačioje Aukštutinio taboro pabaigoje, prie buvusio romų šiukšlyno. Pareigūnus sudomino keista scena: prie trobos senis papsi pypkę, o aukštas ir brangia sportine apranga vilkintis jaunuolis šokinėja aplink jį ant vienos kojos. Gal apsvaigęs? Ne. Šis jaunas vyras norėjo atgauti iš narkomano skolą, bet vydamasis jį susižeidė koją.

Pareigūnai sustabdė kitą jaunuolį, vairuojantį aplamdytą „Mercedes-Benz“. Rusakalbis Andrejus aiškino, kad jis narkotikų nevartoja – jis čia atvažiavo su mergina praleisti laiko. Reiktų paminėti, kad Andrejus laiką leido krūmuose prie romų taboro šiukšlyno. „Jeigu mane parodysite per televiziją, tai aš jus su šitomis kortelėmis pasodinsiu“, – piktai pagrasino vaikinas, rodydamas Jungtinės Karalystėje išduotas kreditines korteles. Pareigūnas R.Balčiūnas ramiai jam atsakė: „Važiuok, Andrejau.“

Heroino tvirtovė

Prie manęs priėjo mažas tamsaus gymio berniukas purvinu veidu. Patampė už švarko ir įsmeigęs dideles rudas akis rusiškai paklausė: „Tu žurnalistas?“ Linktelėjau galvą. Prisiartino jauna romų tautybės moteris. Ji piktai burbėjo kažką panosėje ir žiūrėdama į mane grubiai prisitraukė vaiką prie savęs. Jaučiau, kad mus supa taboro gyventojai. „Čia nėra nekaltų. Visi čia dirba dėl vieno tikslo“, – lyg įspėjo viršininkas R.Balčiūnas.

Taboras yra organizacija. Čia visi turi vieną tikslą – parduoti heroiną ir užsidirbti pinigų. „Galima sakyti, kad čia nėra nė vieno nesisukančio tame versle. Čia nėra kitų verslų. Pavyzdžiui, šitie vaikai dirba žvalgais. Jie pirmieji sužino, kas, kur, iš kur ir su kuo ateina. Jie praneša, kad atvyksta policija, kiek yra pareigūnų. Moterys pareigūnus sustabdo, neleidžia praeiti ir taip laimi laiko narkotikus slepiantiems vyrams“, – apie nematomą taboro sistemą pasakojo Oro uosto poskyrio vadas.

Be to, beveik neįmanoma taboro apsupti. Čia klaidu, daug takelių, daug vienodų trobų, daug kelių išsišakojimų. Niūrią gyvenvietę rėmina brūzgynai ir romų per daugelį metų suneštos šiukšlės.

Dėl šių priežasčių Aukštutinis taboras tapo vos ne heroino tvirtove.

Narkomanams – specialios pašiūrės

Braunantis krūmais iš „karališkojo“ taboro galima patekti į „prasčiokų“ – Žemutinį. Šis taboras dėl pareigūnų veiksmų taip pat beveik sunykęs. Liko tik didelė purvo aikštė gyvenvietės centre ir aplink ją išsidėstę keli trobesiai. Kai kur juoduoja sudegintos pirkios. Gal tai romų tarpusavio kovos ženklas, gal – neatsargus elgesys su iš valstybes vagiama elektra. „Vienas romas čia palapinėje buvo šildytuvą pasistatęs. Keista, bet ta jo palapinė nesudegė“, – stebėjosi, rodos, visko matęs R.Balčiūnas.

Pareigūnas parodė į vieną namelį, kuris atrodė padoriausiai visame Žemutiniame tabore: „Jeigu jus kas įsileistų ten į vidų, pamatytumėte ir modernų televizorių, ir prabangių kilimų. Net batus, matyt, lieptų nusiauti.“

Taboras driekiasi prie pat apleistos geležinkelio linijos. Iš vienos pusės tą kelią dengia tankūs krūmai, o iš kitos – Žemutinio taboro lūšnos. Todėl narkomanai dažniausiai renkasi šį geležinkelį. „Kažkada ant bėgių pastatėme pareigūną. Galima sakyti, kad taip užspaudėme pagrindinę verslo arteriją. Tada romai pradėjo rėkti, kad tokie mūsų veiksmai yra genocidas“, – pasakojo R.Balčiūnas.

Kai užlipome ant apleistų bėgių, pamatėme penkis vaikinus, kurie spruko miesto pusėn. Juos išlydėjo jauna romų mergina.

„Spėkite, kas čia, – pareigūnas R.Balčiūnas parodė į daugybę pašiūrių, kurios išore primena lauko tupyklas. – Čia lyg viešbučiai narkomanams. Nusiperki dozę ir turi kambarėlį susileisti bei pabūti vienas. Kai čia darydavome reidus, iš šių budelių dešimtys narkomanų išlįsdavo. Lyg tarakonai.“ Tiesa, už tokį malonumą reikia papildomai susimokėti.

Narkomano poreikis per dieną – 150 litų

Pareigūnai paskaičiavo, kad eilinis narkomanas per dieną kvaišalams išleidžia apie 150 litų. „Kartais, kai klausomės jų pasakojimų ir imame skaičiuoti, tai susumuojame, kad per dieną heroinui jie gali išleisti apie 700 litų. Įsivaizduojate, kokie tai pinigai? Pradžioje jie parduoda savo turtą. Tada savo šeimų, tėvų. Vėliau įtraukia į savo tinklą kitus žmones, kurie dar turi pinigų. O galiausiai pradeda vogti. Jie ir vagia viską, net mažiausiais smulkmenas.“

Lyg tarakonai.

Grįždami į civilizuotą pasaulį per policijos automobilio langą matėme, kaip pareigūnai sulaikė tuos penkis narkomanus, sprukusius bėgiais. „Tik neveskite jų į mūsų nuovadą, nereikia gąsdinti oro uosto keleivių“, – per raciją paprašė pareigūnas.

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.037
* © xneox.com